Artūras Račas

Antradienį eilinį kartą buvo pasikėsinta į Lietuvos valstybės pamatus. Pasikėsinimas buvo rimtas ir neabejotinai turėsiantis ilgalaikes pasekmes, nes jį organizavo ne koks nors Rusijos finansuojamas verslininkas ar šios valstybes į Lietuvą pinigų daryti atvykęs suvirintojas.

Pasikėsinimo autoriai – septyni Aukščiausiojo Teismo teisėjai, antradienį viešai paskelbę, kad Konstitucinis Teismas suklydo.

Nors kaip Lietuvos pilietis suprantu, kad už veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę girti nieko nevalia, asmeniškai esu šiems teisėjams už tai labai dėkingas. Nes kai bandžiau sakyti tą patį prieš pusantrų metų, buvau kaltinamas anarchijos skleidimu, valstybės autoriteto niekinimu ir kitais nebūtais dalykais, nes daugelio didžiai gerbiamų politikų ir mano kolegų žurnalistų nuomone, Konstitucinis Teismas yra šventa karvė, kurios sprendimais paprastam mirtingajam abejoti neleista.

Tačiau asmeniniai motyvai vis dėlto yra niekis, palyginti su tuo, kokią reikšmę turi Aukščiausiojo Teismo išplėstinės kolegijos sprendimas, išteisinti per apkaltą iš pareigų pašalintą prezidentą Rolandą Paksą dėl valstybės paslapties išdavimo.

Pirmiausia tai reiškia tai, jog kažkuri iš dviejų aukščiausių teisinių institucijų Lietuvoje – yra nekompetentinga. Turiu galvoje Konstitucinį ir Aukščiausiąjį teismus, kurių vienas prieš pusantrų metų nusprendė, jog Rolandas valstybės paslaptį išdavė, o kitas – jog jis dėl šio nusikaltimo nekaltas.

Antra – po Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimo galima daryti išvadą, jog Lietuvos teisinė sistema iš esmės neveikia, nes ji nėra pajėgi duoti galutinio atsakymo į pačius sudėtingiausius klausimus, o kartu – nepajėgi išaiškinti tiesos. Problema ta, kad Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo sprendimai, nors vienas kitam akivaizdžiai prieštarauja, yra galutiniai ir neskundžiami. Tai reiškia, jog Lietuvoje vienu metu gali galioti dvi tiesos ir palieka didelę laisvę interpretacijoms ir spekuliacijoms.

Trečia – Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimas, nori nenori, vėl verčia kalbėti apie apkaltos procedūros mechanizmą ir abejoti, ar jis yra tinkamai sutvarkytas.

Prisiminkime: Seimo komisija, tyrusi grėsmes nacionaliniam saugumui, perduodama estafetę Konstituciniam Teismui, surašė Rolandui 6 kaltinimus bei paprašė pateikti išvadą dėl 7 jo veiksmų neva prieštaravusių Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pripažino buvusį prezidentą kaltu dėl 3 kaltinimų ir dėl tokio pat skaičiaus veiksmų.

Tačiau po to, kai praėjusių metų spalio 25 dieną generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl galimo buvusio prezidento ir jo patarėjų kišimosi sprendžiant turtinius ginčus dėl bendrovės „Žemaitijos keliai“ akcijų, bei šio antradienio Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimo, prezidentas beliko kaltas tik dėl to, jog suteikė pilietybę savo rėmėjui Jurijui Borisovui.

Visiškai nesiginčiju, ar to pakanka, ar ne, jog būtų galima konstatuoti, kad Rolandas „šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką“ ir pašalinti jį iš prezidento pareigų. Kiekvienas šioje vietoje, gali turėti savo nuomonę.

