Prezidento rinkimai: nėra to blogo, kas neišeitų į gera
Nebalsavau už Valdą Adamkų. Negalėjau balsuoti už asmenį, kuris neprisimena, kiek laiko iki tapdamas Lietuvos prezidentu nuolat joje gyveno ir kada atsisakė svetimai valstybei duotos priesaikos.
Nebalsavau, nes man atrodo, kad Konstituciją pažeidusio prezidento negali keisti asmuo, dar anksčiau į ją nusivalęs kojas.
Nebalsavau už Valdą Adamkų, nes priešingai nei jis, nemaniau, kad šie rinkimai – tai pasirinkimas tarp Rytų ir Vakarų. Aš jau seniai pasirinkau, be to nei Rytai, ne Vakarai patys savaime nėra gėris ar blogis – viskas priklauso nuo to, ką iš ten pasiimame.
Net jei būtų reikėję rinktis, vis tiek būčiau nebalsavęs, nes Valdas Adamkus man anaiptol nėra Vakarų simbolis, lygiai taip pat kaip Kazimiera Prunskienė man nesisieja su viskuo, kas bloga Rytuose.
Nepaisant to, priešingai, nei daugelis tų, kuriems Valdo Adamkaus pralaimėjimas siejosi su Lietuvos nepriklausomybės praradimu ir kurie Kazimieros Prunskienės pergalės atveju mintyse jau regėjo antrą apkaltos procesą, laikysiu Valdą Adamkų Lietuvos valstybės vadovu.
Šiaip ar taip juk artimiausius penkerius metus jis atstovaus Lietuvos valstybei, o reiškia ir man. Žiūrėdami į jį, bendraudami su juo, vertindami jo mintis daug kas pasaulyje susidarys įspūdį apie Lietuvą. Kartu – ir apie mane, nes niekas pasaulyje nežinos, kad aš už jį nebalsavau.
Asmeniškai aš norėčiau kitokio atstovavimo, bet turiu susitaikyti su tuo, jog šį kartą už mane pasirinko kiti – balsavę už Valdą Adamkų ketvirtadalis pilnamečių mano bendrapiliečių ir pusė rinkimuose nedalyvavusių.
Priešingai nei Valdo Adamkaus garbintojai, nekaltinsiu dėl neteisingo balsavimo Kauno, Kėdainių ar Jonavos gyventojų. Nedalysiu Lietuvos į tuos, kurie pasiilgo gyvenimo Sovietų Sąjungoje, kolaborantus, kolonistus bei kitataučius bei šviesuolius, patriotus bei europiečius. Nedalysiu vien todėl, kad nežinau, kuriems priskirti save (nors neabejoju, kad daug kas išpažįstančių Valdą Adamkų tai padarytų nedvejodami).
Laikysiu Valdą Adamkų Lietuvos prezidentu ir, nors ir manydamas, kad jis to posto nevertas, pabandysiu įžvelgti gerąsias tokio dalies rinkėjų pasirinkimo puses.
Pirmiausia, akivaizdu, kad Valdo Adamkaus pergalė rinkimuose atneš į Lietuvą laikiną ramybę. Tiesa, visai ne todėl, kad jis sugebėtų suvienyti per Rolando Pakso apkaltą suskaldytą tautą, bet dėl to, kad jo gerbėjai geriau organizuoti bei turi didesnius įtakos svertus.
Per rinkimų kampaniją tai buvo akivaizdu – didžioji dalis žiniasklaidos, entuziastingai rėmė Valdą Adamkų ir demonstravo neslepiamą priešiškumą jo oponentei. Visuomeninės (tai yra, ir iš mano kišenės finansuojamos) televizija ir radijas perspjovė visus savo konkurentus gyvenančius iš savo kišenės ir į daugelį “diskusinių” laidų nesivargindavo nors dėl kvapo pakviesti kitaip galvojančių.
Valdžioje esantys taip pat dirbo Valdo Adamkaus naudai – užsienio reikalų ministras bei laikinasis prezidentas subtiliai davė suprasti, kad išrinkus prezidente Kazimierą Prunskienę, gali kilti neaiškumų dėl užsienio politikos bei Lietuvos įsipareigojimų vykdymo. Panašiai kaip per 2002 metų rinkimus, kai buvo teigiama, kad neišrinkus Valdo Adamkaus Lietuvos gali nepriimti į NATO ir Europos Sąjungą.
