Svarbiausia – balansas. Čia apie akademinį irklavimą, bet tinka ir gyvenimui:)
O dabar – vėl „back from politics“…
Žinote ką? Akademinis irklavmas yra gerai. Tiesa, skauda beveik viską: šlaunis, blauzdas, pečius, nugarą ir visur kitur…
Bet čia dėl tų suš… meldų, į kuriuos mus šiandien įpūtė vėjas. Užstrigome kokiam pusvalandžiui – nes valtis buvo aštuonvietė, o mes visi pradinukai (akademinio irklavimo prasme). Dusinomės per lietų ir vėją: du žingsniai (yriai) pirmy, trys – atgal. Ir beveik nė iš vietos. Net treneriui, kuris karu buvo ir vairininks teko išlipti ir stumti valtį.
Bet kai ne melduose buvo visai gerai. Ir lemia viską ne jėga, ištvermė ar ilgos kojos. Magiškas žodis yra „balansas“.
Gali plėšti irklą kiek nori, tačiau jei nebus balanso, pagausi „vėžį“ ir dar pirštus į vaties kraštą nusitarkuosi…
Kai balansas yra, valtis net skrieja, kai jo nėra, visi darosi pikti, o jėgos senka.
Bet šiaip pramoga puiki. Aš net pagalvojau, kad dar su malonumu tikriausiai sugrįšiu, Tik gal ne į aštuonvietę, Pradėti gal reikia nuo mažesnio skaičiaus žmonių. O tik po to jau į tą pačią didžiausią.
Bet balansas tikriausiai svarbus ir dvivietėje ir keturvietėje. Ir komandinis darbas.
Kaip ir gyvenime – juk viską lemia ne jėga ir ne kiekis, o sugebėjimas dirbti kartu, kai stipresni taikosi prie silpnesnių, o ne bando demonstruoti savo jėgą….
(14 balsų, vidurkis: 3,86 iš 5)
Loading...
