Dėl A.Matonio skundo

Pagalvojau, kad kai kam gali būti įdomu.

Man negaila…

***************

 

 

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUS

 

SPRENDIMAS

 

DĖL publikacijoje „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“ (http://racas.lt, 2012-11-12) PASKELBTOS INFORMACIJOS

 

2013 m. vasario 11 d. Nr. SPR-19

Vilnius

 

2012 m. lapkričio 15 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas pareiškėjo Audriaus Matonio skundas dėl publikacijoje „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“ (http://racas.lt, 2012-11-12) paskelbtos informacijos. Pareiškėjas teigia, kad minėta publikacija buvo pažeista jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio ir žurnalisto, garbė ir orumas. Pareiškėjas mano, kad A. Račas skundžiamoje publikacijoje paskleidė ne nuomonę, o žinią apie pareiškėją, pavadindamas jį: 1. Prostitutu; 2. Priklausančiu (ar priklausiusiu) žurnalistinių prostitutų gaujai; 3. Parsidavinėjančiu už ordinus; 4. Prostitutu, kuris savo egzistavimą bando pateisinti tuo, kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje. Pareiškėjas nurodė, kad A. Račas nuorodą į skundžiamą publikaciją paskelbė ir savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Pareiškėjas prašo įvertinti skundžiamą publikaciją kaip pažeidžiančią jo garbę ir orumą bei žeminančią profesinę reputaciją ir įpareigoti tinklaraštyje http://racas.lt paskelbti tekstą, paneigiantį minėtas tikrovės neatitinkančias žinias, tokia apimtimi, kuri buvo išspausdinta skundžiamoje publikacijoje bei paskelbti nuorodą į šį paneigimą A. Račo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Tirdama pareiškėjo skundą, žurnalistų etikos inspektorė raštu kreipėsi į A. Račą, prašydama paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose: „Tiesa yra ta, kad po VRK sprendimo mano atžvilgiu, kuris vėliau buvo patvirtintas teismo, aš nusprendžiau niekur nieko nekomentuoti ir laikiausi šio pažado iki tol, kol žurnalistinių prostitutų gauja, susidedanti iš bačiulių, matonių ir grinevičiūčių, pradėjo siautėti per apkaltą“, „Nes iki šiol esu įsitikinęs, kad žurnalistas negali parsidavinėti nei už ordinus, kaip A. Matonis, nei už postus, kaip kekšiukas A. Bačiulis, nei už televizijų pinigus, kaip R. Grinevičiūtė ar K. Krivickas“, „Todėl mane pykina nuo tokių prostitutų kaip A. Bačiulis ar A. Matonis, kurie savo egzistavimą bando pateisinti tuo, kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje“ paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos.

Pateiktame paaiškinime A. Račas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų. A. Račas taip pat nurodė, kad tinklaraštis nėra nei laikraštis, nei žurnalas, nei biuletenis, nei televizijos ar radijo programa. A. Račo teigimu, Lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „tinklaraštis” apibrėžimo, tačiau tarptautinėje literatūroje tinklaraštis yra suprantamas, kaip asmeninis dienoraštis, kuriame jį rašantis autorius dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis, įžvalgomis ir pan. (http://dictionary.reference.com/browse/blog). Savo paaiškinime A. Račas pažymėjo, kad tarp Visuomenės informavimo įstatymo žurnalistų etikos inspektoriui priskirtos kompetencijos nėra nurodyta pareiga nagrinėti skundus dėl asmeniniuose dienoraščiuose paskelbtų nuomonių. Todėl, A. Račo įsitikinimu, pareiškėjo skundas dėl tinklaraštyje http://racas.lt trumpam paskelbtų įžvalgų nėra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos objektas ir turėtų būti atmestas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.