Tačiau net ir nesiginčijant ar pilietybės suteikimas J.Borisovui yra pakankamas pagrindas šalinti jį iš pareigų, vis dėlto galima kelti klausimą, ar apkaltos metu Seime kuriama komisija yra tinkamas instrumentas svarstyti prezidento ar kito pareigūno veiksmų atitikimą Konstitucijai ir formuluoti jam kaltinimus. Tai, kad Pakso atveju tokios komisijos darbo efektyvumas siekė vos 14 proc. (patvirtintas tik vienas iš 7 neva antikonstitucinių veiksmų) leistų teigti, kad klausimas nėra visiškai beprasmis.

Kartu būtų galima klausti, ar nevertėtų iš esmės peržiūrėti Konstitucinio Teismo galių ir jo kompetencijos ir apsaugoti jį nuo dviprasmiškos situacijos į kurį šis teismas šiandien yra patekęs. Gal, pavyzdžiui, šis teismas neturėtų imtis baudžiamojo persekiojimo, ką jis gana nesėkmingai bandė daryti R,Pakso apkaltos atveju ir gal vis dėlto turėtų būti palikta kokia nors galimybė peržiūrėti jo sprendimus, jei, kaip pastaruoju atveju, paaiškėtų, jog jie buvo klaidingi. Vienas iš argumentų tokiai diskusijai galėtų būti tai, kad Konstitucinis Teismas nėra aukščiau už Konstituciją, o pastarąją juk galima keisti.

Nes vargu juk, ar galima sutikti su pastarosiomis dienomis pasigirstančiais politikų ir kai kurių teisininkų aiškinimais, jog jokių problemų dėl skirtingų Konstitucinio ir Aukščiausiojo teismų sprendimų nėra, nes vienas susijęs su politine, o kitas – su teisine Rolando atsakomybe.

Leisiu sau pacituoti vieną iš tokių – buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Juozo Žilio – aiškinimų: „Visuomenė turi įsisąmoninti, kad politinei atsakomybei taikomi etiniai, moraliniai, kartu ir juridiniai argumentai ir esmė yra etinė, moralinė, politinė atsakomybė, kuri išauga iš priesaikos, iš Konstitucijos gerbimo ir jos nelaužymo. O teisinė atsakomybė, kurią taiko teismai, grindžiama kitomis taisyklėmis – faktais, įrodymais, kurie surenkami ir įtvirtinami teisminiame procese remiantis arba civiliniu, arba administraciniu, ar baudžiamuoju procesu“ .

Su visa pagarba ponui J.Žiliui ir jo kompetencijai vis dėlto negaliu nesusilaikyti nepaklausęs: kaip galima naudoti kokius nors etinius, moralinius ir juridinius argumentus ir taikyti politinę atsakomybę už veiksmus, kurių asmuo, teismo sprendimu, nėra padaręs?

Galiu paklausti aiškiau: kaip Konstitucinis Teismas galėjo, nuspręsti, kad Rolandas Paksas išduodamas valstybės paslaptį J.Borisovui bei kišdamasis į turtinius ginčus dėl bendrovės “Žemaitijos keliai“ akcijų pažeidė Konstituciją ir duotą priesaiką, jei vėliau paaiškėjo, kad buvęs prezidentas neišdavė valstybės paslapties ir nesikišo į jokius turtinius ginčus?

Tiesą pasakius, atsakymą žinau: lygiai taip pat, kaip dabartinis prezidentas Valdas Adamkus galėjo tuo pat metu dirbti Čikagoje ir gyventi Šiauliuose.

Ir todėl kuo toliau tuo dažniau į galvą lenda kai kam galbūt labai jau šventvagiška pasirodysianti mintis, jog būtent tada ir prasidėjo Lietuvoje visos problemos, kurios pamažu susisuka į tokį kamuolį, jog nežinia, ar bebus kada nors išpainiotos.

Juk kai žengi pirmą žingsnį, sustoti vėliau būna labai sunku.

Trijų Seimo narių bendravimo su „Rubicon Group“, Kristinos Brazauskienės viešbučio bei Abonento istorijos tai geriausiai įrodo.

(Dar neįvertinta)

Loading...