Apie pasirinkimą nedaryti blogio (R.Ozolo recenzija R.Sakalauskaitės knygai)

… Niekaip neprisiruošiu ramiai perskaityti R.Sakalauskaitės knygos „Politikos ringe“… Tikriausiai oras kaltas:)

Bet yra žmonių, kurie jau perskaitė ir turi savo nuomonę.

*********************************************************************

Apie Ramunės Sakalauskaitės politinės publicistikos knygą „Politikos ringe“

Romualdas Ozolas

Kovo 11-osios Akto signataras

Jau pripažįstama, kad  ir „akademinės“ istorijos nepretenduoja į objektyvios tiesos skelbėjas.

Ramunė Sakalauskaitė savo knygoje „Politikos ringe“ apie tokias intencijas nė neužsimena, tuo labiau kad rašo ne istoriją, o savo žurnalistinių stebėjimų apibendrinimą, likimo dėka sutampantį su Lietuvos Atgimimu ir dviejų dešimtmečių laisvės išgyvenimais.

Savo pasakojimui R. Sakalauskaitė pasirenka tris Lietuvos naujausios  istorijos farvaterio figūras – Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų. Reikia iš karto pasakyti: nė vienam iš jų skaityti nebus nei labai lengva, nei itin malonu. Mat autorė remiasi tokia medžiaga, kuri, kaitindama politikų kraują, kasdien rodydavosi „Respublikos“, paskui „Lietuvos ryto“ dienraščiuose ir fiksavo  tiek Lietuvos kūrėjų laimėjimus, tiek  pačias nemaloniausias pražangas su dažnai labai subtiliomis detalėmis.

Ypatingo potraukio sensaciniams dalykams  R. Sakalauskaitė nejautė niekada – įvykių prasmė ir reikšmė autorei buvo svarbiau  netgi kasdieniuose rašiniuose. Knygoje istorijos kasdienybės apibūdinimas  pakeltas labai į aukštą horizontą: dažna autorės ar kolegų informacija, laikraštyje gal ir per visą puslapį, čia minima sakiniu ar citata, nes autorės mintį knygoje veda jau ne atskirų dienų, o istorijos krypčių ryškinimasis. Galima tik pavydėti, su kokiu atkaklumu žurnalistė eina, važiuoja, skrenda paskui „šaltinius“, kad žinia apie įvykius būtų iš pirmų lūpų. Galima žavėtis, su kokiu ryžtingumu autorė atsisako kasdienybės aprašymų, konstatuojančią žurnalistiką paversdama idealus teigiančia publicistika.

Būčiau neteisus, sakydamas, kad R. Sakalauskaitė labai daug dėmesio kreipia idėjų gyvenimui. Jos knygoje – daugiau kelią  žymintys  ženklai negu jį gaubianti atmosfera. Autorei svarbiausia  žmonės, kurie šiuo keliu eina.

Knygoje kalbama apie trijų žmonių likimus, tačiau iš esmės ji  yra apie vieną  – Algirdą Brazauską, kuriam simpatijų autorė nedeklaruoja (nors ir nevengia), o rodo gyvais epizodais. Jai patinka A. Brazausko nekonfliktiškumas, santūrus elgesys net dramatiškiausiose situacijose, draugiški santykiai su žurnalistais – daug kas.  Tačiau  tai -ne Prezidento panegirika. Kur nusipelno, jis gauna visą prideramą teisybės porciją.

Knyga, kaip ir autorės žurnalistinis gyvenimas, prasideda su  Sąjūdžio ir V. Landsbergio pasirodymu politikos arenoje. Vedant šios asmenybės liniją  įvykius dažnai gobia tarpusavio santykių įtampa. Tiesą sakant, ir pyktį, kuriuo apdovanotas kiekvienas žmogus, V. Landsbergis visada reiškė atviriau negu A. Brazauskas… Daug autentiškų liudijimų knygoje pateikiama pirmą kartą.

Užtat  trečioji asmenybė, Valdas Adamkus, pristatomas ne taip išraiškingai kaip anuodvi.  Beje, nėra  garantijos, kad, sykį įklimpusi į tokią nepaprastą medžiagą, autorė neparašys pasakojimo ir apie V. Adamkaus vaikščiotus takelius…

Taigi „Politikos ringe“ yra knyga apie žmones, likimo skirtus būti savo meto pirmaisiais asmenimis. Jų žmogiškąsias  savybes autorė  apibendrina taip: ilgainiui V Landsbergis subrazauskėjo, o A. Brazauskas – sulandsbergėjo, tačiau jeigu sudėtume visų trijų teigiamas savybes ir atmestume neigiamas, turėtume idealų politiką. Tai, žinoma, jau iš politologinės astrologijos ir žurnalistinio humoro sričių. Tačiau atitinka autorės pasirinktą pasakojimo stilistiką ir knygos paskirtį.