A. Račo įsitikinimu, pareiškėjo skundas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, turėtų būti atmestas ir todėl, kad jis surašytas visiškai nepagrįstai, tai yra, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes. Paaiškinime A. Račas nurodė, kad pareiškėjas skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė 2012 m. lapkričio 15 d. A. Račas pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatyme bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos tinklalapyje skelbiama skundų pateikimo tvarka įsakmiai nurodo, kad skunde turi būti nurodyta „visuomenės informavimo priemonė ir konkreti publikacija ar laida, kurioje buvo paskleista informacija, žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą”. Tuo tarpu pareiškėjas savo 2012 m. lapkričio 15 d. skunde, A. Račo nuomone, nenurodo nei visuomenės informavimo priemonės (A. Račo manymu, tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė), nei joje skelbtos publikacijos. A. Račas pažymėjo, kad pareiškėjas ir negalėjo pateikti nuorodos į publikaciją, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, kadangi skundo pateikimo metu, pareiškėjo minima publikacija neegzistavo, lygiai taip pat, kaip skundo pateikimo metu neegzistavo ir pareiškėjo socialinio tinklo „Facebook“ profilyje skelbti įžeidimai A. Račo atžvilgiu, kuriuos pareiškėjas, A. Račo teigimu, rašydamas savo skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, ištrynė.

A. Račas nurodė, kad tuo atveju, jei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, nepaisydama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo ir kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų, manys esant būtina nagrinėti teisiškai nepagrįstą pareiškėjo skundą, jis prašo atsižvelgti į žemiau išdėstytus paaiškinimus dėl asmeniniame tinklaraštyje http://racas.lt išdėstytos jo asmeninės nuomonės. A. Račas atkreipė dėmesį, jog Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. A. Račas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad „žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB „Žeimenos krantai”, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010). A. Račas atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai – faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei) – būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. A. Račas akcentavo, kad skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Paaiškinime A. Račas nurodė, kad dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (žr. Steel and Morris v. the United Kingdom, Nr. 68416/01, § 93‑95, ECHR 2005‑II).

A. Račas paaiškino, kad tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė, o yra vieta, kurioje asmenys skelbia savo asmenines nuomones, reakcijas į vykstančius įvykius, įžvalgas ir pan. Todėl, A. Račo įsitikinimu, ir pareiškėjo skundžiamus teiginius reikėtų vertinti ne kaip žinių skleidimą, o kaip nuomonę.

Be to, A. Račas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra laikytinas viešu asmeniu, kadangi jis yra gerai žinomos visuomeninės Lietuvos televizijos LRT naujienų tarnybos direktorius, komentuojantis politinius ir ekonominius įvykius televizijos ir radijo laidose, skelbiantis savo komentarus didžiausiuose Lietuvos naujienų portaluose, o po neseniai vykusių Seimo rinkimų vizitavo rinkimus laimėjusių partijų būstines, kur buvo maloniai priimtas ir vaišinamas alkoholiniais gėrimais (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/fotoreportazas-is-darbo-partijos-rinkimu-stabo-be-zodziu). Tai, pasak A. Račo, liudija, kad pareiškėjas yra žinomas, atpažįstamas ir kai kurių net vertinamas, tai yra, neabejotinai viešas asmuo. A. Račas pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktikoje yra nurodyta, kad viešųjų asmenų kritikos ribos yra gerokai platesnės nei privačių asmenų.

A. Račo įsitikinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo skunde nurodyti teiginiai yra „informacija”. A. Račo manymu, minėtosios Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai gana aiškiai nubrėžia ribą tarp nuomonės ir žinios, tai yra, tarp nuomonės ir informacijos. Pasak A. Račo, terminas „prostitucija”, be tiesioginės reikšmės, kuri reiškia seksualinių paslaugų teikimą už pinigus, visuotinai yra taip pat suprantamas, kaip metafora, reiškianti principų, vertybių ar profesinės etikos ignoravimą ar išdavimą (http://en.wikipedia.org/wiki/Prostitution#Other_meanings). Būtent šia prasme, anot A. Račo, terminas „prostitutas“ ir buvo vartojamas pareiškėjo skundžiamame asmeninio dienoraščio http://racas.lt įraše, kuris skundo teikimo metu jau neegzistavo.

