Šuns balsas į šventos karvės ausis

Šiandien visiems rūpi ateitis: ar nušvies Lietuvos padangę iki šiol dar nematyta vaivorykštė, ar dešiniųjų ir kairiųjų sąjunga išgelbės Artūrą nuo nuosprendžio, o Lietuvą nuo ruso ir be jo dalysis Europos Sąjungos milijardus. Visiems įdomu ir tai, ar Algirdas tikrai taps amžinuoju premjeru, o gal vis dėlto sutiks su Andriaus pasiūlymu rotuoti kas pusę metų. Smalsu ir kas bus kitos šešios snieguolės, kurias Algirdas sutiks priimti į savo pasakų namelį, Vyriausybę vadinamu.

O man, prisipažinsiu, visa tai neįdomu. Atvirai: net šiek tiek juokinga žiūrėti, kaip rimti vyrai ir moterys bando vaidinti politiką ten, kur jokios politikos nėra.

Nes jei būtų politika, kalbėtų apie interesų derinimą, tiesa, ne savo, o tų kuriems neva atstovauja, tai yra, rinkėjų. Kalbėtų apie pensijas, atlyginimus, pelno, pajamų ir turto mokesčius, sveikatos sistemos reformą, kompensacijas už žemę ir nekilnojamąjį turtą, socialinį būstą, paskolas studentams, jų bendrabučių remontą. Gal dar apie tai, kas turėtų suremontuoti Vilniaus futbolo stadioną, už kieno lėšas turėtų būti tvarkomos stovėjimo aikštelės prie ligoninių, bei ką daryti, kad tose ligoninėse po kelerių metų dirbtų lietuviai, o ne, pavyzdžiui, baltarusiai, vietnamiečiai ar kiniečiai.

Tada būtų įdomu ir man, nes tai būtų susiję su mano, mano tėvų ir vaikų interesais. Dabar gi visi interesai susiję su jų interesais.

Todėl šiandien man įdomesnė ne ateitis, o praeitis. Netolima – vos pusmečio senumo, o konkrečiai – kovo 31 dienos, kai Konstitucinis Teismas paskelbė nuosprendį Rolando byloje. (Jei kas pamiršo – tas nuosprendis skelbė, kad Rolandas šiurkščiai pažeidė Konstituciją pagal tris iš šešių jam pateiktų kaltinimų. Remiantis šia išvada Rolandas vėliau buvo apkaltos būdu pašalintas iš Prezidento pareigų).

Tada, pamenu, leidau sau suabejoti, ar gerbiamo Egidijaus vadovaujama iškiliausių Lietuvos teisininkų kolegija neperžengė savo kompetencijos ribų ir neužsikrovė sau per didelės naštos imdamasi nagrinėti iš esmės baudžiamosios teisės kompetencijai priskirtinų faktų.

Tačiau šuns balsas, kaip žinia, į dangų, neina, o visos pasigirstančios abejonės tuomet buvo atremiamos, atrodo, nenuginčijamu argumentu: Konstitucinis teismas – šventa karvė, kurios nevalia kritikuoti, nes jis vienintelis turi teisę aiškinti Konstituciją, o jo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.

Teko susitaikyti – kaip tam asilui raudonais batais, nes mūsų demokratiška Konstitucija nesuteikia piliečiui teisės gintis nuo teisėjo mantija pasidabinusių politikų.

Tačiau didžiam mano nustebimui, raudonus batus šią savaitę užsimovė ir Vilniaus apygardos teismas bei generalinė prokuratūra. Pirmadienį, kai visi buvo užsiėmę būsimojo Seimo frakcijų skaičiavimu, teismas ir prokuratūra leido sau suabejoti šventosios karvės šventumu. Teismas paskelbė, kad kaltinimai neva Rolandas išplepėjo Jurijui valstybės paslaptį yra iš piršto laužti, o prokuratūra po kelis mėnesius trukusio tyrimo pagaliau suprato neturinti įrodymų, pagrįsti kaltinimus dėl buvusio prezidento ir jo aplinkos neteisėto kišimosi sprendžiant turtinius ginčus dėl bendrovės „Žemaitijos keliai“ akcijų valdymo ir atliekant bendrovės „Šiaulių plentas“ veiklos patikrinimą.

Tiems, kas nepatingėjo perskaityti sakalėlių Rimanto Šukio, Julijaus Sabatausko ir paties Sakalo Aloyzo surašytas Seimo komisijos išvadas bei Konstitucinio Teismo sprendimo, tokie teismo ir prokuratūros sprendimai neturėtų būti netikėti.

Jau tada abejonių kėlė tai, kad faktai, kurie Seimo komisijai „leido manyti“ arba „vertė daryti išvadas“ Konstituciniame Teisme virto „įrodymais“, kuriais buvo grindžiamas Konstitucinio Teismo sprendimas.

Tačiau tai, kas tada buvo tik abejonės, šiandien jau yra plika tiesa: teisinėms procedūromis įrodyta, kad Rolandas Paksas nepadarė nusikaltimų, dėl kurių jam buvo suorganizuota apkalta. Taip pat akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas, konstatuodamas, jog Rolandas Paksas šiukščiai pažeidė Konstituciją pagal tris iš šešių jam pateiktų kaltinimų, savo sprendimą priėmė neteisingai interpretuodamas nagrinėjamus faktus ir įrodymus. Kalbant paprasčiau – netyčia arba sąmoningai suklydo.

Tiesa, tai dar nereiškia, kad visas Konstitucinio Teismo sprendimas buvo pagrįstais nebūtais faktais. Išteisinus Rolandą dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, Konstituciniam Teismui lieka dar vienas, kol kas niekieno nenuginčytas argumentas – Rolando dekretas dėl Lietuvos pilietybės suteikimas Jurijui, kurį Teismas dar 2004-ųjų išvakarėse įvertino kaip atsilyginimą už „itin svarią finansinę ir kitokią paramą“ ir konstatavo, kad tai prieštarauja Konstitucijai.

Šio argumento greičiausiai niekas nenuginčys. Ir ne vien dėl to, kad šis faktas yra nebejotinas, bet paprasčiausiai todėl, kad Lietuvoje nėra teisinių priemonių tai padaryti. Todėl šventa karvė išsaugos šventumo aureolę, o Rolandas niekada nebegalės prisiekti padėjęs ranką ant Konstitucijos.

Turint galvoje, kad Rolandas anaiptol nebuvo pats geriausias prezidentas, galima būtų teigti, jog tai tik jo asmeninė tragedija.

Tačiau nors ir žinodamas, kad šuns balsas į dangų neina, vis dėlto noriu paklausti: ar tikrai ši tragedija buvo verta tiek, kad dėl jos visos pagrindinės institucijos beveik pusę metų juodino Lietuvą prieš visą pasaulį, skelbė ją esant teroristų ir kontrabandininkų lizdu, kalbėjo apie grėsmes nacionaliniam saugumui, platino žinias apie prezidentūros ryšius su Rusijos mafija ir pusmečiui savanoriškai izoliavosi nuo likusio pasaulio?

Ar dėl Rolando tragedijos vertėjo kompromituoti Seimą, valstybės saugumo departamentą, krašto apsaugos ministeriją, muitinę bei Konstitucinį teismą?

Pagaliau kyla dar vienas labai paprastas klausimas: jei Rolandas iš prezidento posto buvo pašalintas tik už pilietybę Jurijui, ar negresia apkalta Valdui, kuris, kaip teigia žiniasklaida, taip pat yra pamaloninęs Lietuvos piliečio pasais asmenis, susijusiais giminystės ryšiais su žmonėmis, teikusiais, pasak Konstitucinio teismo „svarią finansinę ir kitokią paramą“?

Nebesikartosiu…karavanas juk vis tiek eis toliau.

(2 balsų, vidurkis: 3.00 iš 5)
Loading...