Artūras Račas

Per Lietuvos valstybės atkūrimo dienos iškilmingą minėjimą Operos ir baleto teatre Prezidentas Valdas viešai pasiguodė, kad jį liūdina vis didėjantis šalies dvasinis skurdas ir perspėjo, kad apie penkioliktus nepriklausomybės metus skaičiuojančiai valstybei gresiančią pačią baisiausią iš visų iki šiol buvusių – moralinę krizę.

„Kas atsitiko, kad, prabėgus penkiolikai metų, kai žengiame laisvės ir demokratijos keliu, vėl turime aiškintis, atrodytų, visiškai aiškias ir paprastas tiesas, jog negalima imti to, kas tau nepriklauso, negalima meluoti, veidmainiauti, apgaudinėti?“, – retoriškai klausė Prezidentas teatre susirinkusių Lietuvos politikų ir kultūros veikėjų.

Ir čia pat siūlė atsakymą: kalta penkis dešimtmečius trukusi sovietinė okupacija, ir jos metu išugdyti „melo, veidmainystės ir dvejopų standartų papročiai“, kurių lietuviai niekaip nenori, o gal tiesiog nebegali atsisakyti.

Prezidento klausimas labai savalaikis. Ypač – po to, kai Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas paskelbė sprendimą Artūro Zuoko byloje, o Konstitucinis Teismas, prabėgus 12 metų po Konstitucijos priėmimo pagaliau išaiškino, ką gali ir ko negali Seimo nariai ir kaip jie turi atostogauti.

Tačiau nenoriu sutikti su Prezidentu, kad dėl visko kalta sovietinė okupacija. Toks aiškinimas yra pats lengviausias, nes jis iš esmės panaikina atsakomybę. Teigiant, jog visos šiandienos blogybės kyla iš praeities, lyg ir bandoma pasakyti, kad melas, veidmainiavimas, korupcija ir kiti „papročiai“ yra tapę kone visų, vyresnių nei 15 metų, šalies piliečių nacionalinio charakterio ypatybe, savotišku genetiniu kodu. Suprask: anuomet melavo, vogė ir veidmainiavo visi be išimties, todėl šiandien dalis net nebepastebi, kad tai daro. O kovoti su tuo, ko nematai – labai sunku, iš esmės neįmanoma.

Bet juk taip nėra. Rizikuodamas būti vėl apkaltintas darbu Rusijai, vis dėlto drįsiu teigti, kad sovietmečiu to, ką Prezidentas vadina dvasiniu skurdu, buvo mažiau o melo, korupcijos bei veidmainystes mastai buvo gerokai kuklesni nei dabar.

Žinoma, nekalbu apie santvarką, kuri laikėsi ant minėtų „papročiu“, kalbu apie kasdienius žmonių tarpusavio santykius, šeimą: priešingai, nei šiandien, tada riba tarp to, kas gera ir bloga buvo daug aiškesnė. Niekam nekildavo mintis teisinti vagį ar prievartautoją aiškinant, jog ir kiti aplinkui tokie patys ir kad vagystė pati savaime nėra blogai, jei vogdamas leidi uždirbti ar pavogti kitiems.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad meluoti ir vogti sovietmečiu (vėlgi – kalbu ne apie tuos, kuriems santvarka tai oficialiai leido) buvo gerokai pavojingiau nei šiandien, nes, priešingai nei šiandien, už tai buvo baudžiama.

Todėl vargu, ar dėl to, kur šiandien esame, kaltas vien sovietmetis. Panašiau, kad šiandienos „papročiai“ ir krizė, kurią šiandien įžvelgia Prezidentas yra tiesiog logiška 15 pastarųjų metų vykstančių procesų pasekmė.

Beje, skambinantis pavojaus varpais Prezidentas taip pat yra prie šių procesų prisidėjęs. Nors savo kailiu nepatyręs sovietmečio ir todėl negalėjęs persiimti tais papročiais, kuriuos jis jam priskiria, 1998 metais Prezidentas kuo puikiausiai jais pasinaudojo, kai pakeliui į Daukanto aikštės rūmus reikėjo peržengti Konstitucijos reikalavimus. Šiandien Prezidentas stebisi, kodėl turime aiškintis, jog negalima meluoti, apgaudinėti bei veidmainiauti, o tada jis sugebėjo visus įtikinti, kad dirbant Čikagoje, galima gyventi Šiauliuose, o būnant JAV piliečiu, galima būti nesusijusiu priesaika kitai valstybei.

Dauguma mūsų tada apsimetė, kad patikėjo. Nes tikslas buvo kilnus, o kandidatas tinkamas.

Šiandien dauguma tikime, kad Artūras Zuokas ir „Rubicon“ nekalti. Nes Artūras Vilniuje pastatė daug dangoraižių, o „Rubicon“ davė Lietuvai „Siemens“ areną ir dovanojo koncertą valstybės atkūrimo dienos proga.

Šiandien taip pat tikime, kad Jonas Ramonas Algirdas Sysas bei Aldona Balsienė yra nusikaltę, nes Konstitucinis Teismas pagaliau išaiškino, jog Konstitucija draudžia vadovauti Žemės ūkio rūmams bei profsąjungoms. Ir todėl nuoširdžiai stebėsimės ir piktinsimės, jei Seimas neatims iš jų mandatų. Nors niekam nerūpėjo, kur dirbo ir kam vadovavo ankstesnių keturių Seimų nariai

Taip pat suprasime, kodėl Julius Sabatauskas turi atsistatydinti iš Šachmatų federacijos prezidento posto, o Vytas Navickas ir Vaclavas Stankevičius – atsisakyti garbės būti Prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentais. Nes šiandien jau žinome, kad eidami šias pareigas jie negalėtų atstovauti savo organizacijoms santykiuose su valstybės institucijomis – Konstitucinio Teismo nuomone, tai prieštarauja Konstitucijai, nes Seimo narys turi įtakos biudžeto formavimui bei valstybės pareigūnų skyrimui.

Tiesa, žinome ir tai, kad partijoms ši taisyklė negalioja, nes Konstitucinis Teismas nurodė, kad jų steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla yra neatsiejami nuo politinės valdžios siekio.

Teismo sprendimas, kaip žinia, yra galutinis ir neskundžiamas, tačiau man, prisipažinsiu, jis atrodo šiek tiek keistas. Juk, pavyzdžiui, Socialdemokratų ar Darbo partija turi daugiau interesų skiriant vieną ar kitą valstybės pareigūną, o ir pinigų iš biudžeto jos gaus tikrai daugiau nei Šachmatų federacija ar kokia profsąjunga. Nepaisant to, partijai vadovauti Seimo nariui neuždrausta.

(Dar neįvertinta)

Loading...