Artūras Račas

Žinote, kas yra sunkiausia žurnalisto darbe? Rašyti apie žurnalistiką ir ginčytis su kolegomis.

Man per savo 30 metų žurnalisto darbą, deja, tai teko daryti ne kartą ir ne du. Paskutinį kartą tai dariau vakar, ir, žinau, nors tuo ir visai nesidžiaugiu, dar tikriausiai darysiu ne kartą. Nes man rūpi, ir žurnalistika yra tai, ką geriausiai moku.

Todėl negaliu tylėti ir laikau savo pareiga paaiškinti kolegoms ir visiems tiems, kurie mus skaito, kas yra žurnalistika ir kokia yra jos funkcija demokratinėje visuomenėje. Tokioje, kokia yra Lietuvos visuomenė.

Žurnalisto darbas, jei nežinojote, yra pranešti naujienas ir informuoti apie tai, kas vyksta. Informuoti, remiantis faktais ir turimais dokumentais. Stengiantis, kiek įmanoma, pamiršti asmenines simpatijas ir antipatijas, negalvojant apie galimas informavimo pasekmes ir tai, kaip tavo tekstai gali paveikti tavo ir tavo šeimos narių asmeninį gyvenimą ir materialinę gerovę.

Tai sunku. Ypač – jei turi šeimą, neišmokėtą paskolą banke, automobilį, kurio lizingas dar neišmokėtas. Dar sunkiau, jei tavo šeimos nariai kaip nors yra priklausomi nuo tų, apie kuriuos tau norisi rašyti. Tu supranti, kad tas rašymas gali pakenkti. Todėl – arba esi žurnalistas ir rašai, arba nerašai.

Aš visada rinkausi rašyti. Žinau, kad buvau egoistas ir žinau, kad dėl to, kad rašiau, kai kam iš mano artimųjų galbūt buvo blogiau nei galėjo būti. Atsiprašau už tai, tačiau aš dariau tai ne todėl, kad jūs man nerūpite. Aš dariau tai iš pagarbos Jums, nes išduodamas save ir savo vertybes, būčiau išdavęs ir Jus. Nemanau, kad po to Jūs būtumėte mane gerbę, o be Jūsų pagarbos aš esu niekas.

Turiu pripažinti, kad per savo gyvenimą kritiškų tekstų esu parašęs tikriausiai kokius 337 kartus daugiau nei vadinamojo „pozityvo“. Ir tai ne todėl, kad man labai norisi rašyti apie tuos, kurie neturi kompetencijos, neturi etikos ir moralės, tratina mano bendrapiliečių sunkiai uždirbamus pinigus, tyčiojasi iš jų, egzistuodami už mūsų visų jiems mokamus atlyginimus, gąsdina juos savo užimama padėtimi, ignoruoja jų poreikius ir lūkesčius. Iš tiesų norėčiau rašyti apie tai, kas gražu ir gera, apie tai, kaip valdininkai ir politikai stengiasi Lietuvos žmonių labui, užuot važinėję namo pietauti tarnybiniais automobiliais ir rydami kotletus prabangiuose restoranuose už mokesčių mokėtojų pinigus ir tų kotletų likučiais dalindamiesi su tais, kurie žiūri jiems į burną, tikėdamiesi, kad ir jiems šis tas liks.

Tačiau žurnalistika nėra apie „pozityvą“ ir „negatyvą“. Žurnalistika yra apie faktus. Žurnalistikos tikslas yra informuoti ir leisti pasirinkti. Būtent tai visada dariau ir darysiu, nepaisant to, ar būsiu Vilniuje, Visagine, ar Raseiniuose. Ar savo sodyboje prie Pravalo ežero.

Todėl negaliu nereaguoti į savo dabartinės Visagino kolegės pasvarstymus, kad „visas garas buvo skirtas švilpukui“ ir kad žurnalistika gali būti matuojama atleidimais, ir baudomis.

Žurnalisto darbas nėra ką nors nubausti ar atleisti. Kaip ir nėra, ką nors pagirti, ar kam nors padėkoti. Žurnalisto darbas yra informuoti. Leisti žinoti ir leisti pasirinkti, remiantis pateiktais faktais. Visada tikėjau, kad tai yra įmanoma, nes visada tikėjau sveiku protu.

