Religija ir visuomenė: pagarba turi būti abipusė

Pastaruoju metu Lietuvoje ir pasaulyje daug diskutuojama apie religiją. Apie tai, koks yra jos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje, koks yra ir turėtų būti jos santykis su politika? Klausiama, ar kurią nors iš daugelio pasaulio religijų išpažįstantys žmonės turi teisę reikalauti išskirtinės pagarbos savo tikėjimui bei jų religinių simbolių garbinimo.

Atsakymai taip pat įvairūs. Vieni teigia, jog bandymas reikalauti išskirtinės pagarbos kokia nors religijai kertasi su demokratinės ir sekuliarizuotos valstybės idėja, prieštarauja valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principui.

Kiti – priešingai – teigia, jog privalu paisyti kitų religijų kanonų ir stengtis jų nepažeidinėti net jei esi iš viso netikintis.

Visos šios diskusijos susijusios su vadinamuoju „karikatūrų karu“, prasidėjusiu po to, kai mažas Danijos laikraštis išspausdino 12 pranašo Mahometo karikatūrų. Iš pirmo žvilgsnio – gana nekaltų, tačiau nepaisant to, sukėlusių neįtikėtiną įniršį tarp musulmonų visame pasaulyje.

Dalis pasaulietinių Europos visuomenių į tai atsakė savotišku iššūkiu – užuot pasmerkusios Daniją, jos pasekė šios mažos valstybės pavyzdžiu ir perspausdino karikatūras. Taip lyg pasakydamos, jog laisva visuomenė savo kasdieniame gyvenime neprivalo elgtis pagal kurios nors religijos kanonus. Iš esmės galima pasakyti dar daugiau – laisvos visuomenės nariui net neturėtų rūpėti, kaip galima vaizduoti pranašą Mahometą, Budą ar Jėzų Kristų.

Taip turėtų būti idealioje laisvoje ir demokratinėje visuomenėje, kurioje Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir nė viena religija nepretenduoja į hegemoniją.

Taip, atrodo, turėtų būti ir Lietuvoje, tačiau panašu, jog taip nėra, nes viena religija čia jau nuo seno pretenduoja į išskirtinę padėtį visuomenėje ir, panašu, ją žingsnis po žingsnio išsikovoja.

Nepaisant to, jog Lietuvos Konstitucija skelbia, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos ir kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, realiame gyvenime viskas yra kiek sudėtingiau.

Štai, pavyzdžiui, neseniai Vilniuje buvo atidaryti Vilniaus miesto apylinkės teismų rūmai. Buvo surengtos didelės iškilmės, jose dalyvavo daug žinomų politikų, įskaitant ir patį prezidentą Valdą Adamkų, kažkada aktyviai dalyvavusį liberalios ir iš esmės ateistinės „Santaros-Šviesos“ organizacijos veikloje.

Nepaisant to, vienas iš pagrindinių iškilmių akcentų buvo naujuosius rūmus puošiančios senovės graikų teisingumo deivės Temidės skulptūros pašventinimas.

Nesu tikintis, ir galbūt todėl tai, kad katalikų kunigas šventina pagonių deivės skulptūra man pasirodė šiek tiek keistoka. Bet tai jų reikalas – juk Konstitucija sako, kad Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.

Tačiau Teismų rūmai – valstybės institucija ir tai, kad juose vienos religijos – tegul ir vyraujančios Lietuvoje – atstovams suteikiamos išskirtinės teisės, mano nuomone, su Konstitucija šiek tiek kertasi.

Juk jei mes tokie tolerantiški, reikėjo pasikviesti iškilmes ir stačiatikių, liuteronų bei protestantų kunigus, rabiną ir imamą. Nes Teisingumo rūmuose bus teisiami ir išteisinami ne tik katalikai, bet ir kitų konfesijų atstovai bei iš viso jokį Dievą netikintys Lietuvos piliečiai.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius neseniai smerkė Mahometo karikatūras spausdinusią žiniasklaidą bei kaltino Europos politikus, jog šie nepasakė, jog religinių prietarų nepaisanti spauda yra blogis.

Arkivyskupas taip pat teigė, jog pagarbą religinėms vertybėms turėtų išlaikyti net joms abejingi žmonės. Šiai jo minčiai visiškai pritariu, kaip manau ir daugelis kitų, kurie įeidami į katalikų bažnyčią nusiima kepurę, o eidami į mečetę, palieka už durų batus.

Tačiau tai – tiesioginis santykis su religija ir šiuo atveju netikintis arba kitą religiją išpažįstantis žmogus turi teisę rinktis, tai yra neiti į bažnyčią ar mečetę.

Tuo tarpu spauda ar Teismų rūmai su religija neturi nieko bendro. Todėl į gerbiamo arkivyskupo priekaištus spaudai ir politikams būtų galima atsakyti tokiu pat priekaištu dėl Teismų rūmų. Juk kitų konfesijų žmonės ir religijai abejingi piliečiai, matydami katalikų kunigą šventu vandeniu šlakstantį Temidės skulptūrą, taip pat galėjo įsižeisti dėl nepagarbos jų jausmams ir tikėjimui ar netikėjimui.

O gal įsižeisti galima ne visiems?

(4 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading...