Apie Holokaustą ir šunuodegiavimą
Pradėsiu nuo pasiūlymo: Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną reikia perkelti. Ta prasme, vis tiek juk tiksliai niekas nežino, kada tas Mindaugas iš tiesų buvo karūnuotas – čia profesorius E.Gudavičius taip išskaičiavo, tad gal galėtų perskaičiuoti. Ir nukelti Valstybės dieną į kokį gruodžio-sausio mėnesį.
Galite paklausti, kodėl aš taip sugalvojau? Ogi todėl, kad liepos 6 linksmintis yra negražu. Taip pat, kaip negražu būtų linksmintis ir liepos 5 ir liepos 4 ir liepos 17. Nekalbant jau apie birželio 6, 14 ar 27 dieną. Ir rugpjūtį linksmintis negražu. Ir rugsėjį – taip pat. Ir net rugsėjo 1-ąją reikėtų perkelti.
Na, bent jau taip sako mano mylimas „Lietuvos ryto“ darbuotojas Dovydas Pancerovas. Jam pritaria ir kai kurių mylimas rašytojas Sergejus Kanovičius. O jiems abiems katučių ploja mano taip pat labai mylimas Efraimas Zuroffas ir mane labai mylintis profesorius Pinchos Fridberg
Dėl pastarųjų dviejų, tiesa, tik spėju, o štai pirmieji visai neseniai graudulingai verkšleno ir moralizavo, kaip negražu buvo surengti Lietuvos krepšinio rinktinės sutikimą rugsėjo 23 dieną ir kaip dar negražiau buvo premjerui ir prezidentei juose dalyvauti, o M.Mikutavičiui „Tris milijonus“ dainuoti (nors lyg jis tų milijonų ir nedainavo, bet panceroviškai „žurnalistikai“ faktai juk ne pats svarbiausias dalykas).
Dainuoti tą dieną pasak tų dviejų moralizuotojų yra negražu, nes reikia gedėti. Jei kas nežinote, kodėl – primenu – tą dieną (o jei tiksliau – tai 1943 metų rugsėjo 23-24 dieną) buvo likviduotas Vilniaus getas. Kalbant tiesiai šviesiai – buvo nužudyti iki to laiko gete likę gyvi žydai (tuo metu jų jau buvo likusi mažuma, nes didžiosios žudynės vyko dar 1941 metais).
Tai – žiauri istorija ir tikrai verta prisiminti. Prisiminti ne vien per minėjimus Paneriuose, bet prisiminti nuolat. Geriausiai – pradedant mokykla ir atminimo ženklais. Kol kas nėra bė vieno, nė kito (Krakės, kur buvo mužudyta daugiau nei 1000 žydų yra labai puikus pavyzdys – ten ant sinagogos pamatų dabar, berods, įsikūrusi seniūnija, tačiau niekur nerasi nė žodelio nei apie sinagogą, nei apie getą).
Tačiau ar prisimti reiškia nuolat gedėti? Jei taip, tai D.Pancerovas ir S.Kanovičius yra veidmainiai. Tokie patys, kaip jau mano minėtas profesorius Pinchos Fridberg, kuris neseniai visma pasauliui rėkė, kokie blogi lietuviai, mat pasakoja nebūtas istorijas apie žydų gelbėtojus. Nebūtas, pasak jo, todėl, kad neteisingai išgelbėtus žmones suskaičiavo. Lyg dėl to tie gelbėtojai būtų mažiau verti pagarbos.
Panašu, kad taip pat skaičiuoja ir D.Pancerovas su S.Kanovičiumi: sutikti krepšininkus rugsėjo 23 yra negerai, o štai jau liepos 6 ar liepos 4 švęsti tai jau yra puiku.
O tai ką, tie kurie buvo sušaudyti Krakėse, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Ariogaloje, Žagarėje, Kelmėje, Salantuose, Gargžduose, Zarasuose ar, pagaliau D.Pancerovo gimtojoje Tauragėje gedėti nereikia? Nesinori skaičiuoti, kaip profesorius Pinchos, bet Vilniuje nužudyti žydai sudarė gal tik ketvirtadalį visų Lietuvoje nužudytų žydų. Kodėl tada vieną ketvirtadalį reikia atminti gedulo vėliavomis ir uždraustais koncertais, kaip siūlo D.Pancerovas ir S.Kanovičius, o kitus tris – dainuojant ir šokant?
Čia todėl, kad, kaip sako pats D.Pancerovas, techniškai gedului buvo pasirinkta būtent rugsėjo 23 diena? Kad kažkas kažkada nusprendė, kad pasirinkus vieną dieną gedului problemos išsispręs? Bet juk masinės žydų žudynės iš esmės vyko nuo pat birželio 22 iki rugsėjo pabaigos, o getuose – ištisus metus iki pat 1944-ųjų. Visą 1941-ųjų vasarą kasdien buvo nužudoma nuo keliolikos iki kelių tūkstančių žydų. Jų atminimo pagerbti nereikia?
Aš taip nemanau. Nes problemos sprendžiamos ne gedlinguose mitinguose ar draudžiant koncertus. Jos sprendžiamos susivokiant ir suvokiant tai, kas įvyko. Ir – čia galiu likti nesuprastas – bet mano galva, susivokimas ir suvokimas ateis ne tada, kai visi drauge minėsime Vilniaus geto likvidavimą, o kai Kelmės, Krakių, Tauragės, Gruzdžių, Ariogalos, Josvainių ir kitų mažų miestelių gyventojai, radę savo indaujose sidabrinį šaukštą, paklaus dar gyvų senelių, iš kur jis atsirado.
Susivokimas ateis tada, kai suvoksime, kad 2-3 tūkstančiai „oficialiai“ žydų žudynėse dalyvavusių lietuvių yra istorijos klastojimas. Nes iš tiesų tas skaičius tikriausiai yra kelis kartų didesnis. O skaičiuojant tuos, kurie atliko pasyvių žiūrovų funkcijas – gal ir dešimt ar net daugiau kartų.
Štai ko mums iš tiesų reikia, kai kalbame apie Holokaustą ir jo aukų pagerbimą.
O tai, ką daro D.Pancerovas ir S.Kanovičius tėra paprasčiausias šunuodegiavimas. Tik tiek ir nieko daugiau.
(7 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)
Loading...
