Artūras Račas

Rimtame dienraštyje „Verslo žinios“ šiuo metu besidarbuojantis Darius Tarasevičius, kaip ir jo kolega LRT televizijos naujienų tarnybos vadovas

Ne viešas asmuo Darius Tarasevičius („Verslo žinių“ foto)

A.Matonis prieš kiek laiko taip pat kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, reikalaudamas apginti jo garbę ir orumą.

Jau esu minėjęs, bet man nesunku padaryti tai dar kartą – Delfi žurnalistas M.Jackevičius anksčiau nei aš sužinojo ir visuomenę informavo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba į D.Tarasevičiaus kreipimąsi sureagavo. Man nesunku ir dar kartą nusilenkti M.Jackevičiaus profesionalumui, nes tikrai labai nedažnai būna, kad kiti ką nors sužino apie mane anksčiau, nei aš pats. Profesionalu ir pagirtina.

Ir skubu pasidalinti tuo, ką aš sužinojau.

Pirmiausia, sužinojau, kad didžiausio šalies verslo dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, viešai skelbiantis savo komentarus Lietuvos žiniasklaidoje ir turintis galimybę viešai kalbinti kandidatę į prezidentus D.Grybauskaitę, premjerą A.Kubilių ir Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorių R.Kuodį, yra ne viešas asmuo:

A. Račas nepagrįstai pareiškėją laiko viešuoju asmeniu. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtinta definityvinė norma, kurioje pateikiamas sąvokos „viešasis asmuo“ apibrėžimas. Pagal ją, viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Šios nuostatos lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, kaip dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, nepatenka į išvardintų pareigybių sąrašą, jam nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, jis taip pat neadministruoja ir viešųjų paslaugų teikimo, o jo oficialiai vykdoma veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Iš to seka, kad pareiškėjas neatitinka viešąjį asmenį charakterizuojančių požymių, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje.

Jau minėta, kad sui generis tokia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvada yra neprofesionali ir kelia abejonių apie tarybos komptenciją, tačiau tai jau atskiros diskusijos klausimas.

Čia gi mes kalbame apie D.Tarasevčiaus skundą ir jo prašymą paneigti kai kuriuos akivaizdžius faktus. Pavyzdžiui, apie tai, kad mano nuomone, D.Tarasevičius yra politinis propagandistas.

Žurnalistų etikos inspektoriaus taryba šią mano nuomonę pripažįsta ir laiko ją pagrįsta:

galima daryti išvadą, kad egzistuojančių tikrų faktų pagrindu A. Račas pareiškė savo nuomonę apie pareiškėją, pavadindamas jį „politiniu propagandistu“. Tai yra vertinamojo, subjektyvaus pobūdžio duomenys, kurie pagal savo pobūdį nėra žeminantys, įžeidžiantys ar vaizduojantys pareiškėją kitokiu neigiamu aspektu. Išsireiškimas „politinis propagandistas“ pats savaime, be platesnio konteksto jokios žeminančios ar įžeidžiančios reikšmės neturi. Pats pareiškėjas skunde šio pasakymo žeminančio pobūdžio taip pat neatskleidė. Minėta, kad nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas, jos neprivaloma įrodyti, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nuomonei netrūko faktinio pagrindo, jos pareiškimo būdas ir forma visuomenei nėra nepriimtini ar netoleruotini, konstatuotina, kad A. Račas šiuo atveju sąžiningai naudojosi savo teise reikšti nuomonę ir neperžengė šios teisės ribų.

Tarnyba taip pat, mano subjektyvia nuomone, pagrįstai pripažįsta, kad neviešas asmuo D.Tarasevičius kartais nesugeba suvokti teksto ir suformuluoti minties, kurią norėtų išreikšti:

A. Račo paaiškinimas, kad pareiškėjo tvirtinimas, jog jis jį pavadino „paėmusiu kyšį ar gavusiu atlygį už tai, kad kreiptųsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją“ neatitinka tikrovės, yra pagrįstas. Iš tiesų, ginčo teiginyje nei pažodine, nei perkeltine reikšme nėra kalbama apie kyšį. Ginčo teiginio tekstas yra „<…> Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK“. Analizuojant visą skundžiamos publikacijos tekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją, galima sutikti su A. Račo argumentu, jog šioje nagrinėjamo ginčo teiginio dalyje yra reiškiama jo nuomonė. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010, 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Šioje nagrinėjamo teiginio dalyje A. Račas kelia klausimą, abejonę dėl motyvų, paskatinusių pareiškėją kreiptis su skundu į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl A. Račo veiksmų. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2003 m. gegužės 14 d. posėdžio protokolo Nr. 32 išrašo bei šios komisijos 2003 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 165 kopijos matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai ištirti, ar A. Račo interviu Lietuvos TV žinių laidoje, transliuotoje 2003 m. gegužės 11 d. 18.30 val., neprieštarauja Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 16 straipsnio reikalavimams, draudžiantiems agitaciją likus mažiau kaip 30 valandų iki balsavimo pradžios ir balsavimo dieną. Šis pareiškėjo prašymas pateiktas 2003 m. gegužės 14 d., t.y. iš karto po to (tą pačią dieną, tame pačiame posėdyje), kai Vyriausioji rinkimų komisija priėmė nepalankų sprendimą jo atstovautų „Verslo žinių“ atžvilgiu. Išsireiškimas „Judo sidabriniai“ nagrinėjamu atveju panaudotas kaip metafora, perkeltine reikšme siekiant atkreipti dėmesį į Referendumo įstatymą pažeidusių „Verslo žinių“ agitacinių publikacijų rengimo ir skelbimo apmokėjimo problemą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), jeigu tai nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Lingens v. Austria byloje, 1986 m.) Todėl nagrinėjama teiginio dalis „<…> Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius <…>“, kelianti klausimą dėl pareiškėjo kreipimosi į Vyriausiąją rinkimų komisiją motyvų, laikytina kritiškos, subjektyvios, pareiškėjui nepalankios, tačiau demokratinėje visuomenėje priimtinos nuomonės pareiškimu. Nuomonė negali būti patikrinama ar paneigiama. Atsakomybė už pareikštą nuomonę gali būti taikoma tuomet, kai nuomonė yra pareikšta nepadoria ar įžeidžiančia forma. Nagrinėjamu atveju nei nuomonės pareiškimo būdas, nei forma nerodo, kad A. Račas siekė pažeminti pareiškėją, todėl darytina išvada, kad teise reikšti nuomonę piktnaudžiauta nebuvo.

Taigi, darytina išvada, kad mano klausimas apie Judo sidabrinius yra argumentuotas ir pagrįstas. Ir būtų visai neblogai, kad į šį klausimą anksčiau ar vėliau būtų atsakyta.

Ateityje turėtų būti atsakyta ir į kitą klausimą, dėl kurio pasisakė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Tai yra, ar D.Tarasevičius yra „prasigėręs“, ar ne.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pozicija šiuo klausimu yra tokia:

Ginčo objektu esančiame teiginyje „Prasigėręs politinis propagandistas Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK“ pareiškėjui yra priskiriama konkreti savybė, t. y. prasigėrimas, girtuokliavimas, ir ši informacija skleidžiama ne su abejonėmis, nuorodomis, kad tai A. Račo manymas ar nuomonė, o užtikrintai, kategoriškai tvirtinant, konstatuojant faktą. Pagal etimologinę reikšmę žodis „prasigėręs“ naudojamas pavadinti žmogų, kuris nuolat geria svaigiuosius gėrimus, girtuokliauja. Ar tokio pobūdžio informacija atitinka tikrovę, gali būti patikrinta, vadinasi viešai kitą asmenį pavadindamas prasigėrusiu, informacijos skleidėjas skelbia žinią, o ne nuomonę. Asmens pavadinimas prasigėrusiu, suponuoja negatyvų visuomenės požiūrį į tokį asmenį, diskredituoja, kadangi girtuokliavimas geros moralės požiūriu yra nepriimtinas, netoleruotinas elgesys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6 punkte yra įtvirtinta, kad paskleistų žinių žeminantis pobūdis nenustatinėjamas, kai žodis ar jų junginiai, kuriais išsakytos žinios, yra akivaizdžiai žeminančios; teiginys „girtuoklis“ visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai ir jo paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį.

Jau minėta, kad ginčo teiginyje paskelbti faktinio pobūdžio duomenys apie pareiškėją, kaip prasigėrusį asmenį, gali būti patikrinti įrodinėjimo priemonių pagalba. A. Račas, būdamas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), ir turėdamas pareigą įrodyti, kad elgėsi sąžiningai, siekdamas informuoti visuomenę, neįrodė pareiškėjo prasigėrimo, girtuokliavimo fakto, nenurodė, kokiais metodais ar priemonėmis buvo nustatytas pareiškėjo piktnaudžiavimo alkoholiu faktas, tai nėra niekaip užfiksuota. Pats A. Račas savo paaiškinime pripažįsta, kad neturi jokių konkrečių įrodymų, o yra tik girdėjęs, kad pareiškėjas darbo metu daug kartų buvo pastebėtas neblaivus ar vartojantis alkoholį. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistikos etikos“ Nr. 1003 (1993) 4 punktas numato, kad žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis ir būti imami už pagrindą rengiant ir viešai skelbiant atitinkamas publikacijas (net ir apie viešus asmenis). Visais atvejais svarbus tikrasis paskelbtų žinių santykis su tikrovės reiškiniais. Nagrinėjamu atveju A. Račo paaiškinime reiškiama nuomonė, kad apklausus atitinkamus „Verslo žinių“ darbuotojus jie galbūt galėtų paliudyti apie pareiškėją paskleistos žinios tikrumą, nepašalina žurnalisto pareigos teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiga įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę bei informuodamas visuomenę jis laikėsi visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiavo informacijos laisve, atitenka viešosios informacijos rengėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁶³-1487/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad informacijos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas, kuris turi teisę pats pasirinkti jos pagrindimo būdą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1293/2009). Nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjo pasirinktas informacijos pagrindimo būdas (nekritiškas informacijos šaltinių ir jų patikimumo vertinimas) laikytinas nepakankamu, kad būtų galima viešai skelbti pareiškėją esant prasigėrusiu. Todėl, remiantis paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, prezumpcija, laikytina, kad apie pareiškėją paskleista žinia, jog jis yra prasigėręs, neatitinka tikrovės. Paskelbdamas žinią, kad pareiškėjas yra prasigėręs ir nepateikdamas įrodymų, patvirtinančių šią žinią, A. Račas formavo klaidingą visuomenės nuomonę apie pareiškėją bei pažemino jo garbę ir orumą.

Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai (Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalys, 41 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais (Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Nagrinėjamu atveju A. Račas šių reikalavimų nesilaikė, nes iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėjas yra prasigėręs, t. y. moralės bei visuomenėje pripažintų normų požiūriu jo elgesys nepriimtinas, netoleruotinas, tačiau A. Račas neįrodė, kad pareiškėjas taip elgiasi. Paskelbdamas neigiamu aspektu pareiškėją vaizduojančią žinią, A. Račas neįsitikino skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu, tokiu būdu nevykdė aukščiau išvardintų teisės aktuose jam numatytų pareigų. Visuomenės informavimo priemonė, paskelbusi tikrovės neatitinkančią informaciją (žinią), žeminančią asmens garbę ir orumą, privalo šią žinią paneigti (Visuomenės informavimo įstatymo 15, 44 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, kad atsiprašymas nėra nei teisinės atsakomybės, nei teisinės gynybos būdas, o asmens, paskleidusio duomenis, ir asmens, apie kurį paskleisti žeminantys jo garbę ir orumą duomenys, tarpusavio santykių aspektas, todėl žurnalistų etikos inspektorius negali tenkinti pareiškėjo prašymo įpareigoti A. Račą jo atsiprašyti.

Tiesą pasakius,dėl ko nors atsiprašinėti politinio propagandisto D.Tarasevičiaus nė neketinau, tačiau iš dalies sutinku su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kad kai kurie dalykai turi būti įrodinėjami teisinėmis priemonėmis. Todėl mano tolesni veiksmai didžiąja dalimi priklausys nuo to, kaip, susipažinęs su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimu, elgsis D.Tarasevičius.

Kalbant konkrečiau, tikiuosi iš jo sulaukti naujo, tikrovės neatitinkančią informaciją paneigti reikalaujančio teksto, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymai. Tada jau spręsiu, ką daryti toliau.

Bendra išvada?

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimu dėl politinio propagandisto D.Tarasevičiaus skundo esu iš dalies patenkintas. Mano asmeninė nuomonė apie D.Tarasevičių nesikeičia ir man džiugu, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba tai nuomonei didžiąja dalimi pritaria.

Lauksime tęsinio.

P.S. Nenustebčiau ir net būčiau dėkingas, jei Delfi žurnalistas M.Jackevičius ir apie tai parašytų.

(3 balsų, vidurkis: 3,67 iš 5)

Loading...