Gėdos naikinimas: šiapus ir anapus Atlanto

Pažangioji Lietuvos visuomenės dalis pagaliau gali lengviau atsikvėpti ir nusiraminti. Konstitucinis Teismas padarė tai, ko iš jo buvo tikėtasi ir net daugiau.

 

Grėsmė nacionaliniam saugumui išnyko. Rolando nebėra. Visiems laikams. Nei Seime, nei Daukanto aikštėje, nei Vyriausybėje. Galės nebent grįžti Vilniui vadovauti, kai Artūrą prezidentu išrinks.

 

Gaila, kad Lietuva – ne Amerika, nes ten, kaip sakė Egidijus, Rolandas net pašto viršininko pavaduotoju negalėtų būti.

 

Lietuva – dar jauna demokratija, dar turime marias laiko pasitaisyti. Juk stropūs mokiniai esame. Kartais net atrodo, kad ne mes iš jų, o jie iš mūsų mokosi.

 

Nesugebėjome patys sau įvardyti, kas yra Rolandas Paksas, kas jį sukūrė, užaugino ir už rankos atvedė į Daukanto aikštę, todėl vėliau teko kurti baubus ir specialias Seimo komisijas. Savo negaliai slėpti ir gėdai naikinti.

 

Kaip anoj pusėj Atlanto – kai gėda dėl Irako “išvaduotojų” veiksmų Abu Graibo kalėjime jau nebepakeliama, pasiaiškinti jokių argumentų nebesurandama, o pasaulio valdovas net nesugeba teisingai ištarti gėdos pavadinimo. Net iš trečio karto.

 

Ką tokiu atveju daro protingas pasaulio valdovas? Tą patį, ką ir valdovai Lietuvoje. Siūlo sunaikinti gėdos objektą. Tai yra, sugriauti kalėjimą. Kad nebūtų į ką žiūrėti ir prisiminti.

 

Perfrazuojant Rolando advokatus, būtų galima pasakyti, jog toks problemos sprendimo būdas primena asilo raudonais batais sapną.

 

Galėtų pažiūrėti į Lietuvą ir lengvai tuo įsitikinti: Rolando nebėra, tačiau jo pasekėjai dauginasi kaip ežiai “Omnitelio” reklamoje.

 

Pamenate, kuo buvo kaltinamas Rolandas? Populizmu, nerealių pažadų dalijimu, kad žadėjo įvesti tvarką, pagerinti paprastų žmonių gyvenimą. Dar – kad jis ir jo patarėjai ne į Meksiką Lotynų Amerikos ir Karibų regiono problemų aptarti kaip dabartinis laikinasis prezidentas važinėjo, o policijos darbu, žemės dalijimu ir kitokiais ne užsienio reikalais domėjosi.

 

Sakė, kokia nauda Lietuvai iš prezidento, kuris po Lietuvos kaimus važinėja su “runkeliais” susitikinėja ir sumaištį ten kelia. Reikia kaip Artūras dabar – su Meksikos, Bolivijos, Urugvajaus, Čilės, Kosta Rikos ir kitų Lietuvai ypač svarbių kaimyninių valstybių vadovais bendrauti.

 

Be to, nuolat primindavo – prezidento galios ribotos, viską sprendžia Seimas ir Vyriausybė.

 

Neklausė – gavo, ko nusipelnė. Tačiau, gali džiaugtis –  jo triūsas nenuėjo perniek.

 

Vilija, Petras ir Valdas tęsia jo pradėtus darbus. Valdas žada prioritetą mokslui, Petras užsimojo reformuoti sveikatos apsaugos sistema, Vilija jau svajoja, kaip kasmet didins pensijas. Visi kartu šneka apie skurdo mažinimą, tolygią regionų plėtrą, bei Europos Sąjungos pinigų dalijimą.

 

Valdas, tiesa, dar užsimiršęs kalba apie valstybingumo atkūrimą, Petras primena, kaip jis su Europos Sąjunga dėl didesnio pridėtinės vertės mokesčio sauskelnėms bei šilumai kovojo, o Vilija nei iš šio nei iš to pradeda kalbėti apie privatizavimo trūkumus, nors už visus pastarųjų ketverių metų privatizavimus, kaip Vyriausybės narė, neabejotinai ranką į viršų kėlė.

 

Česlovas kol kas išmintingai tyli, tačiau žiūrint į jo komandos veiksmus  Rolando širdis turėtų iš džiaugsmo dainuoti.

 

Mokiniai pranoko mokytoją – Rolando gerokai nujodinėtą “Mažeikių naftos” pardavimo “Williams” istoriją Česlovo bičiuliai vėl pastatė ant kojų ir pavertė eikliu ristūnu. Po ketverių metų kruopštaus darbo jiems pagaliau pavyko išsiaiškinti, kas yra atsakingas už sutartį su “strateginiais investuotojais”, kainavusią Lietuvai beveik milijardą litų.

 

Jei dar nežinojote – tai Valdas. Bylos už tai kaip S.Kakčiui ir porai jo bendražygių Valdui gal ir neiškels, bet rinkimuose šis arkliukas labai pasitarnaus.

 

Beje, ne vien prieš Valdą. Prieš Petrą – taip pat. Nes jis – konservatorių kandidatas. O konservatoriai davė Lietuvai ne tik Rolandą, bet ir “Williams”.

 

Andrius sako, mainais į narystę NATO ir Amerikos palankumą. Asilas raudonais batais gal ir patikėtų, rinkėjai – ne.

 

Nes palankumo Amerika net stropiausiems savo mokiniams kažkodėl neskuba demonstruoti.

 

Atrodo, visomis išgalėmis rėmėme Irako “išvadavimą”, pykomės dėl to su “senąją” Europa, kartu nesėkmingai ieškojome branduolinio, cheminio, biologinio ar bent jau kokio nors ginklo Irake, nusiuntėme ten karius ir laikysime ten juos iki galo, nepaisant to, jog du trečdaliai mūsų tam nepritaria.

 

Mainais į tai gauname atsakymą, jog su mumis malonu konsultuotis dėl vizų režimo panaikinimo, tačiau jokių derybų šiuo klausimu nebus. Nes Amerika dėl to nesidera, ji pati sprendžia.

 

Ne naujiena – taip pat buvo ir tada, kai norėjome, kad Amerika ir mus, kaip Rusiją, pripažintų rinkos ekonomikos šalimi. Teko ilgokai palaukti – kol “Williams” savo akcijas “Jukos” pardavė.

 

“Williams” tada išėjo, o gėda liko. Česlovo bičiulių šiandien kurpiamos išvados, gėdos nepanaikins, tik dar labiau išryškins. Nes niekam nerūpi išsiaiškinti, kodėl taip galėjo atsitikti. Ir kodėl vėliau kartojosi privatizuojant skirstomuosius tinklus, “Stumbrą” ar “Alitą”.

 

Kryžius ant Rolando gėdos taip pat nepanaikina. Nes nepaaiškina jo atsiradimo priežasčių ir jų nepašalina.

 

Kokia tikslas griauti kalėjimą, jei naujai pastatytame dirbs tie patys prižiūrėtojai? Didžiausia problema abiejose Atlanto pusėse ta pati – kur rasti naujų prižiūrėtojų. 

(7 balsų, vidurkis: 3.86 iš 5)
Loading...
  • Matotaupa

    Kas pasikeitė nuo to laiko?