Patriarcho ruduo

Bėgome nuo ruso, tačiau panašu, kad pamažu artėjame prie to, nuo ko manėmės pabėgę prieš 14 metų.

Tada vadai neatsistatydindavo – jie garbingai mirdavo savo poste. Tada patyliukais juokdavomės iš jų, pasakodavome anekdotus apie dirbtinius žandikaulius ir dirbtinį intelektą..

Dabar vėl galėsime, nes metai sėkmingi pasitaikė: išsirinkome seniausią Europoje iš JAV importuotą prezidentą, o dabar taikomės turėti bene seniausią Europoje premjerą.

Kas galėjo pagalvoti, kad būtent Algirdas Brazauskas – paskutinysis SSKP pirmasis sekretorius Vytautui Landsbergiui išvažiavus į Briuselį, taps Lietuvos gelbėtoju ir jos patriarchu? Prieš kokius 10 metų juodžiausiame košmare nebūtum to susapnavęs, o dabar tai – juoda tikrovė. Paradoksas, bet V.Landsbergis iš Briuselio jai, atrodo, pritaria.

Partijų Lietuvoje nebėra, kai kas sako, kad nebėra ir politikos. Yra baimė ir noras bet kuria kaina likti valdžioje. Jei ne Seime ar Vyriausybėje, tai kur nors šalia jų.

Algirdas tam tinka – jis už stabilumą, už tą pačią vyriausybę ir tas pačias reformas (kokias?). Jis už teisingą privatizavimą: geriausios valstybinės įmonės – geriausiems Lietuvos kapitalistams, jis už mažesnius mokesčius verslininkams, ir didesnes ligonines gydytojams.

Jis – prieš Lietuvos turto pardavimą užsieniečiams, nebent tai būtų „Gazprom“, prieš staigų pensijų padidinimą, nes tai gali sukelti grėsmę biudžetui ir prieš progresyvinius mokesčius, nes tai trukdo verslui.

Jis – tikras socialdemokratas ir demonstruoja tai savo varganą premjero algą išdalydamas vargstantiems. Pragyvena iš Prezidento pensijos, o jei ką – iš žmonos (taip pat socialdemokratės) viešbučio (beje, taip pat privatizuoto) pajamų.

Algirdas savas, ne rusas, todėl jis geriausiai tinka gelbėtojo vaidmeniui. Gelbėti mus nuo Viktoro iš Kėdainių, kuris toks pat turtingas kaip Algirdas ir taip pat nesibodi savo pinigais paremti vargstančius. Lietuvos visuomeninė televizija net filmą už mokesčių mokėtojų pinigus apie tai susuko – kad tie, kas dar nežinojo, sužinotų, koks jis geras.

Bet jis rusas. Ir mums dėl to gėda. Buvo gėda ir dėl amerikono, bet apsimetėme, kad jis savas – mūsiškis, nors lietuviškai panašiai kaip Viktoras kalba.

Dėl Algirdo nebus gėda, mes prie jo jau pripratome. Jam ir pameluoti, ir burnelę viešai išlenkti leidžiame, ir savo jachtą turėti, ir pamedžioti kur nors draustinyje ir net Valdovų rūmus už šimtą milijonų statyti. Atleidome jam net tada, kai Maišiagaloje po vienos medžioklės padovanojo Latvijai pusę Lietuvos teritorinės jūros.

Be to, už Algirdo pečių – partija, tradicinė, kurią seniai pažįstame. Tiksliau – trys, tiesa, socialdemokratų ir socialliberalų partijas jau galime pamiršti, nes LDDP pasirodė besanti už jas stipresnė.

Eilėje – konservatoriai ir liberalcentristai, vardan tos Lietuvos pasirengę spjauti į ideologiją ir dėtis prie Algirdo. Ir iš tiesų – kam ta sumaištis rinkėjų galvose – kairieji dešinieji, centristai, idėjos, ideologijos. Algirdas – pati geriausia idėja, įkūnijanti mintis tų, kurie nieko kito, kaip valdyti nebemoka. Artūras šiandien puikiausiai gali tai patvirtinti.

O kartu su visas idėjas apimančia partija Algirdas mus gali išgelbėti nuo Viktoro ir jo partijos, kurioje – vieni milijonieriai, ir kurių tikslas Europos Sąjungos pinigai. Algirdo partijoje milijonierių, tiesa, taip pat yra ne vienas ir ne du, bet jie kitokie – jiems Europos Sąjungos pinigai nerūpi, jie rūpinasi mumis. O mes už tai juos mylime.

Mylime taip, kad net nesistebime, kai rinkimuose pats nedalyvavęs garbaus amžiaus pilietis, po rinkimų pareiškia, jog naujoji vyriausybė neįmanoma be partijos, už kurią savo balsus per rinkimus atidavė 9,26 proc. visų Lietuvos rinkėjų. Iš ko nors kito po tokių pareiškimų tik pasijuoktume, bet iš Algirdo juoktis nevalia – jis patriarchas.

Liūdniausia, jog panašu, kad Algirdas bus teisus. Su Valdo pagalba Lietuvą nuo Viktoro pavyks išgelbėti, net tuo atveju, jei per antrąjį turą jo partija iškovos dar kokias 20 ar net daugiau vietų.

Pasibaigus gelbėjimo operacijai, Lietuvoje prasidės ilgas ir stabilus patriarcho ruduo.

Tikėkimės ne toks ilgas kaip aprašytasis Gabrielio Garsijos Markeso, nors jis atrodo buvo teisus rašydamas, jog „…tenkinamas valdžios geismas tik didėja ir pasotinti jo neįmanoma iki amžių amžiaus pabaigos…“

(4 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading...