Apie banglentes ir mokestį už orą
Ar žinote kuo rugpjūtis Lietuvoje labiausiai skiriasi nuo kitų vasaros mėnesių?
Jei norite sužinoti, pakilkite kurį nors vakarą nuo televizoriaus, išeikite į kiemą, terasą ar į balkoną ir pažiūrėkite į dangų. Jei jis bus giedras, iš karto pastebėsite skirtumą – tiek žvaigždžių, kiek rugpjūtį, danguje virš Lietuvos niekada nebūna.
Žiūrint į jas – tokias ryškias ir aiškiai matomas norisi pamiršti netikrus kunigaikščių titulus, suklastotus diplomus ir negaliojančius diplomatinius pasus ir tiesiog pasvajoti.
Galima, pavyzdžiui, įsivaizduoti, jog esi verslininkas. Kadangi gyveni valstybėje, kurios krantus skalauja jūra, nusprendi, jog vietos gyventojams reikia banglenčių, ant kurių jie laisvalaikiu galėtų skrieti šiltomis Baltijos bangomis ir grožėtis unikaliomis Palangos, Nidos ir Šventosios kopomis.
Banglenčių gamybai nusiperki geriausio lietuviško ąžuolo, pasisamdai būrį žmonių ir nieko nelaukdamas pradedi banglenčių gamybą. Skeptikai tau sako, jog banglentėmis Baltijos jūroje niekas neplaukioja ir siūlo geriau stalus ir suolus gaminti.
Tačiau tu į tuos niurzglius nekreipi dėmesio, nes žinai, jog tavo pagamintos banglentės bus tokios geros, kad dauguma jas pirks net ir neketindami jomis plaukioti. Po mėnesio kito ąžuolinių banglenčių – pilnas sandėlis, laikas pradėti prekybą.
Bet banglenčių niekas neperka: vieni dėl to, kad jomis plaukioti nemoka, kiti neturi net pinigų prie jūros nuvažiuoti, o treti – tie kurie moka ir prie jūros važiuoja, sako, jog ąžuolinės banglentės per sunkios, be to, jos brangesnės nei importinės.
Iš pirmo žvilgsnio panašu į visišką fiasko – kalbant verslo terminais, gresia bankrotas. Tačiau tu nenuleidi rankų ir susiradęs kolegą, kuris užsiima kalnų slidžių gamyba iš uosio, ir kurį ištiko beveik toks pat likimas, kreipiesi į valdžią. Tiksliau – į Vyriausybę, kurią sudarė parlamentarai, už kuriuos tu ir tavo kolega slidžių gamintojas visai neseniai balsavote per Seimo rinkimus.
Ir prašote valdžios visai nedaug – kompensuoti nuostolius, kuriuos tu patyrei gamindamas ąžuolines banglentes, o tavo likimo brolis – uosines kalnų slides.
Valdžia, tai yra Vyriausybė, pažada apsvarstyti jūsų problemas ir ieškoti galimybių išmokėti jums kompensacijas. O jūs gavęs tokį pažadą, nusprendžiate, kad šiemet banglenčių gamybos verslas nenusisekė tik todėl, kad Lietuvoje kiek per dažnai lijo, o Baltijos jūroje bangos buvo per mažos. Ir nusprendžiate, kiek patobulinę gamybos technologiją, kitais metais pabandyti dar kartą.
Manote, kad tai visiška utopija? Kad tokios mintys žvelgiant į žvaigždėtą rugpjūčio dangų gali kilti tik visiškam neišmanėliui?
Deja, bet Lietuvoje tai įmanoma. Puikiausias to įrodymas – pastarųjų dienų diskusijos apie kompensacijas Lietuvos žemdirbiams, nukentėjusiems nuo liūčių ir kitokių gamtos išdaigų.
Jei gerai pamenu, tokios diskusijos Lietuvoje vyksta kasmet. Jei nebūna liūčių, žemdirbiai patiria nuostolių dėl sausros. Jei saulės ir lietaus nebūna per daug, problemų kyla dėl pernelyg vėlyvo pavasario arba pernelyg ankstyvų rudens šalnų.
Skiriasi tik sumos, tačiau jos bet kuriuo atveju būna gan įspūdingos ir svyruoja apie kelis šimtus milijonų litų. Dalį žemdirbių prašomos sumos Vyriausybė, kaip taisyklė, išmoka, todėl jie kitais metais vėl gali užsėti savo laukus javais ir daržovėmis, kurias taip sunkiai prisitaiko prie Lietuvos klimatinių sąlygų.
Žemdirbiai taip ir daro – kaip tas mūsų įsivaizduojamas banglenčių gamintojas: jaučia, kad bus blogai, tačiau vis tiek daro tą patį. Iš įpročio.
Be to ir valdžia savotiškai skatina: juk jei nemokėtų kompensacijų už sausras, liūtis ir šalnas, galbūt net nebebūtų už ką sėklos kitiems metams nusipirkti.
Kai kas, tikriausiai subankrutuotų ir gal net nuspręstų pasitraukti iš žemės ūkio. Kiti galbūt pagalvotų, gal verčiau kalėdines eglutes, spanguoles ar pievagrybius savo laukuose auginti. Tokius valdžia galėtų skatinti – tais pačiais šimtais milijonų, kurie išmokami kompensacijoms.
Galbūt net liktų ir pinigų padėti ir be darbo likusiems.
Išloštume ir mes – miestiečiai. Nes tie keli šimtai milijonų, kuriuos Vyriausybė kasmet išdalija už supuvusias bulves, išguldytus javus ar sušalusius runkelius, imami iš biudžeto, tai yra, iš visų mūsų kišenės. Tai reiškia, kad juos išėmus, kažkam tenka mažiau – gal sveikatos apsaugai, gal socialinėms pašalpoms, gal mokyklų remontui ar gatvių taisymui.
O jei taip imtume ir nustotume gaminti ąžuolines banglentes ir uosines slides? Gal visiems geriau būtų?
Gal tada nebereikėtų kasmet, šalia pajamų ir kitų mokesčių, mokėti dar ir už tai, kad Lietuvoje lyja lietūs ir šviečia saulė, tai yra, už orą?
(9 balsų, vidurkis: 4,56 iš 5)
Loading...
