Artūras Račas

Užsienio politika visada buvo Lietuvos stiprioji pusė. Mūsų diplomatai ne kartą yra susilaukę viešų aukšto rango užsienio politikų pagyrimų už pastangas skleisti demokratiją kaimyninėje Baltarusijoje bei gerus santykius su Rusija. Prezidentas Valdas Adamkus, praėjusių metų pabaigoje pademonstravęs neeilinius derybininko gabumus Ukrainoje, šiandien jau imasi Moldovos, o mūsų kariškiai kartu su JAV intensyviai darbuojasi Užkaukazėje, rengdami Gruziją būsimai narystei NATO.

Užsienio politika Lietuvoje išlieka stabili ir keičiantis Vyriausybėms bei prezidentams: nepaisant to, kas bebūtų valdžioje, Lietuva visada aktyviai rėmė JAV pastangas užkertant kelią masinio naikinimo ginklų platinimui bei įtvirtinant demokratiją pasaulyje, aktyviai dalyvavo JAV vadovaujamose tarptautinėse misijose.

Tuo pat metu Lietuva stengėsi būti pavyzdžiu ir Europoje – ji viena pirmųjų surengė referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje bei pirmoji tarp 25 ES narių ratifikavo naująją Sąjungos Konstituciją.

Tūlas pilietis gali klausti: o kokia man iš viso to nauda? Politikai tokiam nesusipratėliui greitai paaiškintų, jog aktyvi užsienio politika duoda praktinės naudos: ji gerina Lietuvos įvaizdį, garantuoja palankų kitų valstybių požiūrį, o tai savo ruožtu, skatina turizmą bei turėtų pritraukti užsienio investicijas. Be to, pavyzdžiui, narystė ES atvėrė sienas kelionėms, rinkas lietuviškoms prekėms bei ES biudžetą mūsų verslininkams ir ūkininkams.

Tačiau, tai anaiptol ne baigtinis aktyvios užsienio politikos naudos sąrašas. Sprendžiant iš pastarosios savaitės įvykių Lietuvoje, aktyvi užsienio politika gali tapti puikiu instrumentu sprendžiant vidaus politikos problemas.

Pavyzdžiui, Darbo partijos ir jos lyderio Viktoro Uspaskicho problemą.

Visi bandymai kaip nors apriboti Viktoro įtaką ir jo sumažinti jo populiarumą naudojant įprastinius vidaus politikos svertus būdavo bevaisiai – mokesčių nemokėjimu Viktoro įmonių nepavyko apkaltinti, jam nepriklausančios žemės tvora jis neapsitvėrė, valstybės turto nei jis pats, nei jo uošvienė neprivatizavo, apie meilužes žiniasklaida duomenų neturi, o vaikai su Daktaro ar Gogos atžalomis nebendrauja. Kaltinimai turint interesų dujų ūkyje neteko prasmės, kai buvo atidėtas Gamtinių dujų įstatymo priėmimas Seime, bandymai suabejoti Viktoro sprendimais dėl ES paramos skirstymo taip pat nesulaukė didesnės reakcijos. Paskutinis skandalas – dėl Darbo partijos bandymų perimti verslo informacijos centrų kontrolę – taip pat nebeturi tęsinio, nes Ūkio ministerija jau pati siūlo perduoti šių centrų valdymą savivaldybėms.

Visa tai anaiptol nereiškia, kad Viktoras – šventas, geresnis ir sąžiningesnis už visus kitus Lietuvos politikus ir rūpinasi tik valstybės interesais. Taip greičiausiai nėra. Tačiau sutikite, jog šiek tiek keista, kad turėdamas tiek daug oponentų, jis iki šiol sugebėjo išvengti konkrečiais faktais, o ne spėlionėmis pagrįstų kaltinimų darant ką nors ne pagal įstatymus.

Vis dėlto net ir Viktoras atrodo kiek sutrikęs, kai į kovą prieš jį pasitelkta užsienio politika. Turiu galvoje opozicijos paviešintą neva Maskvos vyriausybės atstovo Baltijos šalyse Aleksandro Mizgirio surašytą ataskaitą, kurioje tvirtinama, kad Viktoras siūlęs Maskvos vyriausybei kartu su jo kontroliuojama bendrovę „Krekenavos agrofirma“ įsteigti bendrą įmonę ir patikėti jai Lietuvos prekybos bei logistikos centro statybą Maskvoje.