Šia prasme Valdo Adamkaus pergalė yra teigiamas dalykas, nes turintys svertus savo rankose, tai yra, didžioji dalis Lietuvos elito (nebijau šio termino ir vartoju jį be jokios ironijos ir sąmoningai) nepanaudos savo įtakos kartėliui numalšinti. Tai yra, nebelies savo įniršio prieš turinčius kitokią nuomonę, nebekaitins aistrų ir nebedalys Lietuvos į savus ir kitamanius.
Nors porą mėnesių atsipūsime – iki Seimo rinkimų, per kuriuos, tikėtina, vėl į apyvartą bus paleisti visi jau išbandyti ir naujai įsisavinti svertai.
Valdo Adamkaus pergalė gali padėti šiek tiek atgaivinti prezidento instituciją. Ne todėl, kad jis bus geras valstybės vadovas, bet todėl, kad svertus turintys leis jam domėtis policijos, specialiųjų tarnybų, prokuratūros ir kitų šalies institucijų darbu. Jie greičiausiai atlaidžiai žiūrės ir į prezidento patarėjų domėjimąsi sveikatos sistemos, bei, prisimenant rinkimų kampaniją, ypač socialinės apsaugos problemomis. Neskelbs pavojaus, kai patarėjai kam nors skambins, ar išsikvies į prezidentūrą kokį nors pareigūną.
Juk ir patarėjai bus kitokie – visiems žinomi savo srities specialistai. Ne tie, žinoma, kurie buvo išvardyti prieš rinkimus, nes naivu būtų tikėtis, kad, pavyzdžiui Gitanas Nausėda, Toma Birmontienė ar Saulius Žukas iškeistų savo darbo vietą į Daukanto aikštę. Jie greičiausia bus visuomeniniai patarėjai – kaip draugovininkai sovietiniais laikais – raištis ryškus, o atsakomybės jokios.
Tikraisiais patarėjais greičiausiai bus niekuo ypatingai iki šiol nepasižymėję ir mažai visuomenėje žinomi žmonės, kurie niekam nesukels pagundos knistis po jų apatinius marškinius. Išskyrus gal kokį vieną nelabai viešą, tačiau turintį didžiausią įtaką, koks, pavyzdžiui, buvo Raimondas Mieželis.
Paradoksalu, bet prezidento institucijai po krizės atsigauti padės ir tai, kad Valdas Adamkus bus silpnas valstybės vadovas. Jei Seimo rinkimai baigsis panašiai kaip rinkimai į Europos parlamentą, jo politinė atrama bus negausios opozicinės partijos, viena iš jų – šiek tiek sukompromituota su Vytautu Didžiuoju save lyginančio vadovo (jam, beje, būtų galima priminti, kad Didžiuoju Vytautas tapo ne po pirmojo pabėgimo pas kryžiuočius).
Silpnas prezidentas neiššauks į save didelės ugnies, jam, kaip mažam vaikui, kartais leis išsišokti, bet rimtai jo nepuls. Nebent Valdas Adamkus sumanytų dar kartą paeksperimentuoti ir vėl sukurpti kokią naujosios politikos, Vakarų ar baltųjų marškinių koalicijos.
Teigiama Valdo Adamkaus pergalėje yra ir tai, kad prezidentui nuo šiol bus pripažįstama teisė ne tik vaikščioti raudonu kilimu, vykti į lietuvių dainos šventes Čikagoje ar Karibų jūros šalių viršūnių susitikimus Meksikoje, bet ir rūpintis vidaus problemomis. Valdas Adamkus, jei jis turi bent lašą padorumo, prisimindamas savo rinkimų kampaniją, turės skirti dėmesio ne tik kariuomenei ir JAV investicijoms, bet ir švietimui, nedarbo problemoms, pensijų dydžiui, mokesčiams, šeimai ir visoms kitoms pamirštoms problemoms, kurių per savo pirmąją kadenciją jis nesuspėjo pamatyti.
Jei bus leista jam, bus leista ir tiems, kurie jį pakeis. Tai reiškia, kad valstybės vadovo sąvokos turinys per jo kadenciją gerokai pasipildys.
Taigi, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Blogiausiu atveju, net jei dauguma su Valdu Adamkumi siejamų vilčių ir neišsipildys, bent jau plytų fabrikėlis Didžiasalyje, turbūt tikrai atsiras. Juk žadėjo. Nejaugi neištesės?
(7 balsų, vidurkis: 3,29 iš 5)
Loading...
