Nykštukų šėlsmas krizės akivaizdoje
Antradienį, kai Seimas balsavo prieš prezidento Valdo Adamkaus siūlomą ir buvusio premjero Algirdo Brazausko remiamą kandidatą į Vyriausybės vadovus Zigmantą Balčytį, pralaimėjo beveik visi.
Didžiausią pralaimėjimą patyrė socialdemokratai, kurie pademonstravo visišką nesugebėjimą derėtis ir laviruoti bei pritraukti naujų partnerių. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad ši partija tikriausiai yra praradusi gebėjimą derėtis ir ieškoti kompromisų, nes anksčiau pakakdavo ištarti magišką žodį “Brazauskas” ir visos problemos išsispręsdavo savaime. Kito burtažodžio socialdemokratai kol kas neturi ir vargu, ar artimiausiu metu sugalvos. Juk nepuls taip žemai, kad pakeistų A.Brazauską Vilija Blinkevičiūte.
Kaip ten bebūtų, po antradienio balsavimo Seime socialdemokratai, šachmatininkų terminais kalbant, prarado ne tik figūrą, bet ir iniciatyvą. Todėl, jei ir susiformuos kokia nors nauja koalicija, socialdemokratai pirmuoju smuiku joje tikrai jau nebegros.
Z.Balčyčio kandidatūros atmetimą reikėtų vertinti ir kaip didelį prezidento V.Adamkaus pralaimėjimą. Jis jau antrą kartą per pastaruosius dvejus metus pasielgė iš esmės konformistiškai. Tačiau jei po 2004 metų Seimo rinkimų dar buvo galima pasiteisinti rinkimų rezultatais ir A.Brazausko autoritetu, tai šį kartą tesintis nelabai yra kuo. Panašu, kad prezidentas tiesiog nusprendė nerizikuoti ir nesivelti į konfliktą. Ir suklydo.
Nes pasiūlęs Z.Balčytį kandidatu į premjerus, jis prarado dešiniųjų pasitikėjimą. Būtų pabandęs pasielgti kitaip, rezultatas gal būtų tas pats, tačiau bent būtų galėjęs pasiteisinti, jog liko ištikimas savo deklaruojamoms vertybėms. Dabar to pasakyti negali.
Be to, Seimui atmetus Z.Balčyčio kandidatūrą, prezidentas, kaip ir socialdemokratai, prarado iniciatyvą ir dabar jau nebegali imtis lyderio vaidmens sprendžiant šiandieninę krizę.
Sudėtingoje padėtyje atsidūrę ir konservatoriai. Nesulaukę prezidento pasitikėjimo ir norėdami išlaikyti orumą, jie buvo tiesiog priversti balsuoti prieš Z.Balčytį ir taip pratęsti krizę neapibrėžtam laikotarpiui. Jie, tiesa, galėjo rizikuoti, leisti Z.Balčyčiui tapti premjeru, ir jau po to bandyti atmesti naujos Vyriausybės programą ir taip pirmalaikius Seimo rinkimus padaryti neišvengiamais.
Tačiau toks planas rizikingas – juk Lietuvos partijos tuo ir ypatingos, kad gali per savaitę ar dvi iš esmės pakeisti ir partnerius ir poziciją.
Darbo partijos laimėtoja pavadinti taip pat negalima. Tiesa, kol tęsiasi sumaištis ir nėra naujo premjero bei naujos Vyriausybės, jos padėtis iš esmės nesikeičia. Tačiau naujojoje koalicijoje, jei tokia iš viso bus, didžiausia Seimo partija tikriausiai nedalyvaus.
Ar buvo laimėjusiųjų? Laikinai – taip. Tai visos nykštukinės partijos: Artūro Paulausko socialliberalai, Petro Auštrevičiaus liberalų sąjūdis, Artūro Zuoko liberalcentristai, Kazimiros Prunskienės valstiečiai liaudininkai bei Viktoro Muntiano pilietiniai demokratai.
Dabartinė anarchija – jų laimės valanda. Jie visi tai jaučia ir todėl siautėja. Siūlosi į partnerius kairiems ir dešiniems, organizuoja derybas, kalba apie įvairiausius galimų koalicijų variantus.
Šiandien jie perėmė iniciatyvą ir iš socialdemokratų, ir iš konservatorių ir net iš prezidento ir imasi vadovauti paradui.
Toks jų aktyvumas suprantamas: jiems reikia išsilaikyti. Pirmalaikiai rinkimai jų netenkina, nes nykštukų iš esmės nėra – jie virtualūs, egzistuoja tik Seime. Atimk iš jų Seimo nario mandatą ir jie išnyks. Nes jie nesiremia nei ideologija, nei kokiomis nors vertybėmis, neturi idėjų, pagaliau, pakankamai žmonių. Yra tik vadukas ir pavadinimas.
Rinkimams to nepakanka, todėl nykštukai siautės ir darys viską, kad tų rinkimų nebūtų. Blogiausia, kad jiems gali pavykti, nes didžiosioms partijoms, atrodo, trūksta ryžto bandyti pakeisti situaciją iš esmės.
(Dar neįvertinta)
Loading...
