Reabilitacija: duoti, kad nebeimtų

Jei atvirai – nesuprantu, kas šiandien Lietuvoje vyksta ir kaip galėjome atsidurti ten, kur šiandien esame.

Jaučiuosi keistai, net pasakyčiau kiek kvailai: labai įdėmiai perskaičiau visus spaudoje pateiktus korupcija įtariamų parlamentarų pokalbius ir man jokių abejonių nekyla, kad jie susitepę.
Tačiau tuo pat metu girdžiu kaip nemažai garbių politikų, filosofų ir mano kolegų žurnalistų kažkodėl tai šneka apie ne apie korupciją, o apie Rolando Pakso kerštą, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir prokurorų neprofesionalumą, Viktorą Uspaskichą ir Rusijos pinkles. Net Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, vienas iš nedaugelio Seime nepraradęs blaivaus proto per balsavimą dėl imuniteto panaikinimo kyšių ėmimu įtariamiems savo kolegoms, šiandien jau kalba ne apie Seimo išvalymą, bet apie jo reabilitaciją.

Keista – V.Kvietkauską Artūro vadovaujama Naujoji Sąjunga iš savo gretų išmetė kaip musę iš barščių, o Seime bandys jį reabilituoti. Ar partijos garbė ir autoritetas svarbesni už Seimo garbę?
Socialdemokratai taip pat tyli arba, kaip Kęstutis Kriščiūnas ir Artūras Plokšto, šneka su dievais: apie masinį partijos, „kuri šimtmečius kovoja už Lietuvos ir jos žmonių gerovę“ ir jos lyderių naikinimą ir, atrodo, įžvelgia čia Artūro Paulausko kėslus.

Liberalcentristai irgi ne iš kelmo spirti – kaltina teisėsaugos institucijas dezinformacijos skleidimu, kviečia akistaton Valentina Junoką ir prokuro tonu aiškina, jog STT paviešintoje medžiagoje trūksta „reikšmingų detalių“.

O man jų pakanka. Nors visko nežinau, man visiškai užtenka Eligijaus Masiulio pažado Andriui Janukoniui: „aš mėginu dar vis tiek skambint frakcijos ten pavaduotojams, kad mėgint peržaidinėt situaciją“. Ir jo pažado, jog jis mėgins pasiekti laisvą balsavimą, kad „ten susirinktų vis tiek balsų kitaip“.

Ir man visai nesvarbu, ar A.Janukonis už šį pažadą mokėjo pačiam Eligijui, visai liberalcentristų partijai, ar jos Vilniaus skyriui. Patikėčiau ir tuo, kad A.Janukonis už šiuos pažadus iš viso nemokėjo, tačiau Eligijaus nuo atsakomybės tai neatleidžia. Bent jau nuo moralinės, apie kurią pastaruoju metu tiek daug kalbame.

Nes sprendžiant iš minėtų pažadų, Eligijus nebuvo visiems lygiai teisingas – juk nebūtų jis skubėjęs „peržaidinėti situacijos“, jei jam būčiau paskambinęs, pavyzdžiui, aš arba koks nors Jurijus Borisovas.

Ir konservatorius Arvydas Vidžiūnas vargu, ar būtų puolęs skambinti savo kolegai Alytaus merui Dobilui Kurtinaičiui dėl susitikimo, jei jo būtų paprašęs ne A.Janukonis, o kas nors kitas ir nebūtų niekam kitam žadėjęs „pasišnekėti su mūsiškiais“ dėl balsavimo už Šilumos įstatymo pataisas. Dėl labai paprastos priežasties: juk nei aš, nei, pavyzdžiui, J.Borisovas ar V.Uspaskichas nebūtų supratęs, ką turi galvoje Arvydas sakydamas: „gal jūs tada tokių jokių judesių dabar negalėsit daryti, ar ne, dėl tų tenai mūsų fondų visokiausių“.