Mano Visagino kolegė man sako, kad kritiškų faktų skelbti neverta, nes „skaitytojai, sprendžiant iš jų komentarų, nuo negatyvo jau pavargo“. Su visa pagarba savo kolegei, noriu pasakyti, kad žurnalisto darbo tikslas nėra skaitytojų linksminimas. Žurnalisto darbas, tikriausiai pasikartosiu, yra sudaryti sąlygas skaitytojui priimti sprendimus, kurie remiasi ne emocijomis, o faktais.

Žurnalisto darbas yra leisti skaitytojams patiems įvertinti, ar jie patenkinti tuo, kad kažkas tratina dešimtis tūkstančių jų sunkiai uždirbamų eurų teismams, kuriuos pralaimi, ar jiems patinka tai, kad dėl tų teismų dvi mokyklos iki šiol nerenovuotos ir kad jų renovacija miestui kainuos mažiausiai trečdaliu brangiau, ar jiems patinka, kad prie šiukšlių konteinerių nuolat guli maišai šiukšlių, kad pagrindinėje miesto aikštėje per Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį nedega nė vienas žibintas, kad pėsčiųjų perėjose telkšo balos ir kad paskebus gripo epidemiją atšaukiami visi renginiai, išskyrus tą, į kuriuos Rusijos bendrovė dalija nemokamus kvietimus.

Aš suprantu, kad Visagine yra žmonių, įskaitant ir tuos, kurie vadina save „žurnalistais“, kuriems tokios smulkios problemos nerūpi. Nes jie nori pozityvo. Apie pensininkus baseine ir papuošalus Visagino savivaldybės administracijoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Jiems neįdomu, kad dauguma visaginiečių (įskaitant tarybos narius) šimtmetį šventė ne Visagine, o Zarasuose, kur buvo pasistengta, kad Lietuvos atkūrimo šimtmetis taptų švente.

Aš juos suprantu, bet tai visai nereiškia, kad aš jiems leisiu tyčiotis iš savo profesijos, kuriai atidaviau didžiąją dalį savo gyvenimo. Nes jei leisčiau, tai reikštų, kad išdaviau ne tik savo profesiją, bet ir visus tuos, kurie iki šiol tiki, kad žurnalistika nėra vien apie kojines, nuotraukas ir žiūrėjimą į burną, iš kurios krenta kotletai.

Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenimas man lėmė atsidurti Visagine. Tai yra svajonių miestas žurnalistui ir baisiausia, ką aš galėjau įsivaizduoti, kaip Lietuvos Respublikos, kuri neseniai atšventė Valstybės atkūrimo šimtmetį, pilietis.

Nežinau, kiek aš čia dar liksiu, bet neabejoju, kad mano buvimas čia turėjo prasmę.

Su visa pagarba savo dabartiniems kolegoms ir dar kartą sveikindamas visus su atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiu. Mano vaikai ir anūkai sulauks 200 metų jubiliejaus. Neabejokite tuo ir būkite tam pasirengę.

O aš neabejoju, kad tada žurnalistika Visagine bus kitokia ir ji vis dar bus reikalinga. Nepaisant to, kad šiandien dauguma visaginiečių to dar ir nesupranta.

Visaginas – tai jūs. Visaginas nėra jie.

P.S. Visaginiečiai, vadinantys save „žurnalistais“ (kas mane labai žeidžia), rašo, kad šiurkščiai įstaymą pažeidusi ir jūsų į tarybą išrinkta Visagino gyventoja, nemokanti valstybinės kalbos, Natalija Rujosujeva kelia klausimą apie tai, ar kitas tarybos narys – D.Ikonikovas gali toliau tęsti darbą taryboje. Man, kaip žurnalistui, viskas labai aišku – tokie kaip Nataša, jau seniai turėjo įlipti į stulpą ir iš ten juokinti visaginiečius. Vien jau todėl, kad Nataša yra pripažinta šiurkščiai pažeidusi įstatymą, o D.Ikonikovs pažeidė tik Žurnalistų etikos kodeksą. Bet juk vietiniams „žurnalistams“ reikia pozityvo?.. Jei ir jums to reikia, per kitus rinkimus balsuokite už Natašą. Galbūt ir jums ji pasiūlys pampersus, kaip ir man.

(2 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)

Loading...