Fotografijos menas ir šiandieninė Lietuvos politika

Šią savaitę vartydamas spaudą atkreipiau dėmesį į viename sostinės dienraštyje išspausdintą nuotrauką. Iš pirmo žvilgsnio, gal ir niekuo neypatingą – nebuvo joje nei skausmo iškreipto mirštančio žmogaus veido, nei nukirstos galvos, nei nuogo arba automobilio avarijoje sužaloto žmogaus kūno.

Tai buvo beveik kasdienė nuotrauka – kurioje užfiksuoti penki solidūs vyrai, kerpantys naujosios „Siemens“ arenos atidarymo juostą: prezidentas Valdas, premjeras Algirdas, meras Artūras bei du pastaruoju metu plačiai išreklamuotos „Rubicon“ grupės atstovai – daug Seimo narių pažįstantis ir telefonu su jais bendrauti mėgstantis valdybos pirmininkas Arvydas bei valdybos narys Darius.

Įprastas vaizdzialis, pasakytų Viktoras ir būtų teisus, jei kalbėtume tik apie Lietuvą.

Tačiau ar iš tiesų jau taip visi atbukome, kad normalu yra matyti du aukščiausius šalies vadovus stovint kartu su trimis potencialiais nusikaltėliais.

Turiu galvoje, Andrių ir Artūrą, kuriems yra pareikšti įtarimai dėl neteisėto laisvės atėmimo, trukdymo pasinaudoti rinkimų teise, neteisėto informacijos rinkimo apie asmens privatų gyvenimą, papirkimo.

Atsižvelgiant į gana solidų prezidento ir premjero amžių, būtų galima manyti, kad jie abu tiesiog pamiršo, jog Artūras, Arvydas ir Darius yra kaltinamieji. Galima būtų taip pat galvoti, jog prokuratūrai nutraukus ikiteisminį tyrimą, jie taip pat nebeprisimena, kaip Arvydas telefonu rikiavo Tautos išrinktuosius ir kaip liberalas Eligijus ar socialdemokratas Vytenis pionieriškai jam raportuodavo apie įvykdytas užduotis. Greičiausiai tik dėl laiko stokos ir valstybinio užimtumo Algirdas ir Valdas nėra skaitę ir girdėję pokalbių, kuriuose Artūras su Arvydu diskutuoja, ar „durneliui“ (kitur dar vadinamu vaiduokliu) mokėti oficialiai ar ne, ar siųsti jam laiškelį, paaiškinantį, kas jam nutiks, jei jis darys nesąmones ir ar neišplauks jis Neryje išverstu pilvu.

Nes jei būtų skaitę ar girdėję, tikriausiai bėgtų septynmyliais žingsniais nuo Artūro ir Arvydo, nenorėdami pakenkti savo reputacijai ir valstybės prestižui. Juk kaip tikri valstybininkai, jie žino, kad bičiuliavimasis su abejotinos reputacijos asmenimis meta šešėlį ne tik jiems asmeniškai, bet ir visai valdžiai, į kurią didelė dalis Lietuvos žmonių ir taip žiūri kaip į pagrindinį blogio ir visų jų problemų šaltinį.

Algirdas nuo Dariaus šalin turėtų bėgti dar ir turėtų bėgti dar ir todėl, kad pastarasis viename iš pokalbių ištaria paslaptingąjį kodą AMB, prie kurio „Rubicon“ buhalterijoje nurodytos keturženklės sumos.

Bet nebėga. Gal turi kažkokių mums nežinomų motyvų? O gal priešingai – stodami petis petin demonstruoja jiems savo paramą?

Artūrui ir jo draugams iš „Rubikono“ toks nedviprasmiškas aukščiausios valdžios palankumo demonstravimas – pačiu laiku. Juk minėtos iškilmės „Siemens“ arenoje vyko šeštadienį, o Arvydo, Artūro bei Dariaus teismas prasidėjo vakar.

Teisėjai Lietuvoje turbūt taip pat skaito laikraščius. Ir, matyt, supranta, kad išteisinti Rolandą – tai ne tas pats, kas nuteisti Artūrą ir Arvydą.

Tie, kurie laikraščius skaito dažniau nei kioskuose pasirodo „Stilius“ ar „Gyvenimo būdas“ taip pat, matyt, žino, kad maždaug 300 mln. litų vertės sklypas, ant kurio pastatyta „Siemens“ arena, Algirdo vadovaujamos Vyriausybės sprendimu „Rubicon“ grupei atiteko veltui. Tiesa, tarpininkaujant Artūrui.

Tie, kurie skaito atsiverčia laikraščių ir žurnalų puslapius ne tik tam, kad pasigėrėtų savo nuotraukomis iš eilinio išskirtinio priėmimo, matyt taip pat žino, kas iškėlė Valdą kandidatu į prezidentus ir kas jį iki šiol savinasi ir gina nuo neigiamos įtakos.

Ar sveiko proto teisėjas, visa tai žinodamas, ryšis paskelbti, kad Arvydas ir Artūras yra nusikaltėliai? Ypač prisimindami Rolando istoriją, kuris buvo nustumtas nuo ėdžių (kaip šiandien jau žinome) vien už tai, kad davė Jurijui pilietybę mainais į niekingus 1,2 milijono litų.

Juk jei pasodins Artūrą, nebus kam išreikalauti 13 mln. litų iš „VP Market“ mainais į plačiai užmerktas akis „Akropolio“ plėtros istorijoje. O jei sės Arvydas, nebus kam statyti vandens atrakcionų parko minėtame 300 mln. litų vertės sklype.

Spalio revoliucijos Rusijoje vadas Vladimiras Uljanovas (dar vadinamas Leninu) kažkuriame savo raštų tome yra pasakęs: „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“.

Aš sakyčiau – fotografija. Nes kinui reikia daugiau laiko, aktorių, grimo, o fotografija tiesiog fiksuoja realų gyvenimą.

Pasiliksiu tą iš „Siemens“ arenos ateičiai – kaip geriausią iliustraciją apie Lietuvos šiandienį politinį gyvenimą, vykstantį pagal kitus, nei realiame gyvenime, dėsnius, kuriuos vis sunkiau suvokti.

Kartu pasiliksiu ir vakar spaudoje mirgėjusią nuotrauką, kurioje šalia Algirdo – kitas Artūras ir Viktoras. Joje – Viktoras jau nebe populistas, o Partneris.

Kaip greitai viskas keičiasi. Gerai, vis dėlto, kad yra toks menas fotografija – pamirštum juk viską, jei jos nebūtų.

(9 balsų, vidurkis: 4,67 iš 5)
Loading...
  • Matotaupa

    Šiandien tuometiniai A.Račo teiginiai „Nes jei būtų skaitę ar girdėję, tikriausiai bėgtų septynmyliais žingsniais nuo Artūro ir Arvydo, nenorėdami pakenkti savo reputacijai ir valstybės prestižui.“ ir panašūs skamba labai (kaip čia tiksliau pasakius?) jaunatviškai naiviai, maksimalistiškai.
    Dabar tokie klausimai nekyla matant visokio plauko veikėjus ir visokio plauko politikus vienoje draugijoje…
    Dabar tai atrodo natūralu, netgi būtina ir neišvengiama.