Apie pilietinę visuomenę

Šiandien perskaičiau info apie „Spinter“ atliktą tyrimą. Kažkaip iš karto prisiminiau kalbas apie pilietinę visuomenę ir jos stoką Lietuvoje.

Tik 11 proc. Lietuvos gyventojų užsiima visuomenine veikla – toks nelabai džiugiai nuteikiantis skaičius. Tačiau daug ką paiškinantis.

Visi rūpinasi tik savimi ir dar nori, kad kas nors jais pasirūpintų. Tačiau aukoti savo laiką ir galbūt net lėšas kažkam, iš ko tu negali uždirbti – ne, tai ne mums.

Štai todėl ir neturime profsąjungų, neturime normalių visuomeninių organizacijų. Dauguma pastarųjų iš esmės yra vadukų bandymas pateisinti savo ego, jos veikia tik tam, kad esant reikalui būtų galima paskelbti pareiškimą ne savo, o kokios nors „sąjungos“, „aljanso“, „sambūvio“, „instituto“ ar dar kieno nors vardu.

Nuolatinės veiklos nėra, tikslų – taip pat. Ir dažniausiai viskas siejasi su politika.

Tiesa, yra keletas tikrų visuomenių organizacijų, tačiau net ir jų dalis veikia tik todėl, kad jas finansuoja koks nors užsienio fondas ar kokia nors vietinė partija.

Tų tikrųjų, bandančių ginti bendruomenės ar kokios nors profesinės srities interesus, skiriančių savo laiką lavinimui, idėjai – tikriausiai ant pirštų būtų galima suskaičiuoti.

Kita vertus, įdomu būtų sužinoti, kaip lietuviai supranta visuomeninę veiklą: skaitant tyrimo rezultatus, susidaro įspūdis, kad dauguma tai sieja su dalyvavimu kokioje nors struktūroje. Bet juk galima dalyvauti visuomeninėje veikloje ir asmeniškai – pavyzdžiui, bandyti suburti laiptinės gyventojus ir įtikinti juos, kad verta įdėti spyną, nupirkti medelių kiemui. Galima organzuoti bendruomenę ir siekti, kad būtų sutvarkytas kelias, galima stelkti kiemo vaikus rinkti šiukšles, galima ką nors nemokamai mokyti – muzikos, sporto, meno ar šiaip ko nors. Arba – rūpintis, kad atsirastų paminklas Jurgai Ivanauskaitei…

Svarbiausia – suprasti, kad esi skolingas visuomenei arba, kad gali jai ką nors duoti.

Bet tai turi ateiti iš vidaus.

Lietuvoje, atrodo, kol kas ateina labai lėtai. Todėl ir pilietinės visuomenės neturime.

(5 balsų, vidurkis: 3.60 iš 5)
Loading...
  • Kažkaip nesijaučiu skolingu šiai visuomenei. Kartai norisi nuo tos visuomenės atsitverti tvoromis ir gynybiniais grioviais. Ar galėčiau jai ką duoti? Dar nežinau.

  • Anonimas

    Pilietinei visuomenei Lietuvoje, taip kaip daugelis ją įsivaizduojame, trūsta vieno mažmožio – stipraus ir skaitlingo vidutiniojo visuomenės sluoksnio. Menininkų ir pedagogų, inžinierių ir mokslininkų, įmonių ir valstybės viduriniosios grandies tarnautojų etc., tų daugiau ar mažiau pasturinčių intelektualų, kuriems nereikia nuo ryto iki vakaro sukti galvą dėl sotesnio kąsnio.
    Prieš 20 metų šie žmonės sudarė Sąjudžio branduolį.
    Dabar didžioji dauguma „senosios“ pilietinės visuomenės žmonių „persikvalifikavo“, o jaunoji karta dar „nesusitupėjo“.
    Lietuvos piliečiai nėra užtikrinti ar rytoj turės pakankamas pajamas nevargingam pragyvenimui.
    Dešimtmetį šalies valdžia vykdė „socialiai orientuotą“ politiką, dosniai dalino pašalpas rėksniams, tinginiams ir neišsiblaivantiems bedarbiams.
    Tai tokią „pilietinę“ visuomenę ir subrandino.

  • užlipkiva ant bačkos

  • Nors dalyvauju visuomeninės organizacijos veikloje, tačiau paklaustas kas yra visuomeninė veikla negalėčiau tiksliai atsakyti.

    Gal darymas kažko, kas teigiamai matoma ir jaučiama daugumai, negalvojant apie tai, kad kažkas prieis, paspaus ranką ar medalį duos.

  • kodėl tiek mažai NVO? baimė. savo principų neturėjimas. ubagystė (nėra jėgų po darbų). pavyzdžių (lyderių) stoka. sėkmės istorijų stoka. valstybės paramos ($, konjunktūrinės) stoka. neigiamas žiniasklaidos nusistatymas. ir t.t. ir pan.