Mazochistinis mentalitetas…
Pirmadienį Lietuvos Sąjūdis ir dar kelios visuomeninės organizacijos išplatino kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus, merus ir „Lietuvos Bažnyčios“ hierarchus, kuriame siūloma paminėti Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos 70-ąsias metines.
Siūloma visoje Lietuvoje rengti eisenas, visose bažnyčiose – mišias, automobilių vairuotojai raginami signalizuoti automobilių signalais, o civilinės ir saugos tarnybos – sirenomis.
Skaitydamas šį kreipimąsi pagalvojau, kad jis kažkuria prasme simptomiškas – atspindi dalies Lietuvos žmonių galbūt pasąmoningą norą būti auka. Gailėtis savęs ilgai ir nuobodžiai, nuolat prisiminti nelaimes ir praradimus. Lyg ir savotiškai save guosti, kad visada kaltas kažkas kitas.
Sveiko proto ir savimi pasitikintis žmogus, atrodytų, turėtų elgtis priešingai: džiaugtis, kad nelaimės ir praradimai jau praeityje ir užuot vėl kėlus jas iš užmaršties ir suklupus ant kelių savęs dėl to gailėtis, žiūrėti į ateitį. Ją planuoti, kurti…
Lietuvoje, panašu, tai nemadinga.
Čia kur kas madingiau minėti neįvykusio Vytauto karūnavimo dieną, paskutinio partizano žūties dieną – datas, kai mums nepasisekė.
Toks mazochistinis mentalitetas. Plakti save už tai, ko niekada negalėsi pakeisti.
Tačiau bus veiklos… kuri neduos jokių rezultatų.
O gal tai toks savotiškas iki galo nesuvoktas pasipriešinimas tam, kas įvyko? Pasipriešinimas tų, kurie pasibaigus okupacijai ir aneksijai, neranda sau tinkamo užsiėmimo. Neranda priešų, kovos objekto…
Todėl vienintelis būdas save realizuoti yra grįžti į praeitį ir gyventi ja.
(14 balsų, vidurkis: 4,43 iš 5)
Loading...
