Man patinka S.Nėris

Mokykloje mokiausi gerai. Per visus vienuolika metų esu gavęs tikriausiai vos kelis dvejetus ir tikriausiai dauguma jų buvo susiję ne su mokslu.

Vieną iš tų kelių dvejetų pamenu iki šiol. Jis buvo susijęs su Salomėjos Neries eilėraščiu apie jūrą, kuriame aš nesugebėjau įžvelgti revoliucijos dvasios, nes bangos man atrodė bangos, o audra – tiesiog vėjo sukelta stichija, neturint nieko bendro su darbo žmonių lūkesčiais.

Nepaisant to, ir turint galvoje, kad nesu didelis poezijos mylėtojas, o juo labiau – žinovas, S.Neries eilėraščiai man visada atrodė gražūs. Taip, kaip gražūs gali būti K.Šimonio paveikslai, S.T.Kondroto pirmieji romanai ar tokio kažkada seniai seniai grojusio M.Suraučiaus vokalinio-instrumentinio ansamblio dainos.

Na, pasakykite, ar ne gražu:

Nušalnotos gėlės
Lenkia galveles –
Rudens juodbėrėlis
Jau pakando jas –

Įžūliai sužvengęs,
Sutrypė visas – –
Rengės, ilgai rengės
Varnos į dausas –

Kaipgi nesirengsi,
Jei tokia mada?
Pyksta varnos, kranksi
Kam tu ne juoda!

Tau – mažai paukštytei
Varnos pavydės
Ir lakštutės balso
Ir sparnų kregždės.

Aš jom nepavydžiu
Grožio, nė dausų –
Kilkite, išdidžios,
Nors už debesų!

Jūsų vietoj kitos
Po mėšlynus les …
Tik mažos lakštutės
Daugel pasiges

Man, pavyzdžiui, gražu. Nors, kaip ir sakiau, poezijoje nedaug ką išmanau…

Tačiau net ir neišmanydamas galiu drąsiai teigti, kad S.Nėries kūryba turi išliekamosios vertės. Ir mano argumentas šiam teiginiui pagrįsti yra labai paprastas: Lietuvoje tikriausiai nėra nė vieno šiek tiek prasilavinusio žmogaus, kuris nemokėtų mintinai bent kelių eilučių iš S.Nėries kūrybos. Pradedant „Apšerkšniję mūsų žiemos…“ ir baigiant „Nemune ledai išplauks…“.

Taip, dauguma mūsų tas eilutes atsimena nuo mokyklos laikų, nes tai buvo privaloma. Tačiau kiek iš tų privalomų mes dar atsimename?

Aš, pavyzdžiui, kažkodėl tai vis dar atsimenu:

My heart’s in the Highlands, my heart is not here,
My heart’s in the Highlands a-chasing the deer –
A-chasing the wild deer, and following the roe;
My heart’s in the Highlands, wherever I go.

Kita vertus, neabejoju, jog yra ir tokių, kurie nieko neatsimena. Nepaisant to, kad, kaip ir kiti, buvo išmokę mintinai.

Kai kurie neprisimena todėl, nes jiems neduota prisiminti, kiti – galbūt todėl, kad jiems gėda, kad kažkada mokykloje ne tik S.Nerį, bet ir (koks siaubas) V.Majakovskį reikėjo deklamuoti. Treti gi neprisimena tik todėl, kad šandien tai madinga, o ketvirti – kad neprisimindami galbūt tikisi būti įrašyti tarp tų, kuriuos prisimena.

Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė ir man visada gražu, kai žmonės stengiasi.

Bet prisimenu vieną anekdotą apie beždžionę ir vieną rašytoją: abu juos suleisdavo į narvą, kurio palubėje kabodavo bananų kekė, o ant grindų gulėdavo lazda. Beždžionė pašokinėjo, pašokinėjo ir nepasiekusi bananų, pasikasiusi paausį, pasiėmė lazdą ir netrukus skaniai sau užkandžiavo. Rašytojas gi pašokinėjo, pašokinėjo, pailsėjo ir vėl šokinėjo. Kai jam pasiūlė pagalvoti, jis atsakė: „o ką čia galvoti, dirbti reikia“. Ir toliau šokinėjo.

Ką prisimintume ilgiau: beždžionę ar rašytoją? Šiaip jau – tikriausiai abu vienodai. Vieną – dėl to, kad buvo protingesnė nei atrodo, kitą – kad buvo kvailesnis, nei bandėsi dėtis. Tačiau daugiau šansų, kad beždžionę, nes ji, valgydama bananus, ilgiau gyveno.

Visa tai, žinoma alegorijos.

Bet iš tiesų tai man A.Užkalnio tekstas apie S.Nerį labai patiko.

Nes jame labai gražiai viskas sudėliota, išrikiuota, suskirstyta ir įvertinta. Kas gerai ir kas blogai, kas juoda ir kas balta, kas šventa ir vainikais apkaišyta.

– darbas valstybinėje įstaigoje yra blogai. Nes tik visiški nevykėliai ir vidutinybės gali dirbti valstybinėje įstaigoje. Ypač – jei ta valstybinė įstaiga yra Lietuvoje.

– negerai yra Feisbuko profilis su keliais šimtais draugų, jei nuotrauka yra tamsi, o šeiminė ir gyvenamoji vieta nenurodyta arba nurodyta netiksliai

– gyventi daugiabutyje yra nelabai gerai. Na, nebent tas daugiabutis yra Vilniaus centre arba netoli jo. Tik vidutinybės gyvena naujos statybos butuose Vilniaus pakraštyje.

– negerai yra skaityti H.Murakamį ir P.Coelho, nekalbant jau apie kokius nors lietuvių klasikus. Geriausiai skaityti tai, ką pats parašai.

– klausytis rusiškos muzikos ar žiūrėti P.Almodavaro filmus yra vidutinybių užsiėmimas. Geriausiai žiūrėti į veidrodį arba BTV.

– lankytis supermama.lt ir ekologiniuose turgeliuose yra blogai. Nebent lankaisi ten norėdamas pasisemti idėjų savo kūrybai. Tada galima

– labai gerai yra lankytis prekybos centruose. Tie, kurie nenueina ten bent tris kartus per savaitę – vidutinybės.

– duoną galima pirkti ir ne prekybos centruose, tačiau šiukštu ne „kepyklėlėse“. Tik kvailiai gali pirkti tai, kas jiems patinka ir nekreipti dėmesio, kokie kvaili yra pavadinimai tų parduotuvių, kuriose jie perka.

– automobilis, kurį vairuojate negali būti baltas. Jis, nepaisant to, ar gyvenate vienas(-a), ar esate penkių žmonių šeimos narys, turi būti mažiausiai keturių durų (gali būti ir šešių) ir jo variklio darbinis tūris turi būti ne mažesnis nei 2 litrai. Šiaip jau geriausiai, kad automobilis būtų varomas 4 ratais (kaip mano), nes priekiu varomi – tik vidutinybėms

– automobiliui reikia duoti vardą. Geriausiai jį pavadinti R.Reaganu arba tiesiog Greitu. Jokiu būdu nevadinto savo automobilio rusiškų animacinių filmų herojų vardais. Blogiausiu atveju – Simpsonu, Transformeriu arba Betmenu.

– automobilį reikia tinkamai prižiūrėti – atsiradusius įbrėžimus reikia tučtuojau poliruoti ar šalinti kitais būdais. Nes automobilis – tai asmens vizitinė kortelė.

– automobilio degalų bakas visada turi būti pilnas. Net jei važinėji tik po miestą, nuvažiavęs 100 kilometrų, būtinai turi vėl pripildyti baką. Juk tik visiškos vidutinybės gali pagalvoti, kad papildomi 30 ar 40 kilogramų svorio šiek tiek didina degalų sąnaudas. Be to – o jei staiga imsi ir užsinorėsi nuvažiuoti į Nidą? Kaip tada su pustuščiu baku?

– mobilusis telefonas visada turi būti pakrautas. Geriausiai tai daryti kiekvieną rytą pilantis degalus. Kad taptų ritualu.

