Artūras Račas

Na, ką galiu pasakyti…

Paskambino Arkadijus ir paprašė, kad įdėčiau jo tekstą į savo svetainę…sako, kiti nelabai nori…

Tad ir dedu. Tiesa, turiu pasakyti, kad šio tinklaraščio autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su A.Vinokuro nuomone…bet juk demokratija:)

*****************************************************************

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas savo įžanginio žodžio antroje, trečioje ir ketvirtoje pastraipoje sako: „(…) pripažindami, kad žurnalistika teisinga ir sąžininga galima tik tada, kai žurnalistai naudojasi įstatymais užtikrinta saviraiškos laisve, suvokia žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir atsakomybę už savo darbą“. Trečioje ir ketvirtoje pastraipoje tęsiama: „teigdami, kad didžiausias žiniasklaidos turtas yra pasitikėjimas ja, sukurtas ne tik dabarties žurnalistų ir leidėjų, bet ir ankstesnių laisvą žodį skleidusių kartų, suprasdami, kad tokio pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas, nešališkumas (…)“ Ir taip toliau.

Vakar, žiūrėdamas „Lietuvos ryto televizijos“ savaitės apžvalgos laidą, kurią veda Marius Laurinavičius, pasidžiaugiau, kad BBC „Hard talk“ interviu stilius pagaliau, po dvidešimties metų, pasiekė ir vieną iš Lietuvos televizijų kanalą.Bet, kaip Lietuvoje įprasta, „nauja“ mada negarantuoja naujo požiūrio į tą madą. Buvau nemaloniai nustebintas, kai Marius Laurinavičius, kalbindamas premjerą Andrių Kubilių, bandė griežtais klausimais įpiršti dešiniuoju pusrutuliu mąstančiam oponentui savo, matyt, kraštutinės kairės simpatijomis paveikto pusrutulio suformuluotą klausimą: „Kodėl vyriausybė nesiima priemonių prieš Lietuvos aerolinijų kompanijos Flylal“ neskaidrų bankrotą?“. Andrius Kubilius, atsakė taip, kaip ir turi atsakyti bet kokios politinės pakraipos (išskyrus komunistinės) vyriausybės galva: „Valstybė nemokės nei vieno lito mokesčių mokėtojo pinigų gelbėti privačiai bendrovei“. Neįtikintas Marius Laurinavičius pareikalavo premjero tuojau kreiptis į prokuratūrą, kad toji iškeltų bylą privačiai kompanijai. (Teisėsaugininkai jau ir taip yra surinkę pakankamai medžiagos prieš Flylal). Žinoma, premjero atsakymo, jog vyriausybė negali nurodinėti teisėsaugai, nebuvo išgirsta.

Šį epizodą pateikiau, nes į akis krito Mariaus Laurinavičiaus visiškas subjektyvumas, neatitinkantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pastraipai „(…) pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas, nešališkumas“. Pirma mintis kilo pasiklausius pokalbio, kad „Lietuvos ryto televizija“ lyg ir tapo kairiųjų pažiūrų ruporu. Na, jeigu tai tiesa, o ne vienkartinis brokas, tai „Lietuvos ryto televizija“ turėtų viešai deklaruoti, jog priklauso tam tikrai politinei pakraipai. Ir kodėl ne? Lietuvoje visos žiniasklaidos priemonės yra liberalios. Kitaip tariant – dešiniosios. Visai neblogai būtų, jeigu Lietuvoje pasirodytų nors vienas spausdintas leidimas ar TV laida su raudonu brūkšniu po leidinio pavadinimu. Bet tai turi būti deklaruojama viešai. Kitaip pasitikėjimas tokia laida bus sugriautas.

Toliau apie pasitikėjimą, kaip „didžiausią žiniasklaidos turtą“. Artūras Račas, savo straipsnyje „Politikų kvailumas neatleidžia nuo atsakomybės“ kritikuoja iš TV3 pašalintą Jolantą Butkevičienę už jos neaiškią poziciją išmesto iš Seimo žurnalisto reportažo atveju. Nors ankstesniame savo bloge racas.lt jis teigė ginąs tą pačią J. Butkevičienę. Tai Artūrai Račai, kaip ten yra „iš tikrųjų“? Jolanta Butkevičienė į tą patį klausimą man atsakė, jog visą tą laiką bandė kovoti, bet susilaukė štai tokio rezultato. Bet kuriuo atveju, kaip ir pats Artūras Račas, remiuosi TV3 vadovės pateiktu paaiškinimu bei išvaryto iš darbo žurnalistės parašu po žiniasklaidos protesto laišku Prezidentui ir Seimui. Per tokius asmeninius, neįrodomus nukrypimus atsiras ir pagrindas nepasitikėjimui. Neva, šis įvykis „iš tikrųjų“ nieko bendro neturi su faktu, kad iš TV3 buvo pašalintas protestuojantis žurnalistas. Štai į šį faktą žaibiškai atsiliepė Suomijos bei Švedijos žiniasklaida. Pavyzdžiui, Švedijos televizija, Švedijos radijas, Bonnier žinių portalas resume.se ir taip toliau. Ir visi mano kalbinti redaktoriai liaudiškai tariant „griebiasi už galvos“. Ir visi kalbėsis su MTG vadovybe Stokholme. Nes jiems, redaktoriams, tai niekas kita, kaip patikimumo klausimas, kuris, jų supratimu, turėtų būti svarbus ir MTG vadovybei.

Taip pat su Artūru Raču nesutinku, kad Indrės Makaraitytės sutikimas dirbti vietoje pašalintos žurnalistės nieko bendro neturi su priežastimis, dėl kurių buvo pašalinta žurnalistė. Turi, Artūrai, turi. Nes jeigu mano gerbiama Indrė Makaraitytė pasirašys po tokiomis pat sąlygomis, kurių atsisakė Jolanta Butkevičienė, tai aš nustosiu Indrę Makaraitytę gerbti. Ir pradėsiu ja nepasitikėti. Jeigu I. Makaraitytė norės tokio nepasitikėjimo (ir ne tik mano) išvengti, ji turėtų paviešinti sutartį su TV3. Kuriame juodu ant balto būtų įrašyta teisė ginti viešąjį interesą, taip pat tai darantį žurnalistą. Arba bent parodyti tą uždraustą reportažą. Kitaip, broliai ir seserys žurnalistai, ne vien tik ant Indrės Makaraitytės, bet ir ant visų mūsų užkris tokia juoda dėmė, kurios neatsiplausime net ant kelių per visą Gedimino prospektą. į Katedrą eidami.

Ir minėtos Lietuvos ryto televizijos laidos atveju, ir šiais apačioje minėtais, nesiskaitymas su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, mus pavers paprasčiausiais politrukais. Bent aš tokio rezultato mažiausiai trokštu..

(10 balsų, vidurkis: 4,10 iš 5)

Loading...