A. Račas paaiškino, kad terminas „prostitutai“, kaip ir „žurnalistinių prostitutų gauja“, jo asmeniniame tinklaraštyje išreikštoje nuomonėje buvo naudojamas perkeltine ir tarptautiniame kontekste visuotinai pripažįstama reikšme, nurodančia, kad A. Matonis, kaip ir kai kurie kiti Lietuvos žurnalistai, 2003-2004 metais vykstant prezidento R. Pakso apkaltos procesui, A. Račo nuomone, nesilaikė Visuomenės informavimo įstatymo keliamų reikalavimų: teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje; vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

A. Račas nurodė, kad pareiškėjas, kaip ir kai kurie kiti asmenys, vadinantys save žurnalistais, apkaltos metu, A. Račo nuomone, nepaisė pagrindinės žurnalisto darbo taisyklės, tai yra, informuoti visuomenę, pateikiant faktus ir skirtingas nuomones, o ne užsiimti politine propaganda stojant į kurią nors politinio konflikto pusę. Tokį A. Matonio pasirinktą žurnalistinį kelią, anot A. Račo, puikiai iliustruoja skundo autoriaus kartu su R. Lopata, nežinia kieno lėšomis, išleista knyga „Prezidento suktukas“ (Leidykla: Versus aureus, 2004, Vilnius), kurioje A. Matonis, pasak A. Račo, atvirai reiškia savo antipatiją apkaltos būdu iš prezidento pareigų pašalintam prezidentui R. Paksui. Tai, A. Račo teigimu, pastebėjo ir kitos, savo reputaciją saugančios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui „Verslo žinios“, kur pristatant minimą knygą buvo teigiama, jog „net ir nepažįstantiems politologo Raimundo Lopatos ir žurnalisto Audriaus Matonio ir nežinantiems jų profesinės veiklos bei politinių pažiūrų – aiškiai matyti, kieno pusėje yra knygos autoriai (http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1131&id=3240#ixzz2EC6iBa4s).

A. Račas pabrėžė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą nuomonei netaikomi tiesos kriterijai, o asmeniui palanki ar nepalanki fakto interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki ar nepalanki nuomonė. Būtent taip, A. Račo teigimu, ir derėtų vertinti pareiškėjo skunde esantį teiginį, neva jo garbę ir orumą bei profesinę reputaciją žemina nuomonė, jog „žurnalistas negali parsidavinėti nei už ordinus, kaip A. Matonis“.

Paaiškinime A. Račas nurodė, jog faktas yra tas, kad pareiškėjas dar iki apkaltos proceso neslėpė savo simpatijų tuometiniam prezidentui V. Adamkui ir kitiems jam patinkantiems politikams, draugiškai su jais bendravo (tai, A. Račo teigimu, patvirtina ir V. Adamkus savo prisiminimų knygoje „Paskutinė kadencija“, 367 puslapyje rašantis: „Naudodamasis laisvesne diena, pakviečiau pietų žinių agentūros BNS generalinį direktorių, žurnalistą Audrių Matonį. Kalbėjomės apie politinę padėtį, artėjančius Seimo rinkimus. Priėjome bendrą nelinksmą išvadą: nieko gero Lietuvos politiniame gyvenime artimiausiais metais tikėtis neverta, neregėti ryškių asmenybių.“). Pasak A. Račo, galima spėti, kad tokių draugiškų pokalbių su V. Adamkumi ir kitais politikais, kurių metu buvo prieinama „bendrų išvadų“, A. Matonis turėjo ne vieną ir ne du. A. Račo požiūriu, tai trukdė jam vykdyti savo pareigą ir nešališkai bei objektyviai vertinti Lietuvoje vykstančius procesus; būtent už tai, tai yra už aiškiai demonstruojamą palankumą V. Adamkui ir jį remiantiems politikams, pareiškėjas, jau baigiantis prezidento V. Adamkaus kadencijai ir buvo apdovanotas valstybiniu apdovanojimu. Toks V. Adamkaus žingsnis, A. Račo nuomone, buvo įžvalgus, nes pareiškėjo elgesys per apkaltos procesą leidžia susidaryti nuomonę, kad jis buvo ne nešališkas stebėtojas, o asmuo, galbūt atidirbinėjantis už jam padovanotą valstybės apdovanojimą, kuris pamiršęs savo, kaip žurnalisto pareigą, užėmė deramą vietą politinių propagandistų gretose; valstybinis apdovanojimas iš V. Adamkaus rankų būtent ir buvo atlyginimas už žurnalistikos vertybių ir moralinių principų išdavystę. Tokią savo nuomonę A. Račas grindžia Lietuvos Respublikos įstatymais, pagal kuriuos A. Matonis už savo veiklą net po mirties negalėtų pretenduoti į jokį valstybinį apdovanojimą, nes tai ką jis daro ir darė, A. Račo nuomone, neturi nieko bendro nei su žurnalistika, nei su etika, nekalbant jau apie reputaciją. A. Račas pažymėjo ir tai, kad tiek V. Adamkaus prisiminimų knygoje, tiek V. Adamkaus dekrete dėl A. Matonio apdovanojimo A. Matoniui priskiriamos pareigos, kurių jis niekada savo gyvenime nėjo, nors galbūt ir labai norėjo. Ši aplinkybė, A. Račo nuomone, atskleidžia pareiškėjo tuščiagarbiškumą, kuris tikriausiai ir lėmė jo norą draugauti su politikais ir būti kviečiamam pietų pas patį šalies prezidentą. Kartu ši aplinkybė, A. Račo nuomone, leidžia suabejoti ir pareiškėjo etika, profesionalumu bei reputacija, kurią jis neva bando ginti, nes asmuo leidžiantis teisės akte priskirti sau aukštesnes pareigas, kurių jis nevykdo, tikrai nėra profesionalus žurnalistas. Paaiškinime A. Račas nurodė, kad šią savo nuomonę jis grindžia ir asmenine patirtimi, kuri leido jam pareiškėją matyti darbe ir laisvalaikiu. Apie pareiškėjo darbo etiką A. Račas siūlė pasikviesti liudyti pareiškėjo bendradarbes BNS (nurodė pavardes) ir nurodė, kad jo nuomonė, jog „tokių prostitutų, kaip A. Bačiulis, ar A. Matonis, kurie savo egzistavimą bando pateisinti tuo, kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje” yra visiškai pagrįsta ir turi teisę egzistuoti, jei Lietuvos Respublikoje vis dar galioja įstatymai, įskaitant ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. A. Račo nuomone, žurnalistams valstybiniai apdovanojimai gali būti teikiami tik už ypatingus nuopelnus, o pareiškėjas tikrai nepatenka tarp tų, kurie įvardijami kaip „nusipelnę Lietuvai asmenys, pasižymėję ypač uoliu ir sąžiningu darbu, visuomenine veikla“. A. Račo nuomone, yra priešingai – būtent dėl tokių kaip A. Matonis šiandien Lietuvos žiniasklaida yra tokioje apgailėtinoje būsenoje, kai nėra jokių principų, jokių vertybių, jokios žurnalistikos, o tik ordinai, raudoni kilimai, priėmimai, bruderšaftas su rinkimų laimėtojais (nesvarbu, kas laimi). Todėl A. Račas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai siūlo pareiškėjo skundo nevertinti rimtai (o tik kaip bandymą asmeniškai atsikeršyti) ir jį atmesti kaip teisiškai nepagrįstą, neatitinkantį Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, neargumentuotą ir paprasčiausiai juokingą.

Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu, žurnalistų etikos inspektorė

nustatė:

Asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad žeminančia žmogaus garbę ir orumą žinia laikoma tikrovės neatitinkanti, diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, komercinę veiklą ir pan.

