Didžioji Algirdo Brazausko paslaptis

Rytoj Lietuvos Socialdemokratų partija savo eiliniame suvažiavime turėtų eilinį kartą savo pirmininku perrinkti dabartinį partijos, valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės vedlį Algirdą Mykolą Brazauską.

Abejojančių būsimo balsavimo rezultatais nėra. Prieš metus realiu kandidatu pakeisti amžinąjį Algirdą laikytas Vytenis Andriukaitis vis dar tebekovoja su teisėsauga bandydamas nusiplauti „Rubicon“ dėmę. Kitas jo buvusios partijos kolega Juozas Olekas, premjerui atostogaujant pabandęs sukelti socialdemokratų maištą laive, rinkimų išvakarėse visiškai išskydo ir viešai pareiškė, kad Algirdas nepakeičiamas ir kad bandymas su juo varžytis gali gresia ne mažesne nei „Rubicon“ dėme biografijoje.

Ką ten kolegos socialdemokratai – A.Brazausko perrinkimą partijos pirmininku iš esmės remia net pats prezidentas Valdas Adamkus, nuolat pasisakantis už stabilumą. O koks gi stabilumas be Algirdo Mykolo?

Vienintelis Bronislovas Genzelis, pažįstantis Algirdą dar nuo tų laikų kai šis vadovavo Lietuvos Komunistų partijai drįsta viešai abejoti, ar dabartinis socialdemokratų lyderis yra pati tinkamiausia kandidatūra toliau vadovauti šiai partijai.

Bet, kaip sakoma, šuns balsas į dangų neina. B.Genzelio abejonės greičiausiai taip ir liks neišgirstos, o Algirdas Mykolas ir toliau vadovaus partijai ir Vyriausybei.

B.Genzelis teigia, kad A.Brazauskui pasitraukti iš partijos vadovo posto neleidžia asmeniniai interesai ir tvirtina, jog jo perrinkimas nenaudingas Socialdemokratų partijai.

Ir, panašu, klysta. Nes greičiau yra priešingai – sutikdamas likti pirmininku, A.Brazauskas iš esmės gelbėja socialdemokratus ir suteikia jiems galimybę išgyventi iki kitų Seimo arba bent jau savivaldybių rinkimų.

Esmė ta, kad socialdemokratai šiandien susiduria su ta pačia problema, su kuria jau buvo susidūrusios beveik visos be išimties Lietuvos partijos – jie neturi ideologijos, jiems trūksta idėjų, o pagrindinis dalykas, skiriantis juos nuo kitų partijų, yra lyderis.

Socialdemokratai laikosi įsikibę į A.Brazauską, nes jie puikiai mato, koks likimas ištiko konservatorių partiją, kai iš jos pirmininko posto pasitraukė Vytautas Landsbergis. Kas šiandien gali pasakyti, kuo konservatoriai, išskyrus tai, kad jų gretose yra Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė, šiandien skiriasi nuo liberalcentristų? O kuo jie skiriasi nuo krikščionių demokratų?
Klausimą galima pasukti ir kitaip: ar daug būtų skirtumų tarp liberalcentristų, konservatorių ir socialdemokratų, jei A.Kubilių sukeistume vietomis su Gediminu Kirkilu, Artūrą Zuoką – su Algirdu Brazausku, o Rasą Juknevičienę su Gintaru Steponavičiumi?

Man atrodo, kad skirtumo niekas nepastebėtų ir būtent tai tikriausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl Algirdas taip reikalingas socialdemokratų partijai. Kad iškirtų ją iš kitų ir leistų lengvai identifikuoti.

Taip, kaip kitados Saulius Pečeliūnas leisdavo atpažint Demokratų partiją, Rimantas Smetona – tautininkus, Algirdas Saudargas – krikščionis demokratus, Eugenijus Gentvilas – tikruosius liberalus. Centro sąjungą buvo galima atpažinti pagal Romualdą Ozolą, o Laisvės sąjungą nuo jaunalietuvių atskirti padėdavo Vytautas Šustauskas ir Stanislovas Butkevičius.

