Vidaus reikalų ministro R.Palaičio sėkmė

Prisimenant pilietinio judėjimo apraiškas Garliavoje ir policijos pasirengimą skatinti pilietiškumą šalyje, atkreipiau dėmesį į vieną detalę: vidaus reikalų ministro Raimondo Palaičio vaidmenį.

Gal tiksliau reikėtų sakyti – to vaidmens nebuvimą.

Man tai pasirodė įdomu: juk teoriškai galėjo atsitikti taip, kad Panevėžio apygardos teismas nebūtų priėmęs sprendimo dėl Kėdainių apylinkės teismo nutarties vykdymo sustabdymo ir kad anstoliui būtų tekę tą nutartį vykdyti.

Be policijos pagalbos tikriausiai nebūtų pavykę išsiversti. Galbūt būtų reikėję svarstyti ir kitokias, gal net pilietinei visuomenei nelabai priimtinas priemones.

Vėlgi svarstant teoriškai, pagrindinius sprendimus dėl tų priemonių taikymo (arba nenaudojimo) turėtų priimti politikas. Šiuo atveju – R.Palaitis.

O jo nesimatė. Per visą, beveik savaitę trukusią pilietinio pasipriešinimo Garliavoje istoriją.

Žinoma, gal tai ir nieko nuostabaus. Galbūt ministras buvo svarbioje komandiruotėje, o gal darbas vyriausybėje taip išsekino, kad buvo būtina pasiimti savaitę atostogų.

 Tačiau  koks įdomus sutapimas: peržvelgiau žiniasklaidos pranešimus apie gegužės 8 eitynes ir juose ministro R.Palaičio pavardė taip pat nebuvo dažnai minima. Gal ir nebuvo reikalo – gal Vilniaus policijos vadovas viską pats sprendė ir viską organizavo, siekdamas, kad būtų išvengta smurto prieš eisenos dalyvius, tarp kurių buvo nemažai ir užsienio diplomatų. Gal iš tiesų ne vidaus reikalų ministro reikalas tokiais reikalais užsiimti?

Juk vidaus reikalų ministras neužsiėmė reikalais ir 2009 sausio 16-ąją. Tada, atrodo, taip irgi sutapo, kad būtent tuo metu ministras buvo išvykęs į komandiruotę Prahoje. O prie Seimo visuomenės rimtį turėję saugoje pareigūnai aiškino negavę aiškių įsakymų kaip elgtis ir sprendimus priėmę patys, be politikų žinios.

O gal ministrui R.Palaičiui paprasčiausiai sekasi – kai situacija krizinė, jo nėra Lietuvoje. Kai viskas baigiasi gerai, galima prisiimti nuopelnus. Kai nelabai – kaip buvo sausio 16-osios atveju – atsakomybė tenka kitiems.

Lietuvos politikoje toks sėkmės fenomenas yra žinomas – vienam anksčiau įtakingam politikui vis pasisekdavo atsidurti ant slidžių Alpėse būten tuo metu, kai reikdavo priimti svarbius sprendimus.

Tiesa, net ir R.Palaitį sėkmė ne visada lydi. Kai FNTT, ieškodama juodosios buhalterijos, rado „didelį kiekį šaudmenų“ Mokesčių inspekcijos vadovo tėvų namuose ir jau rengėsi už tai „pakuoti“ M.Kaseliauską, ministras, atrodo, buvo Lietuvoje. Bet VMI vadovas iki šiol laisvėje, o tie, kurie rado šaudmenis ir ketino pareikšti įtarimus, iki šiol sėkmingai darbuojasi. Gal „didelis kiekis šaudmenų“ FNTT Klaipėdos skyriuje į dulkes pavirto? Jei ne, tai gal kažkas turėtų prisiimti atsakomybę  už tai, kas įvyko?

Tiesa, ministras R.Palaitis minėtą istoriją apibūdino kaip „sąmokslo teoriją“. Tik štai gaila nepasakė, kas buvo sąmokslo organizatoriai…

Nepaisant to, sėkmė – geras dalykas.

(5 balsų, vidurkis: 2,60 iš 5)
Loading...