Pilietinė visuomenė: nėra ir nebebus?
Lietuvos politikai ir politologai gana dažnai bėdavoja, kad per penkiolika nepriklausomybės metų šalyje taip ir neatsirado tikros pilietinės visuomenės. Teigiama, kad žmonės pasyvūs, neorganizuoti, bendruomenių nėra, visi laukia malonės iš valdžios, kurią rinkti dauguma taip pat tingi arba nemato prasmės, o kai išrenka – nekontroliuoja.
Kai kas teigia, jog pilietiškumo stoka – tai sovietinis palikimas, kiti tvirtina, jog tikrai pilietinei visuomenei atsirasti tiesiog reikia daugiau laiko, bent jau vienos kartos, užaugusios nepriklausomoje valstybėje.
Teisūs, matyt, ir vieni, ir kiti, nes dauguma vyresnės kartos žmonių iš tikrųjų į valdžią dar dažnai žiūri kaip į duotą iš Dievo, neliečiamą ir nepajudinamą, o didžioji dalis augusių nepriklausomoje Lietuvoje dar nepasiekė to amžiaus, kai pradedama galvoti, kas tai yra visuomenė, pilietis ar valstybė.
Be to, pilietinė visuomenė turėtų kurtis natūraliai, o Lietuvoje tam iš esmės nebuvo sąlygų. Nuo 1991 mes vis bandėme pasivyti tai, ką palikome 1945-aisiais, todėl priešingai, nei, pavyzdžiui, Švedija, Olandija ar net Suomija, neturėjome galimybės eksperimentuoti, kurti savo plėtros modelius, bandyti kaip jie veikia. Neturėjome net galimybės klysti ir mokytis iš savo klaidų.
Reikėjo skubėti vytis nuvažiuojantį traukinį ir mes vijomės. Per penkioliką metų pasivijome – šiandien jau esame ten, kur, kaip manome, turėjome visada būti – Europos Sąjungoje, NATO, Pasaulio Prekybos Organizacijoje.
Kartu su visais, bet šiek tiek kitokie nei visi. Nes neturime beveik nieko savo. Neturime savo modelio, neturime savo išskirtinumo, nes nebuvo tam laiko. Mūsų niekas nenorėjo laukti, o ir mes patys labai skubėjome, todėl ir sutikome ne kurti, o plagijuoti. Jei pastarasis terminas kam nors skamba negražiai, galima sakyti – perimti. Esmė ta pati, rezultatas dėl to taip pat nesikeičia.
Pilietinės visuomenės nėra, nes piliečiai paprasčiausiai jos nekūrė. Daug kas galbūt prieštaraus, bet iš esmės visuomenė ir valstybė, kurią šiandien turime, yra mums primesta, dirbtinė ir ne mūsų. Ją sukūrė geografinės ir geopolitinės aplinkybės, kurioms mes mažai turėjome įtakos.
Kai kas vėl gali prieštarauti, kaip pavyzdį pateikdamas Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Sausio 13-ąją, kai būtent visuomenės valia lėmė, kuria kryptimi judėsime toliau. Tai tiesa, tačiau tiesa yra ir tai, kad Sovietų Sąjungai anksčiau ar vėliau buvo lemta subyrėti ir kad geriausiai vieta tam byrėjimui prasidėti visada buvo Lietuva. Nes tik Lietuvoje dar dešimt metų po okupacijos miškuose slapstėsi partizanai, o iki Vytautui Landsbergiui tampant Sąjūdžio vadovu, Vasario 16-ąją minėdavo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Viktoras Petkus, Vytautas Bogušis, Alfonsas Svarinskas, Petras Cidzikas ir daugelis kitų.
To nebuvo nei Moldovoje, nei Ukrainoje, nekalbant jau apie Tadžikiją ar Baltarusiją.
Bet pilietinei visuomenei atsirasti po 1991-ųjų tai nepadėjo. Ir greičiausiai dėl jau minėtų priežasčių – laiko stokos ir išorinio spaudimo. Gali būti, jog būtent dėl šių priežasčių iš esmės nė vienas iš disidentų taip ir negavo svarbesnio vaidmens nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime. Jie norėjo išsaugoti, atkurti, atstatyti, žvalgėsi atgal, jiems buvo svarbūs simboliai, todėl jie netiko paprasčiausiam perėmimui ir plagijavimui. (Tris partijas pakeitęs Vytautas Bogušis greičiau yra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę).
Galbūt viskas taip ir turėjo būti. Gali būti, jog tai, kas įvyko po 1991-ųjų, buvo neišvengiama ir logiška, juo labiau, kad rezultatu iš esmės skųstis negalėtume. Per penkioliką metų Lietuva tikrai pažengė labai toli – daug toliau nei dauguma tikriausiai tikėjosi žengdami, prisimenant Eduardą Vilką, pirmą žingsnį pliku užpakaliu į dilgėles.
Klausimų dėl praeities nėra, be to, jos jau nebepakeisi, net jei labai norėtum. Tačiau ateitį dar galima keisti. Ir pilietinę visuomenę Lietuvoje sukurti galbūt dar įmanoma. Sakau „galbūt“ todėl, kad nesu tikras, ar dauguma Lietuvos gyventojų vis dar supranta save kaip Lietuvos valstybės piliečius. Gali būti, jog sąvoka „Lietuvos pilietis“ daug kam pamažu netenka prasmės, nes vis reliatyvesnė darosi ir sąvoka „Lietuvos valstybė“. Forma vis dar pati, tačiau turinys per pastaruosius penkioliką metų, o ypač paskutinius dvejus – labai pakito, o per ateinančius trejus-penkerius pasikeis dar labiau.
Ar galime ką nors pakeisti? Nežinau, bet pabandyti – galime. Pavyzdžiui, paremti referendumo dėl euro įvedimo Lietuvoje idėją, kurią siūlo „neįtakingomis“ vadinamos partijos.
Paremti ją ir tuo atveju jei esate prieš euro įvedimą ir jei pritariate euro įvedimui visomis keturiomis. Tam, kad vėliau galėtumėte balsuoti už tai, kad Lietuvoje, kaip Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ar Danijoje liktų nacionalinė valiuta arba kad ją pakeistų euras kaip kitose 12 ES valstybių.
Tam, kad galėtumėte spręsti ir iki užkimimo vienas kitam įrodinėti savo teisybę, kad jaustumėtės piliečiais, kurie priima sprendimus. Patys, o ne kieno nors primestus.
Net jei tie sprendimai yra geri.
(5 balsų, vidurkis: 4,60 iš 5)
Loading...