Tokio pobūdžio knyga Lietuvoje  – pirmoji. Ji – tarsi nuoroda mūsų spaudos darbininkams, kaip kūrybiškai galima panaudoti savo kasdieninį sunkų, nedėkingą, o dažnai ir pavojingą darbą, prisidedant prie aukštesnio lygmens savo istorijos ir gyvenimo būdo ištakų supratimo.

Mane toje knygoje nuolat pagaudavo jausmas, kad autorė kalba apie dar  vieną mūsų gyvenimo klodą – dvasinį gyvenimą, kurio svarbiausia  problema, ypač politikui, yra pasirinkimas – pasirinkimas nedaryti blogio, jeigu tai leidžia tavo asmeniniai žmogiškumo ištekliai.

(6 balsų, vidurkis: 4.33 iš 5)
Loading...
  • Auksinis kardas

    Kažkur „Sąjūdžio“ laikais R.Ozolas buvo išleidęs tokį intelektualių tekstų rinkinuką – almanachą „Europa“, kurį iki šiol saugau ir ypatingai vertinu. Buvo jame kažkokia energija, berods ir už Džoiso labai rimtai užsikabinau per ten buvusį tekstuką. Panašiu atidumu padvelkė ir šitas jo vertinimas.

    Beje, juk turėjome anuomet ir „Krantus“, Vaidotą Daunį. Vienas labiausiai trūkstamų atdžių žvilgsnių. Kažkaip vėliau periodikoje niekas taip nebeužkabino.

  • Jonas

    Romualdas Ozolas švelniai, netgi nelabai sau būdingu stiliumi, tolerantiškai, netgi tėviškai, aprašo savo reflekcijas. Skaitant jo tekstą taip ir jaučiasi geranoriška šypsena pro ūsą, netgi pro įsivaizduojamą pypkės dūmą. Lyg senelis glostytų anūkės galvelę. O gal R.Sakalauskaitė dar rašys, juk Sąjūdyje ir daugiau reikšmingus ir gerus darbus dirbančių buvo:)

    Kita vertus, negalima nesutikti su Ozolu, viskas toje knygoje, ką aprašė taip ir yra. Tačiau: perskaitai ir susimąstai „na ir ką,…?“. Viskas teisingai, didelę dalį žinojom, daugelį detalių perskaitėm pirmą kartą, tai įomu, kalba sklandi, yra žavingų minties dėstymų. Na ir ką? Sužinoti ką Sakalauskaitė myli, ko ne? Mums tai svarbu? Ar Sakalauskaiitė turi teisę taip vienareikšmiai „sudėlioti taškus“? Man kiek priminė neseniai bestseleriu buvusią knygelę apie Maskvos digerio pasakėles (neatsimenu tiksliai pavadinimo, kažkas tą knygelę man nukosėjo), nors gal ir klystu.

    • austras

      Jonai, jei lygini Sakalauskaitės „Politikos ringe“ su Jelenos Tregubovos „Kremliaus digerio pasakėlėm“ tai turėčiau pranešti, kad žurnalistė Tregubova, tam tikruose sluoksniuose žinoma kaip „pakankamai laisvo elgesio“ žurnalistė, pati aprašiusi savo santykius su Borisu Nemcovu… O jos pateikiama informacija daug kur tėra „Apatinių baltinių“ lygio… Lietuvos diplomatai buvo pašiurpę, kai Lietuva Tregubovą sutiko vos ne nacionaliniu lygiu.

      • Jonas

        Ne, tikrai tokia prasme nenorėjau lyginti, nes neturiu tam jokios informacinės ar moralinės teisės. Man išsprūdo intuityvi paralelė abiejų autorių pozicionavimosi istorijoje, įvykiuose prasme. Na, gal dar profesine žurnalistine prasme irgi yra susišaukimų.