O A.Janukonis suprato ir pažadėjo: „šiandien padarysiu“.Nes žinojo, kad reikalui esant ir trūkstant Seime balsų, Arvydas pasakys: „Tai tada mes tikrai garantuojam tiek, kiek trūksta“.
Man tikriausiai taip lengvai negarantuotų, todėl ir ryžtuosi konstatuoti, kad ir Arvydas nebuvo visiems lygiai teisingas.

Nekalbant jau apie Vytenį Andriukaitį. Juk neskambintų Vytenis man pionieriškai raportuoti, jog kartu su kolegomis užregistravo Gamtinių dujų įstatymo pataisą, nes žino, jog nevežtų mano vairuotojas jokių dokumentų jam tiesiai į namus (ir ne tik todėl, kad aš neturiu savo vairuotojo).
Neskambintų Vytenis, Biržų ir Trakų rajonų merams socialdemokratams, jei pavyzdžiui, aš staiga užsinorėčiau laisvalaikiu padirbėti šių rajonų savivaldybių viešųjų ryšių skyriuose, neskambintų ir į Finansų ministeriją, jei pabandyčiau, pavyzdžiui, gauti kokius 100 tūkst. eurų Europos Sąjungos paramos perkamos žiniasklaidos utilizavimo projektui.

Tačiau A.Janukonio paprašytas Vytenis su entuziazmu tai daro, nes žino, jog galės jam pasakyti: „Gal susiskambinam rytoj, nes dar aš biški turėčiau savo prašymui. Kadangi man biški reikia tiesioginės paramos“.

Juk pasakytų man – nesuprasčiau, ko nori. O A.Janukonis – ne toks, jam iš karto viskas aišku: „Jo, jo… jokių kalbų, jokių kalbų, kalbos nėra“. Štai tada ir supranti, jog Vytenis, prisiekęs „sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“, A.Janukoniui tarnauja sąžiningiau, nei, pavyzdžiui, man.

O man, prisipažinsiu, tai nepatinka, net jei Vytenis ir neėmė tų 95 tūkst. litų arba ėmė juos ne sau, o partijai.

Lygiai taip pat nesvarbu, pavyks ar nepavyks įrodyti, jog 25 tūkst. litų paėmė V.Kvietkauskas. Pakanka žinoti, jog Vytautas aiškinasi su A.Janukoniu, kaip „šį mėnesį finansinius reikalus galėtų pareguliuoti“ ir ar „galima būtų pakartoti operaciją sumai 7350“. Taip pat – jog jis gali patvirtinti, kad A.Janukonis viešųjų ryšių bendrovei iš viso turi sumokėti 35 tūkst. litų, nes „limitai nebuvo viršyti“.

Nėra teisybės – paprašyčiau A.Janukonio sumokėti už mane – likčiau, kaip sakoma, „ant ledo“, nes jokių limitų neturiu.

Tiesa, dėl to nė kiek ne skaudu. Skaudžiau, kai girdi Seimo pirmininką kalbant apie reabilitaciją ir sužinai, kad Seimas rugpjūtį šaukiamoje neeilinėje sesijoje ketina kalbėti ne apie apkaltą, ne apie tai, kaip stabdyti korupciją, o apie papildomas biudžeto lėšas partijoms finansuoti.

Saliamoniškas sprendimas: kad neimtų iš janukonių, reikia duoti paėmus iš manęs.

Gal labai ir neprieštaraučiau, nes paimtų ne iš manęs vieno, o iš visų, tačiau šiek tiek baisu, kad geras pavyzdys netaptų užkrečiamu. O kas jei sugalvos imti, kad automobilių ir butų vagis, bei smulkius kišenpinigius pašalpomis galėtų paremti užuot juos į šaltąją sodinus? O jei po to sugalvos ir žudikus bei prievartautojus taip pat pamaloninti ir jiems kas mėnesį po auką iš biudžeto skirti?

Sako, išnyks partijos. Tos tradicinės. O gal tik į naudą? Gal kartu išnyks ir tradicija imti ir sučiuptam už rankos įsidėti kiaulės akis ir vaidinti, kad nieko neįvyko?

(2 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading...