Artūras Račas

Greitai sukaks jau dveji metai nuo tos dienos kai Seimas, nusprendė, jog buvęs prezidentas Rolandas Paksas pažeidė Lietuvos Konstituciją, sulaužė duotą priesaiką ir nebegali toliau užimti valstybės vadovo pareigų.

Šiandien Rolandas Paksas politikos užribyje, iš kurio, nepaisant kelių jam palankių Lietuvos teismų sprendimų, jam tikriausiai niekada nebepavyks sugrįžti į didžiosios politikos areną.

Todėl, atrodytų, jau būtų pats laikas pamiršti Rolandą Paksą, nes jis jau niekada nebeturės didesnės įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui.

Tačiau taip nėra. Priešingai – Pakso politinei įtakai mažėjant, jis vis labiau sureikšminamas ir mitologizuojamas.

Geriausias to pavyzdys – neseniai filosofo Leonido Donskio paskelbtas komentaras, kuriame Paksas vaizduojamas kaip atskiros epochos Lietuvos politiniame gyvenime simbolis bei kalbama apie paksizmą kaip reiškinį.

Nesu filosofas ir man sunku ginčytis su Leonidu Donskiu. Tačiau jo mintys apie tai, jog Paksas vos neįstūmė Lietuvos į pilietinį karą ir bandymas paksizmą lyginti su fašizmu, skamba keistai.

Kodėl gi Leonidas Donskis ir kai kurie kiti politikos apžvalgininkai bei politikai taip sureikšmina Paksą? Kodėl pabėgus dvejiems metams po apkaltos kalbama apie kažkokį paksizmo virusą o pats Paksas vis dar tebėra didžiausio įmanomo blogio simbolis, kaltas dėl visų Lietuvos nelaimių. Įskaitant ir tai, kad Lietuvos prezidento niekas nebekviečia į Davoso forumą.

Vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau susidaro įspūdis, kad Paksas yra reikalingas kaip širma kitam greitai plintančiam virusui užmaskuoti. Virusui, kuriuo šiandien, atrodo, pamažu užsikrečia visa Lietuvos politinė sistema bei, naudojant Donskio terminologiją, dalis provakarietiškos visuomenės ir visų pirma, neišvalstybinta bei nenupilietinta inteligentija.

To viruso pavadinimas, vėlgi pasinaudojant Donskio terminais, yra zuokizmas.

Apibūdinti šį virusą nėra lengva, gana sunku tiksliai nustatyti ir šio užkrato plitimo Lietuvoje pradžią. Tačiau panašu, kad pirmosios šio užkrato bacilos Lietuvoje pasklido iš karto pasibaigus vadinamajam paksizmo laikotarpiui, kai trys garbingi Seimo nariai buvo apkaltinti gavę atlyginimus iš „Rubicon“ grupės juodųjų kasų.

Visi jie, kaip žinia, atsisakė Seimo nario mandatų, o tyrimas baigėsi be jokių rezultatų. Tačiau vienas šių politikų iki šiol užima vadovaujančias pareigas Socialdemokratų partijoje ir privertė generalinį prokurorą viešai jo atsiprašyti. Šis atsiprašė, nors spaudoje skelbti pokalbiai aiškiai rodė, kad Seimo nariai tarnavo ne Tautai kaip buvo prisiekę, o vienai verslo grupei.

Tai vienas iš zuokizmo viruso simptomų – galima tarnauti kam nori, imti kyšius, pardavinėti ir pirkti įstatymus, bet jei tavęs nepagauna už rankos tai darant – tu nekaltas. Nes užsikrėtus zuokizmo virusu egzistuoja tik teisinė atsakomybė. Politinę bei moralinę atsakomybę zuokizmas sunaikina.

Zuokizmo virusas taip pat sunaikina sugebėjimą taikyti vienodus standartus. Pavyzdžiui, Aloyzas Sakalas, kurį Donskis vadina, cituoju, „šimtaprocentiniu vakarietiško sukirpimo socialdemokratu“ interviu žiniasklaidoje gali atvirai kalbėti apie tai, jog visos didžiosios partijos turi juodąsias kasas ir kaltinti tuo Paksą ar Uspaskichą. Tačiau užsikrėtusieji zuokizmo virusu niekada nepaklaus, ar paties Aloyzo rinkimų kampanija nebuvo finansuojama iš jo partijos juodosios kasos.

Užsikrėtusieji zuokizmu iki siūlelio išnagrinės Kazimieros Prunskienės ir Darbo partijos rinkimų finansines ataskaitas, tačiau jiems niekada nekils klausimų iš kokių lėšų milijonines rinkimų skolas padengė Petras Auštrevičius ar Valdas Adamkus.

Kalbėdamas apie paksizmą Donskis teigia, jog tai visų dešiniųjų ir kairiųjų vertybių simuliavimas bei kapitalizmo ir socializmo žadėjimas vienu metu.

Tuo tarpu zuokizmas – daug paprastesnis. Jis iš viso nieko nežada ir nieko nesimuliuoja. Zuokizmas – tai tiesiog pastangos išlikti valdžioje, nusispjovus į bet kokias vertybes ir bet kokius pažadus.

Šio viruso esmė – mainai. Nes šiuo virusu užsikrėtę mano, jog viskas perkama ir parduodama. Tiesa, ne visada už pinigus. Už postus partijoje ir valdžios institucijose, galimybę gauti Europos Sąjungos paramą, pakvietimus į elitinius vakarėlius, galimybę išleisti savo atsiminimų ar memuarų knygą, ordiną ar medalį iš prezidento rankų.

Paksizmas, pasak Donskio, tai performansas su deglais rankose ir ereliais. Tuo tarpu zuokizmas – tai degantys namai Vilniaus Šnipiškių, Užupio ir Žvėryno rajonuose ir tviskantis savivaldybės pastatas Konstitucijos prospekte. O visai šalia – duobėti keliai bei mokyklos ir vaikų darželiai, kuriuose apie 10 laipsnių šilumos.

Paksizmas – tai prasčiokiškumas, pretenduojantis į elitą, tačiau jo atstumiamas, nes niekaip nesugeba paslėpti tikrosios savo prigimties. Už tai jis priimtinas masėms.

Zuokizmas į mases žiūri su panieka ir todėl kol kas joms nepriimtinas. Sakau kol kas, nes paskaičius komentarus „Delfi“ portale po avarijos Telšiuose, galima įsitikinti, jog masėse vyksta permainos. Zuokizmo viruso paliestiems svarbu viskas, išskyrus tai, kaip jaučiasi žmogus, gyvendamas nešildomame bute.

Nes žmogus užsikrėtusiems zuokizmu nėra vertybė. Ir todėl zuokizmas gerokai pavojingesnis už paksizmą.

(15 balsų, vidurkis: 4,33 iš 5)

Loading...