Kekšės ir saviveiklininkai puolusių angelų mieste (recenzija)
Gyvenime taip būna, kad kai kurie dalykai nutinka per anksti, o bandymas juos pakartoti vėliau būna pavėluotas.Ir dažnai – juokingai nevykęs.
Vienas tokių per anksti Lietuvoje nutikusių dalykų buvo neseniai dramblių dėka išgarsėjusio Rolando Skaisgirio prodiusuotas 2001 metais, berods, per BTV rodytas TV serialas „Gedimino 11“. Jis buvo per anksti, nes tada televizijas valdė Marijanos ir Barbaros, o politika buvo įdomesnė gyvai, ne TV ekrane. Galima net būtų sakyti, kad R.Skaisgiris, tada aplenkė laiką. Maždaug dešimtmečiu, nes apytiksliai po tiek metų dienos šviesą išvydo visą pasaulį (ir mane asmeniškai) sužavėjęs „Boss“, o kiek vėliau ir „House of Cards“, kuris šiemet pagaliau pasiekė ir Lietuvos televizijos ekranus.
Lietuvoje jau nuo rudens girdėjosi užuominos, kad TV3 taip pat rodys naują serialą, kuriame moterys nemeluos, nebus nuskriaustų ir kuris bus apie politiką. Šiaip aš nesu serialų žiūrova, bet to naujo, prisimindamas „Gedimino 11“, laukiau. Premjerą, prisipažinsiu, pražiopsojau – gal dėl to, kad nebeskaitau „TV Antenos“, o gal dėl to, kad man nepatinka TV3 žinios. Bet vakar, ieškodamas vieno tų nemylimų žinių siužeto, pamačiau, kad jau parodytos trys „Puolusių angelų miesto“ serijos ir visas jas vienu ypu pažiūrėjau.
Pažiūrėjęs, supratau, kad R.Skaisgiris bando pakartoti „Gedimino 11“. Pavėluotai ir juokingai. Bandydamas mėgdžioti „Boss“ ir „House of Cards“, tačiau rezultatas – panašus į R.Skaisgirio bandymą tapti Vilniaus miesto meru.
O bet tačiau savo įspūdžius norėčiau pradėti nuo gerų dalykų. Jų pirmose trijose serialo serijose yra keturi.
Pirmasis, tai tronu (ar kaip ten jį vadina) filmuoti Vilniaus vaizdai iš viršaus. Įspūdinga, gražu ir, jei neklystu iki šiol lietuviškuose serialuose nematyta. Antras – „Auksinio kryžiaus“ laureato Dainiaus Jankausko kuriamas krminalisto Dovydo vaidmuo. Stipru ir įtikinama – kaip tas smūgis girtuokliui vyrui pirmoje serijoje. Trečias – Justinos Žiogaitės kuriamas Onutės personažas. Labai smagus ir leidžiantis suprasti, kaip man gyvenime pasisekė. Ir pagaliau – las but not the least, o greičiau priešingai – mane labiausiai nustebinusi Aistė Lasytė. Man nepatinka tai, ką ji dar „Liūdnuose slibinuose“, nes tai nėra nei teatras, nei muzika, bet „Puolusių angelų mieste“ ji yra tiesiog nuostabi (ir jei pasirinks vaidybą, gaus „Auksinį kryžių “ kaip ir D.Jankauskas – pažadu). Aistė nuo pat pirmos akimirkos yra tokia įtikinanti, kad prieš ją nublanksta du trečdaliai serialo statistų (apie juos – kiek vėliau), kiekvienas jos žodis neleidžia abejoti tuo, ką ji sako, o jos tranformacija iš valytojos į „Bang bang I shot my baby down“ trečioje serijoje yra tai, ko lauki nežinodamas ir sulauki (nes žinai, kad tai turi būti).
Deja, bet aktorių seriale yra daugiau nei trys (jų ten koks pora tuzinų). Ir tai, ką jie vaidina, kelia įvairių minčių. Apie scenaristus ir pačius aktorius.
Pradėti rekėtų nuo vieno iš pagrindinių veikėjų – mero. Kuris lyg ir yra „Žmonių“ partijos atstovas. Gerai, kad žmonių, o ne surikatų, nes tas meras labai panašus į surikatą. Arba – į naujai išrinktą Šiaulių merą. Tačiau, akivaizdu, kad kai buvo rašomas scenarijus, jo autoriai dar nežinojo, kas bus Šiaulių meru, todėl jų žinias apie merus ir jų veiklą reikėtų vertinti panašiai kaip ir naujojo Šiaulių mero.
Panašias mintis kelia ir kitas svarbus personažas – K.Jakšto kuriamas „negero verslininko“ vaidmuo. Didelių priekaištų pačiam K.Jakštui neturiu (gal tik dėl antsvorio). Tačiau jo frazė „o gal galima plačiau apie konkurso sąlygas“, yra net nejuokinga. Nebent R.Skaisgiris tikrai užduoda tokius klausimus, kai pats dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.
Serialo kūrėjų kompetenciją ir išmanymą atskleidžia ir Agnės Šataitės personažas. Kuris man šiaip jau artimas, nors tik trečioje serijoje supratau, kad ji vaidina žurnalistę (pati Agnė, įtariu, supras kokioje septintoje serijoje). 3000 eurų už nuotraukas, aukštakulniai raudoname Citroen’e, dulkinimasis ant kėdės redakcijoje ir „threesome“ su kortų treneriu? Atsiprašau – apie ką jūs čia? Į Moniką Garbačiauskaitę visiškai nepanašu, Lauros Blaževičiūtės irgi neprimena iš tolo, R.Miliūtė su tokiais bateliais nepaeitų, o L.Dapkus vis dėlto yra vyras. Aš suprantu – išmonė, literatūrinis personažas, hiperbolizacija ir t.t ir pan., bet juk šunų su ragais ir kanopomis nebūna.
Realiame gyvenime (o būtent į tai, suprantu, taiko serialo kūrėjai) nebūna ir tokios koncentracijos kekšių vienoje vietoje. Neneigiu, kad jų yra, bet kad visos moterys būtų tokios… „Puolusių angelų mieste“ kekšių koncentracija yra 5 į vieną kvadratinį centimetrą. Žurnalistė – kekšė. Nušauto verslininko žmona – kekšė. To verslininko dukra – kaip paaiškėja trečioje srijoje – kekšė. Mero žmona – taip pat kekšė. A.Lasytė – beveik, bet OK, jos vyras girtuoklis ir ji dar turi laiko kitose serijose (jei nesuguls su kuo nors iki septintos serijos, prisipažinsiu, jog klydau). Lieka dar Onute, kuri kekšė mintyse, bet serijų dar liko daug.
Aš suprantu, kad seksas žiūrovus veža, bet sorry guys, viskam yra ribos ir realiame gyvenime tikrai yra daugiau moterų, kurios galvoja net tik apie tai su kuo (atsiprašau) permiegoti.
Realiame gyvenime taip pat yra daugiau moterų, kurioms daugiau nei 30 metų. Žiūrint „puolusių angelų miestą“, susidaro įspūdis, kad visas jas (išskyrus vieną prietranką) šią žiemą išvežė rogutėmis į Juozapinės kalną, o visos kurios liko yra hienos ir barakudos, kurioms galvoje tik seksas ir pinigai. Nedrįstu tvirtinti, tačiau tarp scenarijaus autorių matydamas ne tik R.Skaisgirį ir nuolatinį jo partnerį A.Šlepiką, bet ir V.Skaisgirę, bei prisimindamas jos nesenus viešus įrašus apie jaunystės privalumus ir senatvės trūkumus, įtariu, kad vyrų žodis, rašant scenarijų šį kartą nebuvo lemiamas. Na, bet jei buvo orientuojamasi į žiūrovą nuo 14 iki 25, gal ir pasiteisins (nors kiek aš žinau, serialus žiūri kito amžiaus auditorija).
Apibendrinant – (išskyrus tuos keturis aukščiau paminėtus gerus dalykus) primityvokas saviveiklininkų šou, kurį geriausiai iliustruoja trenerio Laurio gaudynės ir parodomieji karatisto du smūgiai į sieną koja trečioje serijoje (viena juokingiausių scenų visame seriale).
Lauris, beje, areštinėje buvo pakartas per vieną naktį, nors R.Skaisgiris iš savo asmeninės patirties turėtų žinoti, kad Lietuvos areštinėse sėkmingai galima išgyventi tris naktis. Ir po to dar rašyti scenarijus. Deja.
Nepaisant to, „Puolusių angelų miestas“ vertas žiūrėti. Kaip ir kandidatų į Šiaulių merus debatai. Nes juokas yra ilgo gyvenimo, kurio taip bijo V.Skaisgirė, šaltinis ir garantas.
(1 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)
Loading...
