Rinkimų agitacija: reikia tik norėti ir tikėti

Man ir vėl nesimiega. Nežinau kodėl – ar dėl to, kad šiandien pirmas prezidento rinkimų turas, ar todėl, kad buvo labai geras vakaras žiūrint Euroviziją. Laimėjo ne mano favoritas (aš buvau pasirinkęs ispanę), bet vakarėlis pavyko. Jau kažkelintus metus iš eilės.

Rasa sako, kad tai todėl, kad mūsų tokia gyvenimo filosofija. Iš dalies sutinku, bet tai dar ir todėl, kad gyvename prabangiai – ne ten, kur smogas ir dulkės, o ten, kur balta, kaip pasnigus, kur strazdai, varnėnai ir gegutė (ką tik girdėjau ir kišenės buvo tuščios)

O bet tačiau tskant škia šis įrašas vis dėlto yra apie rinkimus. Agituoti jau negalima, tad neagituosiu, tik pasidalinsiu asmeninias įspūdžiais.

Pastaruoju metu tokios vienos partijos ciucikai (įskaitant ciucikus iš mano buvusios darbovietės) labai akcentuoja tai, kad aš esu bedarbis. Tas tiesa – formaliai aš toks ir esu. Sodrai moku pats, nes darbdavio, kuris už ane sumokėtų nėra. Todėl moku ir PSD.

Bet štai ką aš jums pasakysiu. Dabar yra 5.30. Ir aš ką tik buvau išėjęs parūkyti. Su kavos puodeliu.

Apėjau savo 10 arų ir pagalvojau – Lietuvoje gyventi yra gera. Ta prasme gera tiems, kurie nori gerai gyventi ir kurie gali. Tokiems kaip aš. Nes aš norėjau ir galėjau, ir gyvenu gerai.

Žinau, kad gyvenimas gali pasikeisti. Nes gyvensiu dar ilgai (mano senelis gyveno iki 98, tai aš gyvensiu panašiai). Gali būti, kad po kokių 20 metų gyvensiu kitur ir kitaip. Gal ne taip prabangiai, gal ne Vilniuje, gal net neturėsiu 10 arų.

Aš tai suprantu, bet dėl to visai nesijaudinu. Norite žinoti kodėl? Aš jums tuoj papasakosiu.

IMAG1196

Štai čia yra gudobelės. Sako, padeda širdžiai, bet aš nežinau, nes mano širdžiai pagalbos nereikia, nes jis kaip jaučio (man taip daktarai sako). Man tai – gyvatvorė, kuri atitveria mane nuo žmonių, gyvenančių anapus. Tų, kurie pirko savo butus gražiame kotedže už tiek, kiek dauguma jų neuždirbs per visą savo gyvenimą.Aš juos užjaučiu, bet man jų negaila.

Nes kai žiūriu į tas gudobeles, prisimenu, kai atsivežiau jas prieš 10 metų ir sodinau. Net nežinodamas, kad jos išaugs tokios didelės. Išaugo. Ir net reikia karpyti, bet jos mano.

IMAG1203

O štai čia putinas. Ne tas, kuris Vova, o lietuviškas. Kai sodinau, jis buvo gal kokių 20 centimetrų, o šiandien – patys matote. Ir taip pat kasmet reikia karpyti. Kad matytųsi gėlės. Karpau ir man fun.

IMAG1200

Čia yra maumedis, kurį parsivežėme, berods iš Ignalinos rajono (kai ten atostogaudavome). Žiemą jis apmiršta, bet atėjus pavasariui vėl pasidaro gražus. Toks, kokį jį čia ir matote.

IMAG1199

O čia – obelis, kurią pats pasodinau. Pirmas derlius buvo trys obuoliai. Pernai – obuolius valgėme gruodį. Galima buvo ir anksčiau, bet tada jie dar būna labai kieti. Gruodį – pats tas. Šiemet, tikiuosi, valgysime iki vasario, nes žydi taip, kad net skauda, kaip gražu.

IMAG1201

O čia yra toks šiek tiek suformuotas žilvitis. Nieko ypatingo, bet jis man labai brangus, nes tai yra BNS kolektyvo dovana man išėjimo proga. Tada, pamenu, buvo šalta ir aš ilgai negalėjau jo į žemę įkišti. Bet jis išgyveno ir dar ilgai gyvens. Ir jei reikės išvažiuoti, tai aš jį tikrai pasiimsiu su savimi.

Tikriausiai nesuprantat, apie ką aš čia? Tai aš jums tuoj paaiškinsiu.

Aš čia apie gyvenimą, darbą ir rinkimus.

Suprantat, koks dalykas. Aš dabar neturiu darbavio, bet dirbu. Nežinau, kiek tai truks ir man – jei visai atvirai – tai nelabai rūpi. Todėl man labai linksma, kai ciucikai loja. Žinot kodėl? Todėl, kad aš jau užsidirbau, o ciucikai to nesupranta.

Jie nesupranta, kad net tuo atveju, jei man teks mirti iš bado patvoryje – nors mano turimi 10 arų Vilniuje garantuoja, kad taip niekada nebus – aš būsiu patyręs gėrį ir prabangą, kurios kiauksintys ciucikai niekada gyvenime nepatirs.

Kiekvieną kartą, kai išeinu į terasą, matau tai, ką sukūriau savo rankomis. Taip, kaip norėjau, taip, kaip man buvo gražu. Mano vaikai užaugo čia ir jie taip pat visa tai matė. Mano draugai, kurie šiandien kartu su manimi ir Rasa, žiūrėjo Euroviziją, atvažiuoja čia beveik kiekvieną savaitgalį ir taip pat tai mato. Mano kaimynai ateina pas mane (ir atsineša didelį puodą paeljai) ir taip pat tai mato. Jiems visiems gerai. Ir man gerai. Man gerai dvigubai, nes aš žinau, kad visa tai padarėme mes su Rasa.

Padarėme sau ir savo vaikams. Nes to norėjome ir tai galėjome.

OK, du iš trijų vaikų jau išėjo. Dar po kokių trejų ketverių metų išeis ir paskutinė. Taip ir turi būti. Nes aš jiems visiems sakiau, kad jie turės išeiti, nes iš asmeninės patirties žinau, kad gyventi su uošviais nėra gerai. Ne uošviams.

Bet kai jau jie visi išeis, aš čia būsiu gyvenęs kokius 15 metų. Gyvenęs rojuje, kurį mes patys susikūrėmė. Be niekieno pagalbos, be prezidiumų ir be rinkimų. Savo rankomis, savo sugebėjimais ir savo norais.

Jau sakiau, kad tai verta mirties iš bado patvoryje – ir sakiau, kad dėl to, kad savo laiku buvau protingesnis už tuos, kurie gyvena anapus gudobelės, man to neteks patirti – nes 15 metų gyvenimo, kuriuo tu kasdien džiaugiesi, yra labai daug. Esu 120 proc. tikras, kad 98 proc. ciucikų to niekada nepatirs. Ir suprantu, kad dėl to jiems labai skauda. Bet, kaip jau esu sakęs, aš jų neužjaučiu. Nes kiekvienam savo. Ir man bei mano šeimai – tai, ko mes nusipelnėme. Nes mes to verti. Nes mes norėjome ir galėjome. Todėl ir turime. Net kai aš neturiu darbdavio, kurio visiems ciucikams taip reikia.

Kalbant apie darbą, tai gal pasakysiu dar vieną dalyką. Tie 26 metai, kuriuos aš praleidau žiniasklaidoje, buvo žiauriai geri. Ta prasme, kad dariau, tai kas man patinka ir man už tai mokėjo. Kartais – tiek, kiek amsintys ciucikai tik pasvajoti gali. Bet tik per pastaruosius metus aš iš tiesų pajutau, kaip yra gerai gyventi, kai jau užsidirbai. Aš net tų savo sodintų gudobelių anksčiau normaliai nemačiau ir niekada iki šiol nepastebėjau, kaip gražu yra kai sninga obelų žiedlapiais. O šiemet matau kasdien. Ciucikai to niekada nesupras, bet yra žmonių, kurie supranta. Man pasisekė, nes tokie žmonės yra šalia manęs. Man dvigubai pasisekė, nes aš esu šalia jų.

Jei dar neįsikertat, tai aš jums aiškiau pasakysiu: man visiškai dzin, turėsiu aš darbą, ar ne, turėsiu aš darbadavį, ar jo niekada nebebus. Suprantat, aš jau padirbau. Pats sau aš sakau, kad jau padariau viską, ką galėjau ir dabar darau tik tai, ką noriu ir kas man patinka. Negalvodamas, ar man už tai sumokės, ar ne. Prabanga? Taip. Bet aš ją užsidirbau. Ir jei nepatinka, tai pašvilpkit, kaip tas berniokas iš Suvalkijos lygumų. Ir daugumai jūsų tai nepadės, nes neduota.

Tai čia buvo apie gyvenimą ir darbą. O kuo čia dėti rinkimai, paklausite jūs. Tai aš jums tuoj paaiškinsiu.

Nesu praleidęs nė vienų rinkimų nuo pat 1989-ųjų (taip, taip, aš jau senas). Balsavau įvairiai (ir net už konservatorius, nors ir labai sunku būtų tuo patikėti). Bet visą laiką balsavau tikėdamas, kad tie, kurie yra renkami, nemeluoja. Kad jie darys tai, ką žada.

Tai aišku, kad mane daug kartų išdūrė ir dar tikriausiai ne kartą išdurs. Toks jau tas gyvenimas. Bet gyveni žmogus ir mokaisi ir pasimokęs aš jau niekada, pavyzdžiui, nebebalsuosiu už konservatorius, kurie tapo padugnių ir atmatų prieglauda. Nors vakar susitikęs A.Kubilių, su juo pasilabinau ir visai smagiai pasišnekėjau (jis geras žmogus, bet jam trūksta valios išmėžti padugnes iš savo partijos).

2009-aisias balsavau už D.Grybauskaitę. Ne tik balsavau, jei atvirai. Dar prieš rinkimus Naugarduko gatvėje su viena savo kolege įtikinėjau Dalią, kad ji turi kandidatuoti, nes buvau įsitikinęs, kad V.Adamkus yra Lietuvos nelaimė.

Mano balsas 2009-aisiais, kaip žinote, ne ką labai ir lėmė, nes tada daug kas patikėjo, kad D.Grybauskaitė bus geresnė prezidentė už V.Adamkų. Panašu, kad kai kam ji tokia ir buvo.

Apie save aš nekalbėsiu, nes šiandien rinkimų agtacija draudžiama.

Bet štai ką aš pasakysiu. Eikite balsuoti ir kai rankoje laikysite šratinuką, galvodami, kurioje vietoje padėti kryželį, paklauskite savęs, ar tą kryželį padėję, turėsite galimybę norėti ir galėti. Ar jausitės laisvi norėti ri galėti? Ar nebijosite norėti ir galėti taip, kaip norite jūs,, o ne gauja ciucikų?

Ar jums bus nebaisu gyventi be darbdavio?Ar nebijosite gyventi taip, kaip patinka jums patiems, o ne kaip reikia?

Ar galėsite kurti rojų sau ir savo vaikams be baimės, kad kažkam tai nepatiks ir nebijodami, kad galite viską prarasti? Išskyrus tai, kad būsite pagyvenę rojuje.

Pagalvokite apie tai prieš dėdami kryželį. Juk gali būti, kad tas kryželis užbrauks jūsų ateitį ir rojaus, kuriame, pavyzdžiui, aš gyvenu, jums niekad nepavyks susikurti. Ne tai kad penkiolikai metų, bet nė akimirkai. Ir tik dėl vieno kryželio. Tik dėl kurtinančio ciucikų amsėjimo.

Gal prieš dėdami tą kryželį, tiesiog trumpam užsikimškite ausis. Ir įsivaizduokite obelį, kurią past pasodinote, gudobeles, kurios užstoja nuo kaimynų anapus ir žilvitį, kurį jums galbūt kada nors padovanos ir kuriuo jūs džiaugsitės visą savo gyvenimą.

Arba ne, jei kryželį padėsite netinkamoje vietoje.

Todėl neskubėkite ir nepasiduokite bandos instinktui. Galvokite apie tai, ko norite jūs ir koks yra jūsų asmeninis rojus. Tada, neabejoju, kryželš padėsite tesingoje vietoje.

IMAG1198

Čia yra sidabrinė eglė, kurią buvome nusipirkę Naujiesiems Metams dar kai gyvenome bute Pašilaičiuose. Po Naujųjų laikėme ją balkone, o paskui atsivežėme į Pylimėlius. Ji kokius trejus metus neaugo, skurdo, jau atrodė, kad nudžius. Bet kiekvieną žiemą ją pridengdavau, o pavasarį patręšdavau, nes labai norėjau, kad užaugtų.

Matote, kokia ji dabar? Net viršūnę du kartus reikėjo pripjauti. Ir viskas tik todėl, kad norėjau ir tikėjau.

Ir jūs tai galite.

 

 

 

 

 

 

 

(13 balsų, vidurkis: 4,69 iš 5)
Loading...
  • Saulius Kuprėnas

    Nerealus požiūris į gyvenimą. Deja, dauguma lojančių (mandagiai vadinamų „balsuojančių“) niekada neatsigręžia į save, į savo gyvenimą. Ne tik ciucikai. Svarbiausiai turėti valdžią, turėti darbą. Dėl pastarojo tai iš viso – neturi darbo? Tai apie ką su tavim kalbėti?
    Na gal rojų susikursiu dar, užsidirbsiu. Truputį gaila, kad anksčiau man nedašuto, koks šūdas yra „nes visi taip daro“, „nes turi darbą – tai žmogus“.
    Aš savo kuriamame rojuje labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai grįžęs po kelių dienų pamačiau vaismedžius žiedais apsipylusius – buvo toks malonus siurpirzas. Ir rašydamas šį tekstą matau pro langą margą paveikslą iš žydinčių medžių.
    Dar uždirbsiu rojų – noriu ir tikiu.

    • ArturasR

      Sauliau. Taip ir bus.

  • ArturasR

    Augi, jokio pykčio nebuvo kai rašiau. Nė lašelio. Vien gėris ir grožis :)

  • Saulė

    Ačiū už žodžius. Jie šildo.

    • ArturasR

      Ačiū, kad skaitote, Saule. Tai irgi šildo.

  • svecias

    Smagus tekstas.

  • ZeGreit

    Tai ta proga ir pagalvojau – kam rojuje dar vienas prezidentas? :) O jei rimtai pro sali vaziuodamas 2kart i apylinke uzsukes buvau – eile iki lauko duru, tai nesusigundziau laukti…pasilaiciuose ne tik darzeliu per mazai :)

  • giga75

    Geras, teisingas tekstas.

  • OldShatterhand

    Labai gražus ir jautrus tekstas. Žmonai perskaičiau, ji lygiai taip pat puoselėja mūsų fazendą, sodina visokius augaliukus, obelytes. Ir pastoviai kalbina persikelt ten gyvent. Aš daugiau savaitgaliais, šašlykų pakept, ,,ugninio vandens“ pagert.
    Dabar supratau, kodėl žmoną taip ten traukia…

    • ArturasR

      Mielas OldShaterhand, tai jei jau supratote, tai ir kelkitės. Nes nieko nėra geriau, nei laiminga ir mylinti moteris šalia.