Kiekvienu atveju yra būtina atriboti žinią nuo nuomonės, nes asmens teisės yra ginamos, kai apie asmenį yra paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis nustato, jog žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Įvertinus A. Račo pateiktus paaiškinimus, konstatuotina, kad jo argumentas, jog tinklaraštis http://racas.lt nėra visuomenės informavimo priemonė, yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-70/2009 konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymą, internetinių tinklaraščių autoriai gali būti pripažinti viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais), o jų internetiniai tinklaraščiai – visuomenės informavimo priemonėmis. Tame pačiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad atsižvelgiant į konkrečių fizinių asmenų – internetinių tinklaraščių (dienoraščių) autorių veiklos pobūdį ir jų vykdomas viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijas, jie gali būti pripažįstami sui generis informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojais, taigi ir viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, o jų internetiniai tinklaraščiai – informacinės visuomenės informavimo priemonėmis Visuomenės informavimo įstatymo prasme. Taigi vien tai, jog internetinio tinklaraščio autoriaus veikla ar teisinis statusas formaliai ir eksplicitiškai nėra reglamentuojami Visuomenės informavimo įstatyme, dar nesudaro pagrindo teigti, kad tokie asmenys yra apskritai eliminuojami iš teisinio reguliavimo sferos, arba kad jie pagal savo vykdomas funkcijas negali būti prilyginti žurnalistams – komentatoriams, o taip pat kad jų atžvilgiu tam tikra apimtimi negali galioti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, numatančios žurnalistų teises bei pareigas. Visuomenės informavimo įstatymą reikia aiškinti plačiai, apimant ne tik tradicines, bet ir šiuolaikines, nors tiesiogiai ir nereglamentuotas elektroninių visuomenės informavimo priemonių formas, dėmesį kreipiant ne į formaliuosius tokių informavimo priemonių organizavimo požymius, o į jų realiai vykdomas funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-70/2009).

Konkrečiai nagrinėjamu atveju internetinis tinklaraštis (dienoraštis) http://racas.lt gali būti prilygintas informacinės visuomenės informavimo priemonei (taigi ir visuomenės informavimo priemonei), nes A. Račas joje rengia ir skleidžia viešąją informaciją Visuomenės informavimo įstatymo prasme ir taip teikia sui generis informacinės visuomenės informavimo paslaugas. Pažymėtina ir tai, kad A. Račas yra profesionalus žurnalistas, politikos apžvalgininkas, kuris savo internetiniame tinklaraštyje http://racas.lt skelbia viešąją informaciją politikos, kultūros, verslo, visuomenės gyvenimo, aktualijų ir kt. temomis. Iš to seka, kad jam, kaip žurnalistui, kuris kartu yra ir viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas, valdantis informacinės visuomenės informavimo priemonę http://racas.lt, taip pat jo veiklai rengiant ir viešai skleidžiant informaciją yra taikomas Visuomenės informavimo įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą atlieka žurnalistų etikos inspektorius, todėl A. Račo argumentas, kad pareiškėjo skundas nėra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos objektas, yra nepagrįstas.

Kaip neturintis objektyvaus pagrindo atmestinas ir tas A. Račo argumentas, jog pareiškėjas savo skunde nenurodo nei visuomenės informavimo priemonės, nei joje skelbtos publikacijos. Priešingai – šie duomenys yra aiškiai nurodyti pareiškėjo skunde, t. y. publikacija „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“, paskelbta 2012-11-12 interneto tinklaraštyje http://racas.lt. Ta aplinkybė, kad 2012-11-15, kai pareiškėjas pateikė skundą žurnalistų etikos inspektoriui, ši publikacija jau buvo ištrinta iš http://racas.lt, nepašalina galimybės pareiškėjui kreiptis su skundu dėl savo teisių gynybos, kaip ir nepašalina žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundą. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad prieiga prie skundžiamos publikacijos tinklalapyje http://racas.lt buvo viešai prieinama visiems ja pasinaudoti norintiems asmenims per atvirus viešojo naudojimo elektroninius tinklus. Žurnalistų etikos inspektoriaus atliekamo tyrimo atveju nėra svarbu, kiek laiko skundžiama publikacija buvo viešai skelbiama, svarbus pats informacijos viešo paskelbimo visuomenės informavimo priemonėje faktas.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog ginčijamos informacijos (publikacijos) pašalinimas iš atitinkamo internetinio tinklalapio yra reikšmingas sprendžiant galimą civilinės atsakomybės taikymo problemą. Tai reiškia, kad pašalindamas ginčo objektu esančią informaciją iš atitinkamo tinklalapio, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) daromą teisės pažeidimą nutraukia. Ši aplinkybė nepanaikina asmens teisių pažeidimo fakto, tačiau yra svarbi vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kurį pagal kompetenciją sprendžia teismas.

A. Račas nepagrįstai pareiškėją laiko viešuoju asmeniu. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtinta definityvinė norma, kurioje pateikiamas sąvokos „viešasis asmuo“ apibrėžimas. Pagal ją, viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Šios nuostatos lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, kaip LRT televizijos TV naujienų tarnybos direktorius, nepatenka į išvardintų pareigybių sąrašą, jam nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, jis taip pat neadministruoja ir viešųjų paslaugų teikimo, o jo oficialiai vykdoma veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Iš to seka, kad pareiškėjas neatitinka viešąjį asmenį charakterizuojančių požymių, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje.

Ginčo objektu esančius teiginius „Tiesa yra ta, kad po VRK sprendimo mano atžvilgiu, kuris vėliau buvo patvirtintas teismo, aš nusprendžiau niekur nieko nekomentuoti ir laikiausi šio pažado iki tol, kol žurnalistinių prostitutų gauja, susidedanti iš bačiulių, matonių ir grinevičiūčių, pradėjo siautėti per apkaltą“, „Nes iki šiol esu įsitikinęs, kad žurnalistas negali parsidavinėti nei už ordinus, kaip A. Matonis, nei už postus, kaip kekšiukas A. Bačiulis, nei už televizijų pinigus, kaip R. Grinevičiūtė ar K. Krivickas“, „Todėl mane pykina nuo tokių prostitutų kaip A. Bačiulis ar A. Matonis, kurie savo egzistavimą bando pateisinti tuo, kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje“ sieja bendra ypatybė – pareiškėjo pavadinimas prostitutu. Pagal etimologinę reikšmę žodis „prostitutė“ naudojamas pavadinti moterį, užsiimančią prostitucija. „Prostitucija“ reiškia lytinį santykiavimą arba kūno pasiūlą gašlumui patenkinti už materialinį atlyginimą (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, „Alma Littera“, 2001, p. 608). Nagrinėjamu atveju žodis „prostitutas“ reikštų vyrą, užsiimantį prostitucija. Pareiškėjo pavadinimas „prostitutu“ ginčo teiginiuose vertintinas atsižvelgiant į visą publikacijos tekstą, kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinių konstrukciją, logines sąsajas. Nagrinėjant asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos garbės ir orumo, būtina nustatyti, ar ginčo teiginiuose yra paskleista žinia, ar pareikšta nuomonė. Sprendžiant žinios ir nuomonės atribojimo klausimą, reikia nustatyti, ar ginčijamais teiginiais paskleistos informacijos teisingumą galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis, ar objektyvios (santykinai visuotinės) tiesos kriterijus tokiai informacijai negali būti taikomas. Jeigu informacija viešai paskleidžiama ir perteikiama tokiu būdu, kad jos teisingumas susiejamas tik su šią informaciją paskleidusio asmens subjektyviu faktų ar duomenų vertinimu ar supratimu, turi būti pripažįstama, kad paskleista nuomonė, o ne žinia. Analizuojant visą skundžiamos publikacijos turinį, darytina išvada, kad A. Račas nagrinėja ir vertina A. Matonio kaip žurnalisto profesinę veiklą ir asmenybę, todėl žodis „prostitutas“ ginčo teiginiuose yra naudojamas ne tiesiogine, o perkeltine reikšme. Iš to seka, kad ginčo teiginiuose yra atspindimas tik subjektyvus A. Račo požiūris, kuris pagal įprastinę pasakymo „prostitutas“ prasmę negali būti tapatinamas su šiais teiginiais išreikštos informacijos perteikimu aplinkiniams kaip objektyvios ir santykinai visuotinės tiesos. Todėl darytina išvada, kad ginčijamiems teiginiams, pareikštiems pareiškėjo atžvilgiu, objektyvios tiesos kriterijus negali būti pritaikytas ir kad tokie teiginiai laikytini subjektyvios nuomonės apie pareiškėją pareiškimu, o ne žinios paskelbimu. Nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas, jos neprivaloma įrodyti, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis).

Analizuojant ginčo teiginį „Nes iki šiol esu įsitikinęs, kad žurnalistas negali parsidavinėti nei už ordinus, kaip A. Matonis <…>“ neabejotina faktinio pobūdžio informacija yra ta, kad pareiškėjas yra apdovanotas valstybės ordinu. Tai yra tikrovę atitinkanti informacija, kadangi 2003-02-03 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu pareiškėjas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Tuo tarpu kita nagrinėjamo ginčo teiginio dalis, jog pareiškėjas parsidavinėja už ordinus, yra A. Račo individualus požiūris, susijęs su apdovanojimo faktu. Kad tai yra vienpusiškos, o ne objektyvios nuostatos, t. y. nuomonė, matyti ir iš konteksto bei paties A. Račo nuorodos „<…> esu įsitikinęs, kad <…>“. Nagrinėjamu ginčo teiginiu reiškiama A. Račo mintis yra ta, kad pareiškėjas nepelnytai gavo valstybinį apdovanojimą, ne už nuopelnus Lietuvai, o už palankumą Lietuvos Respublikos Prezidentui V. Adamkui. Pažymėtina, kad nuomonė, būdama subjektyvi, gali būti įvairiai išreiškiama, tačiau negali būti reiškiama neetiškai, žeminant ar skaudinant kitą asmenį. Visas skundžiamos publikacijos turinys, kontekstas, teiginių formuluotės rodo, kad A. Račas pareiškėją laiko ir viešai pavadino žurnalistiniu prostitutu, parsidavinėjančiu už ordinus. Pažymėtina, kad A. Račo paaiškinime akcentuojamas netikslus pareiškėjo pareigų nurodymas Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete, ar V. Adamkaus prisiminimų knygoje, neturi nieko bendra su tariamu neetišku pareiškėjo elgesiu, kadangi nei šalies vadovo dekreto, nei prisiminimų knygos tekstai su pareiškėju nederinami. Nuomonės reiškimą riboja kito asmens teisė į garbę ir orumą. Atsakomybė už pareikštą nuomonę gali būti taikoma tuomet, kai nuomonė yra pareikšta nepadoria ar įžeidžiančia forma, t. y. padarant pažeidimą, kuris dėl jo aplinkybių ir pobūdžio visuomenei nepriimtinas ir netoleruotinas.

Teisė turėti savo nuomonę, įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Nors nuomonei ir netaikomas patikros, įrodomumo kriterijus, tačiau ji negali remtis nepagrįstomis prielaidomis arba pagal savo pobūdį ir raiškos formą žeminti ir žeisti kitą žmogų. Teisė reikšti nuomonę nėra absoliuti. Žmogaus garbės ir orumo apsaugos tikslais yra nustatyti naudojimosi saviraiškos laisve apribojimai. Šia teise, kaip ir bet kuria kita teise, negalima piktnaudžiauti, t. y. nuomonės reiškimo laisvės negalima panaudoti siekiant pažeminti kitą žmogų, pasityčioti, pažeisti jo garbę ir orumą. Reikšdamas nuomonę tokiu būdu, forma ar priemonėmis, kurios akivaizdžiai žemina kito asmens garbę ir orumą, ir vien turėdamas tikslą kitą žmogų įžeisti, pažeminti, asmuo laikomas piktnaudžiaujančiu savo teise viešai reikšti nuomonę.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu „prostitutas“, priskyrimas jam geros moralės požiūriu nepriimtinų savybių, tokių kaip parsidavinėjimas už ordinus, pasakymas, kad „mane pykina nuo tokių prostitutų kaip <…> A. Matonis“, tikėjimasis, kad „tie parsidavinėjantys prostitutai vieną dieną pasigaus ŽIV ir padvės“ rodo, jog toks A. Račo nuomonės raiškos stilius yra akivaizdžiai užgaulus, niekinantis pareiškėją, nekorektiškas ir nekultūringas. Ginčo teiginių apie pareiškėją paskleidimas normalaus žmogaus požiūriu menkina tokį asmenį, formuoja neigiamą jo įvaizdį ir adekvačią visuomenės nuomonę. Apie pareiškėjo veiklą, savybes, asmenybę A. Račas ginčo teiginiuose daro savarankiškas negatyvias išvadas, kalba itin neigiamą atspalvį turinčiais išsireiškimais. Ginčo teiginiuose reiškiama nuomonė pagal savo pobūdį, prasmę, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ir turi visuotinai pripažintą įžeidžiamą, niekinančią reikšmę. Neetiški A. Račo samprotavimai apie pareiškėjo veiklą ir asmenį, užgaulus pareiškėjo vertinimas nagrinėjamu atveju peržengė priimtinos asmens kritikos ribas, kadangi buvo išreikštas neleistinu būdu, forma ir priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pasirinktos kritikos raiškos priemonės vertintinos kaip neproporcingos (nepriimtinos) ne tik privataus, bet ir viešojo asmens atžvilgiu.