Kaltinimai rimti – jei tokių siūlymų iš tiesų būta, viešųjų ir privačių interesų konfliktas akivaizdus ir vargu ar Viktorui pavyktų įrodyti, jog yra priešingai.

Ūkio ministro oponentai jau buvo bepradedantys trinti rankas, tačiau jie neįvertino to, kad užsienio politika yra gerokai subtilesnis dalykas nei vidaus politinės kovos.

Būtent dėl šių subtilybių šiandien situacija gana dviprasmiška: Vilniaus savivaldybė teigia, jog Seimui perduota A.Mizgario ataskaita yra darbinio susirašinėjimo tarp Vilniaus ir Maskvos dalis, o pats A.Mizgaris neigia tokią ataskaitą rašęs.

Akivaizdu, kad Vilniaus savivaldybei trūksta diplomatinio darbo patirties, antraip ji žinotų, jog ataskaitos apie susitikimus su užsienio valstybių atstovais (dar vadinamos „pro memoria“) paprastai yra priskiriamos konfidencialiems dokumentams ir niekada nesiuntinėjamos elektroniniu paštu.

Tiems, kas išmano užsienio politikos subtilybes, turėtų būti aišku ir tai, kad Seimo komisijai, kuri turi išsiaiškinti, ar Vilniaus savivaldybės pateikti dokumentai yra autentiški, nepavyks iš Maskvos vyriausybės gauti tų dokumentų originalų. O be originalų šios komisijos darbas beprasmis.

Tiesa, A.Mizgaris, viename interviu sakė, jog bus svarstoma galimybė perduoti dokumentus„jei Lietuva to prašys ir jei tai padės išspręsti jos vidaus problemas“. Suprantantiems diplomatinę kalbą, toks pažadas nuskambėjo greičiau kaip švelnus pasišaipymas, o ne noras padėti.
Todėl vertinant visą šią istoriją, galima prognozuoti, kad ji neturi tęsinio. Kartu tenka apgailestauti, kad Lietuvoje vis dar gyva tradicija vidaus kovas nešti perkelti į išorę (prisiminkime konservatorių laišką Didžiosios Britanijos parlamentui, valstybės saugumo pažymą apie Lietuvą kaip ginklų tranzito šalį ar „tarptautinę izoliacija“ 2003-2004 metais).

Paskutinis pavyzdys – šią savaitę išplatintas vieno iš Europos Komisijos direktoratų pareiškimas apie susirūpinimą dėl ES SAPARD fondo paramos skirstymo Lietuvoje.

Galbūt suklysiu, bet man šis, niekieno nepasirašytas ir iš esmės nieko nepasakantis pareiškimas pasirodė labai panašus į užsakytą. Įspūdis toks, jog buvo norima suaktualinti Valstybės kontrolės abejones dėl ES paramos skyrimo įmonėms, susijusioms su V.Uspaskichu. Beje, galima teigti, jog tai iš dalies pavyko, nes žiniasklaidoje pranešant apie Komisijos pareiškimą V.Uspaskicho pavardė buvo minima.

Išduosiu mažą paslaptį – apie tai, kad bus kažkoks Europos Komisijos pareiškimas dėl Viktoro, „patikimi šaltiniai“ pranešė dar jo pasirodymo išvakarėse. Tai lyg ir turėtų liudyti, kad šio pareiškimo buvo laukiama ir kad jo idėja galėjo gimti Lietuvoje.

Džiugu, kad Lietuvos užsienio politikos įtaka didėja. Tačiau, kyla abejonių, ar ji teisingai panaudojama. Juk jeigu abejonės dėl SAPARD paramos skyrimo Viktoro įmonėms ar jam mesti kaltinimai dėl pasiūlymų Maskvos vyriausybei nepasitvirtins, Lietuvos įvaizdžiui vis tiek bus pakenkta.

Gal geriau būtų nenešti šiukšlių iš namų?

(Dar neįvertinta)

Loading...