Taip pat yra ir šiandien: atimkit iš Darbo partijos Viktorą Uspaskichą, o iš socialliberalų Artūrą Paulauską ir paklauskit savęs, kiek dar šių partijų narių sugebėtumėte išvardyti. Arba pabandykit, be Mindaugo Murzos, įvardyti dar bent vieną Nacionaldemokratų partijos narį bei pasakyti, kas, Kazimieros Prunskienės dar priklauso Naujosios Demokratijos partijai.

Jei pavyko, drąsiai galite vadinti save politologu, o jei ne – nesisielokite ir nepergyvenkite, nes jūs dėl to nekalti. Aplinka, tai yra, pačios partijos kaltos.

Penkiolika metų kovodamos viena su kita dėl valdžios, jos kasmet vis labiau tolo nuo savo tikrosios paskirties – atstovauti konkrečiai socialinei grupei bei gavus valdžią įgyvendinti tos grupės interesus. Vienintelė grupė, kuriai visos partijos iki šiol stengėsi atstovauti, buvo žmonės, turintys pinigų ir galintys jais paremti per rinkimus.

Kova dėl pinigų visada yra sunki, todėl ir partijos Lietuvoje buvo priverstos mobilizuotis – visų jų struktūros nuo pat 1990 metų buvo perdėm autokratiškos, suteikiančios beveik neribotas galias lyderiams ir paliekančios labai mažai galimybių daryti karjerą partijos viduje.

Būtent todėl šiandien politikoje tiek mažai naujų veidų, o partijų viršūnėse – politikai, kurių biografija prasidėjo 1990-1992 metais. Bandę prisijungti vėliau ar kiek jaunesni, pavyzdžiui, socialdemokratas Julius Sabatauskas, socialliberalė Nijolė Steiblienė, socialdemokratas Linas Linkevičius, liberalas Gintaras Steponavičius dažniausiai likdavo nesuprasti ir toliau nuo postų. Išimtis – A.Zuokas, kurį, tiesa, vargu ar būtų galima vadinti politiku tikrąja ta žodžio prasme.

Šiame kontekste aiškėja, kur slypi didžioji A.Brazausko galios paslaptis – jis lyg savotiška gija, jungianti visą Lietuvos partinę sistemą, vis dar tebesilaikančią ant praeities autoritetų. Nebeliks tos gijos – visa sistema gali sutrūkinėti kaip voratinklis, nes kaip ir partijos, ji skurta tokiu pačiu autokratiniu principu: demokratijos mažai, kompromisams ir deryboms vietos beveik nėra, viskas priklauso nuo lyderio. Jam pasitraukus, viskas griūva.

Būtent todėl Algirdas socialdemokratams reikalingas kaip oras ir vanduo. Ir ne tik jiems, bet ir Darbo partijai, socialliberalams, valstiečiams ir net konservatoriams su liberalcentristais.

Viktorui Uspaskichui, Artūrui Paulauskui bei Kazimierai Prunskienei Algirdas suteikia galimybę būti valdžioje, kartu neprisiimant atsakomybės, nes daugumą joje turi socialdemokratai. Liberalcentristus ir konservatorius Algirdas gelbėja nuo nieko gero nežadančios mažumos vyriausybės perspektyvos bei pagundos sudaryti vaivorykštės koalicijas ir taip galutinai išplauti bet kokį ideologinį identitetą.

Problema ta, kad net ir Algirdas negali būti socialdemokratų vadovu ir premjeru amžinai. Klausimas paprastas: ar jam pasitraukus, dabartinė Lietuvos politinės sistema subyrės ir bus priversta iš esmės keistis, ar Algirdą pakeis naujas amžinas premjeras ir kokios nors partijos, pavyzdžiui, liberalcentristų, vadovas.

Aš rinkčiausi pirmąjį variantą.

(3 balsų, vidurkis: 1,67 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    Brazauskas viska dare kitu rankomis sau neprisiimdamas jokios atsakomybes. Brazauskas ieis i istorija kaip nepriklausomos lietuvos juodziausioji deme.