Atsižvelgiant į A. Račo elgesį bei tikslus, t. y. ar viešai skelbiant skundžiamą publikaciją buvo siekiama paniekinti ir pažeminti pareiškėją, ar atvirkščiai – siekta sąžiningai informuoti visuomenę apie tą asmenį ir jo veiklą, įvertinus ginčo objektu esančiuose teiginiuose reiškiamos nuomonės pobūdį, pasirinktą leksiką pareiškėjo atžvilgiu, darytina išvada, kad savo rašiniu A. Račas siekė sumenkinti pareiškėją visuomenės akyse ir peržengė teisės skleisti informaciją ribas.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje kaip pagrindiniai visuomenės informavimo principai įtvirtinti pagarbos žmogui, profesinės etikos normų laikymosi reikalavimai. Šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtinta žurnalistų pareiga savo veikloje vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turi pareigą laikytis Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų visuomenės informavimo principų, o jei nustatomas šių principų pažeidimas, rengėjui (skleidėjui) kyla atsakomybė. Minėta, jog nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai. Kadangi nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, todėl paneigimas kaip pažeistų pareiškėjo teisių gynimo būdas šiuo atveju negali būti pritaikytas.

Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 3 dalies 1 punktu, žurnalistų etikos inspektorė

nusprendė:

1.   Pripažinti pareiškėjo A. Matonio skundą dėl publikacijoje „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“ (http://racas.lt, 2012-11-12) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.

2.   Įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) A. Račą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pažeidimo.

3.   Išsiųsti sprendimą pareiškėjui A. Matoniui ir A. Račui.

Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos.

 

 

Žurnalistų etikos inspektorė                                                                                           Zita Zamžickienė

(2 balsų, vidurkis: 3.00 iš 5)
Loading...
  • Alois

    Net jeigu visos kitos instancijos ir palaikys ŽEI poziciją, AR šiokia tokia moraline kompensacija turėtų būti inspektorės konstatacija, kad Matonis „neadministruoja ir viešųjų paslaugų teikimo, o jo oficialiai vykdoma veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams“.

    • Ausra Maldeikiene

      Na ji atrodo konstatavo, kad Matonis yra absoliutus tinginys ir nedirba visiškai. Aš ai jo vietoje tikrai skųsčiausi….. gal Komisijai gal teismui… na kur nors… Nes kai viešai tyčiojasi ir vadina tinginiu, na tai jau visai… Užribis, sakyčiau.

      • Uzklydelis

        „Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.“ Šiuo požiūriu vadovaujantis, vargu ar galima neginčijamai teigti, kad LRT veikla yra viešoji paslauga. Tad p.Matoniui gal dar anksti nervintis dėl tos ŽEK konstatacijos, kad jis neužsiima viešųjų paslaugų teikimu.