        Dar pridėčiau susižavėjimo Sakalauskaitės taikliais sakiniais – charakteristikomis apie įvairius veikėjus. Dabar negaliu pacituoti, neturiu knygelės po ranka, tačiau tie sakiniai ir žavingi glaustumu bei talpumu, ir sukelia nesąmoningo pasipriešinimo savo kategorišku turiniu. Lyg būtų nebediskutuojama, baigtinė charakteristika. O ji dažniausiai piktoka. Kaip sako, mažas akmenėlis vežimą verčia, taip ir čia, detalė nuveda vertinimo mintį prie visos knygos apibendrinimo.

        Beje, ar gerbiamas Austras skaitėte knygą?

  • GIGA

    Perskaičiau šią knygelę.Kokį įspūdį ji man paliko?
    1.Nenorėčiau sutikti,kad žurnalistė rašo apie tris politines figūras.60 proc. skirta Brazauskui,o Landsbergis aprašytas tik kaip Algirdo Mykolo paralelė
    2.Visoje knygoje jaučiama simpatija Brazauskui,jau nežiūrint to,kad jis drąsus,stiprus,protingas ir t.t.,jis dar ir plastiškas šokėjas.Gana gerai autorė atsiliepia ir apie Adamkų,jos pasiskaičius susidaro įspūdis,kad VA pirmą savo kadenciją buvo kažkokia tai nauja kokybė Lietuvos politikos padangėje,tiesa labai greitai patarėjų atribotas nuo bendravimo su žiniasklaida be jų pagelbos,nes po jo nesuderintų kalbų pasitaikydavo nemažai diplomatinių akibrokštų-užtenka paminėt Adamkaus liaupses Putinui,kurį išvadino demokratijos skleidėju
    3.Knyga,bent asmeniškai man,priminė užmirštą Maišiagalos memorandumą,be to labiau norėčiau prisiminti Vagnoriaus nuėmimo chronologiją(kai turėsiu laiko pavartysiu tų laikų spaudą)
    4.Nesu žurnalistikos užkulisių žinovas,bet susidaro įspūdį,kad autorė yra kažkokia tai žurnalistikos žvaigždė,bent jau Lietuvos padangėje,o gal tik asmeninė Brazausko biografė,nes pvz skrendant valstybinei delegacijai liūdnai pagarsėjusiu devynviečiu lėktuvėliu,šalia AMB,Sakalauskaitei vieta atsirasdavo.Spėju norinčių kartu skristi žurnalistų buvo ne vienas,bet…Kas be ko žurnalistinis autorės gyvenimas turtingas įvykiais-dalyvavimas susitikimuose su Klintonu ir Bušu,Ševernadzės asmeninis svečias,Dudajevas,Gamsachurdija…Stebiuosi,kaip tik dabar atsirado laiko parašyti tokią,neypatingai sudėtingo siužeto,bet turtingą įvairiais įvykiais knygą.
    5.Knygelėje daug nuorodų į gerb. Artūro Račo straipsnius.Įdomiai pašaržuota,kad gerb.A.Račas įsitikinęs Paulausko pergale nuskubėjo į jo rinkimo štabą,o kadangi Sakalauskaitei į kokį štabą eiti rinkosi antra – jai teko pamatyti ir aprašyti pirmąsias džiaugsmo minutes iš Prezidento amerikono štabo:)

    • Regis

      GiGA, vieno nesupratau, o kodėl „knygelė“?

      • GIGA

        Todėl,kad knyga ją galima pavadinti nebent tik pagal puslapių skaičių…bet čia,aišku,mano nuomonė

        • Regis

          O aš galvoju, kad galima pavadint ir dėl autoriaus įdėto darbo, šiuo atveju konkrečios žurnalistės. Bet čia, aišku, tik tai mano nuomonė..

          • GIGA

            Taip,Regi,aš irgi apie tai-knyga (nors keletą kartų pavadinau ir taip) ji tik pagal puslapius,o šiaip -knygelė ar brošiūra

          • Regis

            GIGA, labai gerai. Gal tikrosios knygos (kokia turėtų būti knyga) dar ir su siužetu, kad ir apie tą patį R. Paksą, sulauksim iš tavęs? Jau vien surinkus komentarus iš šio tinklaraščio tikrai nemažos apimties kūrinys gautųsi..

            Suprantu gali nepatikt autoriaus pažiūros (įsitikinimai), rašymo stilius ir t.t., bet sakymui, kad tai NE knyga mažų mažiausiai reikia turėt įsitikinimą, kad pats geriau padarytum (parašytum), ar ne? O juk tai, kaip gerai pastebėjo R. Ozolas, pirmoji tokio pobūdžio knyga Lietuvoje..

          • GIGA

            Žinai knygyne yra tokios 400-500 psl knygos (anot pačio) sudarytos iš „Lietuvos Ryto“ straipsnių.Jas galima vadinti ir knygomis (kaip supratau tau norėtųsi) ir knygelėmis,ir brošiūromis.O šiaip linkėčiau persiskaityt,nes bent jau man gana įgriso ginčai iš serijos „nežinau,neįsigilinęs,bet esu įsitikinęs“ ir nesvarbu ar tai būtų apie Paksą ar api knygą-knygele.

          • Regis

            Patikėk baigia įgrist kai kurių tautiečių profaniškumas. Sakai tau NE knyga, tvarkoj. Pagrįsk, paaiškink..
            Kuom įdomus tavo komentarai, kad skaitai ir nerandi tavo teiginių pagrindimo.. Leptelėjau, įvertinau, o kodėl ir pats nežinau… Siužetas „neypatingai sudėtingas“. Galima spėt, kad būtent dėl to, pasak GIGOS, tas kūrinys vertas pavadint – knygele / brošiūra.

            Ta žurnalistė skiriasi nuo mūsų su tavim tuo, kad paėmė ir padarė. Kaip padarė kitas klausimas. Tačiau tai, kad padarė ko niekas iki šiol nedarė, verta pagarbos.

            p.s. labai abejoju ar aš tą kūrinį skaitysiu, nes man teisybę pasakius neįdomūs tie nežinomi (neskelbti) faktai ir jų vertinimai. Bet, net neabejoju, kad aš asmeniškai, kad ir tu, geriau neparašytume, todėl vertint ar tai knyga ar ne knyga nelabai turim teisę. Nebent būtume kokie eiliniai internetiniai „durneliai“ kuriems mėtytis teiginiais tai tas pats kaip apspjaut pro langą praeinantį kaimyną..

          • GIGA

            1.Nesuprantu,kodėl aš tau turiu kažką įodinėti.Žmogau,numesk į šalį didybės maniją.Galiu parašyt knyga,galiu parašyt knygelė,galiu parašyt brošiūra ar dar kaip nors-čia mano asmeninis reikalas
            2.Nueik į knygyną,paimk į rankas šią knygą ar knygelę,pavartyk bent 2 min ir bent jau tada gal kažką išstenėsi logiškesnio
            3.Kokie nežinomi faktai?Sapalione tu ne šio svieto,anot gerb. Mykoliuko.Tikrai internetinis „durnelis“ ar net visas durnius,jei paskiri tiek laiko komentarams apie tai ko nematei,nevartei ir neskaitei
            4.Džiugu,kad žurnalistė tai padarė,skirtingai nuo mūsų.Suprantu,kad tau norisi kažką parašyti,bet būk geras susikaupk,perskaityk dar kartą mano komentarą ir surask vietą,kurioje aš teigiu,kad tai nesąmonė,neverta pagarbos ar galų gale neverta perskaityti.Susirašinėjimą su pezėtoju baigiau

          • Regis

            Vai vai, Giga, NEsapalione tu (šio ne šio svieto) pasak Mykoliuko ar velniai žino kieno. Ne esmė. Tiek to..

            Nieko tu man neįrodinėk (dėl manęs tai nevark). Tu sau pirmiausiai įrodyk, jeigu tu manai, kad šis kūrinys (leidinys) NĖRA knyga, o tik vertas tavo apibrėžimo knygelė – brošiūra, KODĖL? Tiesiog paklausiau (paklausk savęs) kodėl? Ir pabandyk tai logiškai, argumentuotai pagrįst. Tik tiek. Taip aš neskaičiau todėl negaliu įrodyti, kad tai knyga (abejoju ar aš kompetetingas apie tai spręst). Tiesiog perskaitęs ne vieno žinomo žmogaus atsiliepimus (to paties R. Ozolo) darau išvadą, kad šis kūrinys visgi vertas vadint jį knyga. Perskaitęs N-tąjį pačio komentarą eilinį kart radau visiškai nepagrįstus teiginius..

            Dar kart skaitau („perskaityk dar kartą mano komentarą“):

            „Todėl, kad knyga ją galima pavadinti nebent tik pagal puslapių skaičių“

            p.s. didžiuokis savim GIGA :) – „išstenėsi logiškesnio“, „Sapalione tu ne šio svieto“, „visas durnius“, „pezėtoju“..

          • GIGA

            Sapalione,kuris šios KNYGOS neskaitys – nors rašiau,kad jau su tavim nesirašinėsiu,bent pabandysiu paskutinį kartą.Kaip pats galvoji kaip galima būtų įrodyti,kad tavo ar mano nupieštas paveikslas ar parašytas eilėraštis yra DIDIS ar tik diletantiškas?Pasitelkti tos srities ekspertus?Įdomu ką tie ekspertai būtų savo laiku papasakoję apie Malevičiaus kūrybą?Apie Sakalauskaitės KNYGĄ turiu savo nuomonę (ko negalima pasakyt apie tave ir kitus jos neskaičiusius),bet keista bandyt tai įrodyt dvikojui sutvėrimui (gal?),kuris iš karto pareiškia,kad knygos neskaitys.Mano nuomone,jei gerb.Artūras kada sudės į kokį nors savo kūrinį mūsų visų, jo vertinimu, geriausius ar blogiausius komentarus šiame bloge, tai ne bus KNYGA?Galų gale ar tai bus pavadinta knyga,ar knygelė,tai nekeis jokios esmės nei dėl pačio kūrinio,nei dėl jo autoriaus personalijos.Sakalauskaitė,kuri į savo KNYGĄ sudėjo savo parašytus straipsnius (beja juos,t.y. save dar ir cituoja) man labai tolima nuo Remarko,Markeso KNYGŲ,o galų gale netgi nuo kažkokį tai Lietuvos politikos tarpsnį primenančių Čepaičio ar to paties Ozolo kūrinių,bet tai nei kiek nemenkina jos KŪRINIO,kurį aš NORIU VADINTI KNYGELE,DARBO,POTYRIŲ,GALŲ GALE SIMPATIJŲ AR ANTIPATIJŲ-tai jos asmeninis reikalas,kaip ir mano,kaip vadinti jos KŪRINĮ.
            Žmogau,nu nueik į knygyną,nes dievinamos valdančiosios daugumos ministrai neduos bibliotekoms pinigų šiai ar kitoms KNYGOMS įsigyti,pavartyk ir tada ką nors samprotauk,nes tikrai bukumo ir profaniškumo mišinys jau daugiau nei piktina

          • Regis

            …, kuris šią KNYGELĘ – BROŠIŪRĖLĘ perskaitė (! skirtingai nuo manęs). Pagaliau išgirdau argumentus:

            „man labai tolima nuo Remarko, Markeso KNYGŲ, o galų gale netgi nuo kažkokį tai Lietuvos politikos tarpsnį primenančių Čepaičio ar to paties Ozolo kūrinių“

            Nepatikėsi tiek ir tenorėjau.. Įdomu buvo suprast pačio minčių vingius.. Galiu tik pasakyt, kad sąsajos tikrai įdomios, sakyčiau pakankamai originalios. Ir kas be ko pripažįstu tai argumentuota. Su nekantrumu lauksim naujausių knygų (knygelių) apžvalgų.

            Beje gal galėtum kada prie progos paaiškinti man dvikojam sutvėrimui (kas be ko :)) kas yr – argumentum ad hominem? Čia jau jeigu E.M.Remarkas buvo paminėtas…

            p.s. „dievinamos valdančiosios daugumos“ o čia iš kur? :)

  • A.G.

    Na R. Ozolas, kai nori, – žodžio meistras. Čia jau tokį pilotažą sutvatijo, kokio seniai nematėme.
    O knyga gal kol kas dar netraukia – na nebent būtų parašyta va tokia maniera… nes dar viską nuluptai žinome ir ne taip, kaip norėtų politikai.
    Dar vis galvodavau, kad ne viskas jų valioje (turiu omenyje politikus).
    Dabartinio žemės ūkio ministro labai puikus startas mane pritrenkė – pasirodo galima, galėjo… galėjo praeiti pasirodo ir mūsų schema laiku… klęstinti Lietuva šiandien būtų…
    Taip kad politikai dar ilgai numirę karstuose turės vartytis už šiuos du dešimtmečius… visi, iki vieno…

  • Rytis

    Kaip visada – sunkiausios diskusijos kai vienas skaitė o kitas ne:)
    Šiaip Ozolo recenzija labai fain (gera), jei kur pamatysiu – turbūt pirksiu. Bet jei tai tik dešimt metų senumo „virtuvė“, tai turbūt neskaitysiu. Tai saviems. Dėl Ozolo, tai truputį gaila, kad kažkada išėjo iš aktyvios politikos. Per tą laiką kol jo nesigirdėjo – politinis gyvenimas (manau) gerokai pasikeitė. O dabar rašo į visokius balsus.lt..