Paralelės
Šią savaitę Irake skaičiuojami rinkėjų balsai. Tų 8 iš 14 milijonų balsavimo teisę turėjusių irakiečių (sudarančių apie trečdalį visų Irako gyventojų), kurie nepaisant suirutės ir tiesioginės grėsmės jų gyvybei išdrįso ateiti į balsavimo apylinkes ir balsuoti už kandidatus, kurių pavardes sužinojo likus dienai, o kai kur – vos 4 valandoms iki rinkimų pradžios.
Mūsų užsienio reikalų ministerija teigia, kad sekmadienio rinkimai – labai svarbus žingsnis, padėsiantis atkurti stabilumą regione ir atversiantis kelią taikiai ir demokratiškai Irako raidai.
Ministerija sveikino irakiečius pirmą kartą po penkiasdešimties metų dalyvavusius laisvuose rinkimuose ir „įtikinamai pareiškusiems savo valią atkurti visavertį šalies valstybingumą“.
O aš kažkaip prisiminiau maždaug prieš pusmetį – 2004 metų rugpjūtį vykusius pirmalaikius rinkimus Čečėnijoje. Ten dalyvavo dar daugiau rinkėjų -72 procentai ir rinkimų teisė buvo suteikta maždaug pusei šios mažos valstybės gyventojų.
Jie tada „išsirinko“ Kremliaus tiesiogiai remiamą kandidatą, kuris pakeitė prieš tai buvusiuose rinkimuose prezidentu „išrinktą“ Maskvos statytinį.
Nepamenu, ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija tada platino kokius nors pareiškimus, sveikindama čečėnų tautos pasirinkimą, tačiau gerai pamenu, kad bent jau Lietuvos parlamento opozicionieriai skelbė, kad tie rinkimai buvo farsas.
Ir, manau, buvo teisūs, nes ciniška kalbėti apie demokratiškus rinkimus ir laisvę rinktis, kai rinkimus organizuoja, kandidatus parenka ir balsus skaičiuoja okupacinė valdžia.
Panašiai rinkimai buvo organizuoti ir Irake. Tačiau abejoti jų laisvumu, nepaisant to, kad juos taip pat organizavo okupacinė valdžia, juk būtų politiškai nekorektiška?
Be to, labai nepatogu. Ir ne tik todėl, kad okupacinei Irako valdžiai vadovauja artimiausios Lietuvos sąjungininkės – Jungtinės Amerikos Valstijos, bet dar ir todėl, kad iš esmės Lietuva taip pat yra okupacinės valdžios sudedamoji dalis.
Keistokai skamba, ar ne? Tačiau tokia realybė ir tokia yra kaina, kurią tenka mokėti už savo saugumą. Istorinės ir geografinės paralelės čia nebetenka prasmės.
Be to, visa tai labai toli nuo mūsų kasdienių rūpesčių, kuriuose skęstame arba specialiai esame skandinami.
Jau mėnuo ginčijamės, kas iš tikrųjų buvo tie KGB rezervo karininkai, kaip jie į tą rezervą pateko ir kodėl niekas (išskyrus tuos, kam reikėjo) nieko apie tai nežinojo.
Pats savaime ginčas nėra labai įdomus, nes visi širdyje supranta, kad ginčytis iš esmės nėra dėl ko. Daug įdomiau yra stebėti, kaip bandoma ieškoti keistų paralelių.
Pavyzdžiui, netyčia į KGB rezervą įtrauktus, netyčia KGB mokymuose dalyvavusius ir netyčia KGB apdovanotus asmenis statyti greta konservatoriaus Antano Matulo, kuris privalomąją karo tarnybą 1975-1977 atliko sovietinės armijos žvalgybos dalinyje.
Tie, kam teko tarnauti sovietinėje armijoje, žino, kad, ten priešingai, nei įtraukiant į KGB rezervą, niekas neklausdavo sutikimo prieš paskiriant į Rygą, Maskvą, Čeliabinską ar Vorkutą. Tiesą pasakius, išvažiuojant iš Vilniaus dažniausiai net nežinodavai, kur tave išlaipins.
Tačiau šiandien, kai nutaisęs grėsmingą balsą įtikinėji, jog GRU ir KGB yra vieno lizdo paukščiai, žiūrėk jau kai kam galbūt ir norisi dėti lygybės ženklą tarp sovietinės armijos šauktinio ir KGB rezervo kapitono ar leitenanto. O padėjus lygybės ženklą, ir pastarieji daug gražiau ima atrodyti. Galbūt toks ir yra pagrindinis tikslas?
Ir gal ne tik KGB rezervistų fronte?
Gal, pavyzdžiui, ir sveikatos apsaugos, kuriai pradėjo vadovauti naujas ministras. Lyg ir nieko labai blogo dar nepadarė, algų medikams nesumažino, kompensuojamųjų vaistų kainų nepadidino, tačiau skalbiamas ne mažiau už to nusipelniusį partijos kolegą A.Pekeliūną.
Ypač už tai, kad tarnybiniu automobiliu iš Kauno į Vilnių per dažnai važinėja ir valstybės biudžeto lėšų netaupo.
Gal ir blogai daro, tačiau praėjusią vasarą, pamenu, Artūras Paulauskas labai dažnai į partijos būstinę Seimo automobiliu atvažiuodavo. Ir niekas dėl to nesipiktindavo. Gal todėl, kad iš Seimo iki socialliberalų būstinės gerokai arčiau? O gal todėl, kad Seimo pirmininkas nepriiminėja sprendimų, susijusių su vaistų rinką, kurios metinė apyvarta siekia apie 1 milijardą litų?
O gal ir ne. Gal tiesiog naujasis sveikatos apsaugos ministras šiaip yra blogas. Juk ne veltui, matyt, vos jam pradėjus dirbti, šalies medikai ėmėsi kalbėti apie visuotinį streiką.
Tikriausiai kažką ne taip daro – blogiau nei iki šiol. Tik štai ką, atvirai prisipažinsiu, nežinau, nes neteko girdėti apie kokius nors esminius naujo ministro sprendimus. Ir žiniasklaida nieko apie juos nepraneša, tik apie automobilį rašo.
Beje, kalbant apie automobilius ir žiniasklaidą, norėčiau papasakoti vieną keistą nutikimą. Trečiadienį, važiuodamas automobiliu į darbą klausiausi žinių, kurių pabaigoje buvo pranešta: „O dabar apie krepšinį“. Suklusau, nes tikėjausi komentaro apie „Lietuvos ryto“ išvakarėse atkaklioje kovoje pralaimėtas ULEB taurės aštuntfinalio pirmąsias rungtynes.
Tačiau mano kolegos, pranešę, kad Darius Songaila NBA „Sacramento Kings“ komandai pelnė 19 taškų, atsisveikino.
Bandžiau išvesti paralelę tarp to pranešimo ir teiginio, kad krepšinis Lietuvoje – antroji religija ir nesugebėjau.
(Dar neįvertinta)
Loading...
