Mokesčių reforma: kodėl niekas nesidžiaugia?
Geriau paminėti pirmąsias 100 dienų naujojo Seimo darbo dabartinė valdančioji koalicija negalėjo –paskelbti mokesčių reformos planai neginčijamai yra neeilinis įvykis Lietuvos politikoje.
Tuo abejojantiems galima priminti, kad paskutinį kartą mokesčių tarifai Lietuvoje buvo keičiami 2000-2001 metais, kai bendromis konservatorių ir socialdemokratų pastangomis pelno mokesčio tarifas per dvejus metus buvo sumažintas nuo 29 iki 15 procentų. O dabartinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas Lietuvoje galioja jau daugiau nei dešimtmetį – nuo 1994 metų gegužės (beje, kaip nebūtų keista, pirmuosius ketverius nepriklausomybės metus fizinių asmenų pajamoms buvo taikomas progresinis apmokestinimas, o tarifai svyravo nuo 18 iki 35 procentų).
Nepaisant to, ovacijų ir pagyrimo žodžių iš esmės negirdėti. Šiek tiek keista, ypač turint galvoje, kad Lietuvoje gyventojų pajamų mokestis iš esmės pats didžiausias visame regione ir kad iki šiol kairiesiems bene labiausiai ir kliūdavo už tai, kad jie iš esmės vykdo stambiajam kapitalui palankią politiką. Tai yra, sudaro palankias sąlygas verslui ir atima paskutinius skatikus iš mažiausiai uždirbančiųjų.
Paskelbti mokesčių reformos planai žada, kad vidutinį 1200 litų atlyginimą gaunančio Lietuvos piliečio „į rankas“ gaunamos pajamos kitąmet turėtų išaugti maždaug 27 litais per mėnesį, 2007 metais – 55 litais, o 2008-aisiais – 82 litais per mėnesį arba beveik 1000 litų per metus.
Sumos gal ir nėra labai įspūdingos, tačiau tai vis dėlto geriau nei nieko.
Tiesa, šioje vietoje galbūt reikėtų pažymėti, kad siūloma mokesčių reforma anaiptol nėra kairiosios politikos pavyzdys, nes mokesčių mažinimo efektą labiausiai pajus gaunantys didesnes pajamas. Užbaigus reformą, gaunantys 3000 litų mėnesinį atlyginimą per metus dėl mokesčių mažinimo sutaupys maždaug 2928 litus, o uždirbantys 5000 litų – atitinkamai beveik 5100 litų.
Taigi, jokia socialdemokratija čia nė iš tolo nekvepia, nes mokesčių reforma iš esmės palankesnė daugiau uždirbantiems.
Atsižvelgiant į tai, turėtų būti dar labiau keista, kodėl paskelbus apie mokesčių reformą, Lietuvoje tiek daug nepatenkintų – juk iš esmės lyg ir niekas nesikeičia. Juo labiau, kad Lietuvos kairieji eilinį kartą visus patikino, kad pelno mokesčio tarifas ir toliau išlieka šventa karve, kurios liesti niekam nevalia.
Galima spėti, kad didžiausią problemą nepatenkintieji įžvelgia kitoje mokesčių reformos plano dalyje – tai yra, ketinimais apmokestinti nekilnojamąjį turtą.
Nepaisant to, kad finansų ministras tvirtina, kad nekilnojamojo turto mokesčiu neketinama apmokestinti pirmojo būsto, laikraščių puslapiuose ir televizorių ekranuose liejamos ašaros dėl tokio sprendimo ydingumo.
Kritikai įrodinėja, jog neteisinga neapmokestinti milijono vertės buto senamiestyje ar tokios pat vertės namo Vilniaus priemiestyje ir tuo pat metu imti mokestį iš paprasto žmogaus, kuris turi įsigijęs kokius du ar tris pigius butus sename daugiabutyje.
Priekaištas iš esmės teisingas, tačiau klausydamasis tokių argumentų staiga pagauni save galvojant, tarp tavo pažįstamų nėra nė vieno „paprasto“ žmogaus, kuriam priklausytų daugiau nei vienas butas. Dažniausiai visi turi po vieną ir dauguma atveju jie įkeisti bankui už paskolą.
Žinoma, gali būti, kad mano pažįstamų ratas ne tas, tačiau vis dėlto tačiau drįstu spėti, kad turinčiųjų daugiau nei po vieną butą ar namą Lietuvoje – absoliuti mažuma. Taip pat spėju, kad visi jie turbūt gauna ne vidutinį atlyginimą ir todėl pajamų mokesčio tarifo mažinimas jiems visiškai kompensuotų nekilnojamojo turto mokestį ( juo labiau, kad turintys kelis butus ar namus dažniausiai negyvena visuose iš karto, o juos nuomoja ir gauna iš to papildomų pajamų, beje, apmokestinamų 15 proc. tarifu).
Jeigu mano spėlionės yra teisingos, iš visų kampų girdimos raudos dėl būsimojo nekilnojamojo turto mokesčio atrodo šiek tiek keistokos, nes pagal dabartinius planus šį mokestį tektų mokėti gana mažai šalies gyventojų daliai ir anaiptol ne sunkiausiai besiverčiančiai.
Tačiau gal vis dėlto šuo kitur pakastas. Galbūt nekilnojamojo turto mokesčio kritikai baiminasi, kad atsiradus šiam mokesčiui, ateityje bus įsiklausyta į argumentus ir nuspręsta namus ir butus apmokestinti pagal jų vertę. Juk būtent tokius planus anksčiau skelbė dabartinis finansų ministras, kažkada net nurodęs, jog neapmokestinamas, pavyzdžiui, galėtų būti nekilnojamas turtas, kurio vertė ne didesnė nei 300 tūkstančių litų.
Priėmus tokį sprendimą, nebepadėtų ir namų bei butų perleidimas giminaičiams, nei galimybė deklaruoti trijų aukštų namą Jeruzalėjė ar Antakalnyje kaip sodo namelį.
Tikėtina, kad biudžeto pajamų prasme toks sprendimas būtų teigiamas, todėl nereikėtų laužyti galvos kaip padidinti atlyginimus medikams, nedidinant biudžeto deficito ir nemažinant finansavimo švietimui ar socialinėms reikmėms. Be to, jis būtų pagrįstas ir socialdemokratinės ideologijos požiūriu – daugiau turi, daugiau ir moki.
Klausimas tik, ar dabartinė koalicija iš tiesų nori vadovautis socialdemokratine ideologija, ar jai labiau rūpi interesai tų „paprastų“ žmonių, kuriems turto, brangesnio nei minėti 300 tūkstančių litų, apmokestinimas taptų papildomomis išlaidomis.
(Dar neįvertinta)
Loading...