– galvoti, kad bankai piktnaudžiauja ir nepagrįstai apmokestina kai kurias paslaugas arba be jokio pagrindo didina tų paslaugų įkainius – blogai. Lygiai taip pat blogai kaip abejoti bet kurios prekės kaina ar bet kurio verslininko sąžiningumu. Ne vidutinybės žino, kad bet koks verslas yra geras, o bet koks darbdavys yra geresnis už darbuotoją, nes pirmasis duoda darbą, o antrasis – tik ima. Imantris niekada nebus geresnis už duodantį. Tą turi suprasti net vidutinybės.

– bet kokie raginimai protestuoti, streikuoti ar kaip nors kitaip reikšti savo nepasitenkinimą yra kvaili ir iš anksto pasmerkti.

– viskas, kas yra nauja, yra gerai. Viskas, kas sukurta seniau nei prieš du dešimtmečius – nieko verta. Įskaitant S.Nerį ir Gedimino pilį. Tie, kurie ne vidutinybės juk žino: pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks (K.Binkis, atrodo vertė kiek kitaip), tas bus viskuo.

– namie gerti vyną su draugais yra nelabai gerai. Arba reikia gerti gerą vyną. Norint gerti gerą vyną, reikia žinoti, kuris yra geras. Pigus niekada nebūna geras. Brangus irgi ne visada būna geras. Priklauso nuo to, kuriame žurnale perskaitai. Jei neskaitai, geriau gerti degtinę.

– į vynines vaikšto tik vidutinybės. Normalūs žmonės vyną geria restoranuose Nes ten jis geras. Nes taip parašyta žurnaluose. Be to, gerdamas vyną restorane, jauti vyšnių, slyvų ar aronijos prieskonį su lengvu vanilės ir cinamono kvapu. Vyninėse dėl didelio triukšmo to kvapo neisjuačia. Be to, ten nėra baltų staltiesių, o tai taip pat kenkia gero vyno skoniui.

– turėti savo tinklaraštį yra gerai. Bet tik vidutinybės, turėdamos savo tinklaraščius, juo retai pildo. Normalūs žmonės tinklaraščius pildo dažnai. Nes jie, priešingai nei vidutinybės, žino – svarbu šokinėti.

– gerai yra žinoti visa tai, kas išdėstyta aukščiau. Jei nežinai, esi visiška vidutinybė.

Atsiprašau, nesusilaikiau…

Tikriausiai todėl, kad esu nepataisoma vidutinybė, kuriai patinka S.Nėris.

Tad pabaigai:

Girdėjot? Plūsta, barasi
Protingi mano dėdės –
Kam, sako, užsidariusi,
Nebūtus daiktus giedi?

Kam audros, kam tie sakalai,
Tie karžygiai žaizdoti?
Realų, gyvą privalai
Gyvenimą vaizduoti.

Jei, kaip jie nori, nedarai,
Būk baisiai rūpestinga, –
Vis negerai ir negerai
Ir pastabumo stinga.

O man, sakysiu atvirai,
Seniai liežuvis niežti
Tą jų gyvenimą tikrai
Ryškiom spalvom nupiešti.

 

(28 balsų, vidurkis: 4,61 iš 5)
Loading...
  • romas

    Жди меня, и я вернусь.
    „Только очень жди,
    Жди, когда наводят грусть
    Желтые дожди,
    Жди, когда снега метут,
    Жди, когда жара,
    Жди, когда других не ждут,
    Позабыв вчера.
    Жди, когда из дальних мест
    Писем не придет,
    Жди, когда уж надоест
    Всем, кто вместе ждет.“

    „Nemune ledai išplauks,
    Obelys pabals. –
    Parymok, manęs palauk
    Prie baltos obels.

    Parugėm gelsvom basa
    Vasara prabėgs.
    Mėnesienoje rasa
    Ašara žibės.

    Bus ruduo. Atjos šiaurys.
    Obelys pagels.
    Lauk manęs pavakary
    Vėtroj prie obels.“

  • austras

    Ačiū. Prajuokinot.

  • Tomas G.

    aplodismentai.
    Buvau pasiilgęs tokio lygio rašinio iš tamstos.

  • neidomu

    bet kodėl, kodėėėėėl (skaityti su gedulinga intonacija) reikia šerti trolius? Kodėėėl? Kada pasimokysit???

    • mielas neįdomu, atsakymo į tamstos klausimą neturiu. Paprasčiausiai nesusilaikiau. Ir visiškai dėl to nesigailiu:) Tikriausiai jau nepasimokysiu.

  • Andrius

    …na jei jau kalba pasisuko apie, dabar niekinamus menininkus, tai išdrįsiu pasakyti, kad man patinka ir J. Baltušis… nors naujieji „bolševikai“ jo kūrybą tiesiog eliminavo iš mokyklinių programų… O ir Janonio eilės man, tarkim, buvo įsimintinos, nors ir aš negaliu pasigirti esąs „didelis poezijos žinovas“… Ir spjaut man kokios ideologijos „propagandistais“ jie dabar skelbiami – man tiesiog patiko jų kūryba…

  • ir vel, kaip bebutu juokinga, Uzukalnis Raca suvaro nuostabiai ;)

    • neidomu

      būtent.

      • Marius

        Tamsta abu esate nepastabūs. Čia Račas sumalė į miltus Užkalnį. Pirmasis parašė Užkalnis. Račas ironiškai perfrazavo Užkalnio tekstą.

    • Mantoske

      Kur jūs matot tą suvarymą? Abu varo savo stilium, vienas kitą skaito, atsirašinėja. Laimėtojas yra skaitytojas, kuris graužia sausainį, geria kavą ir šypso sau skaitydamas tuos muilo burbulų mūšius.

      • Todel kad Uzukalnio, t.y. trolio, tikslas, kad i ji atkreiptu demesi.
        o jam tai puikiai pavyko.

        • Įdomu, kiek ilgai temps su tokiu apgailėtinu stiliumi? Negi ruošiasi provokuoti visą likusį gyvenimą ir nieko rimto nepadaryti? Ai, atsiprašau, padarys – dar vieną knygą parašys… Nevidutinybėms… :)

          • bile vieni loxai perka, kiti pasiduoda provokacijoms :D

  • Mantoske

    Hehe, na vis tik mįslė, kodėl Artūras inventorizuoja viską, ką Užkalnis išrašinėja? Kažkas tokio yra? Love-hate relationship :)

    Aš poezijos, kaip ir Račas, nedidelis specialistas. Bet leidžiu sau spręsti, kad Nėris tikrai buvo labai neypatingas talentas. Bet čia kaip kas renkasi. Vieni myli tėviškę ir tėvynę, kiti jaučiasi pasaulio piliečiai. Atitinkamai ir vertinimas…Visąlaiką galvojau, kodėl wtf mokykloje turim analizuot Žemaitės što vižu to paju, o ne tikrus talentus.

    Užkalnio rašliavėlė nelabai įdomi, Račo – gera. Užkalnio nuomonė šiuo klausimu priimtina, Račo nuomonės nesupratau iki galo.

    • Gintautas

      Mantoške, duodu galvą nukirsti, kad mokykloje Žemaitės neanalizavote. Arba turėjote beviltišką lietuvių kalbos mokytoją – tuomet užuojauta.

  • Fredis*

    Žmogui ilgai pabuvus svetur daug kas atrodo keistai. Šiuo kart aplankius kapus, – kodėl taip keistai krenta didelės lietuvių dalies simpatijos: S.Nėris, R.Mikutavičius Kaune, ar tai tikrai patys žymiausi kauniečiai, J.Ivanauskaitė Vilniuje? Tapo savotiškai madingi.
    Maironis labiau patinka, o S.Nėries poezija asocijuojasi su rožiniais kaspinėliais ir žiedeliais. Atmetimo reakcija, matau, kad turiu bendramintį. Ir „Žalgirio“ vidurio puolėjas R.Javtokas sako: „Tikiuosi, kad Atėnuose jau baigsime žaisti tą moterišką krepšinį“. Dėl S.T.Kondroto – sutinku – geras rašytojas.

    • Arturas

      „Nėries poezija asocijuojasi su rožiniais kaspinėliais“

      Na, matot, taip jau yra su daugeliu sudėtingesnių reiškinių šioje ašarų pakalnėje. Kol į juos žiūri paviršutiniškai, iš šalies lyg. Tačiau rimčiau įsigilinus, kad ir į SN blogus, randame ten aibes Minties ir Tiesos. Bent jau gerokai daugiau, nei Lietuvių literatūroje yra įprasta. Kitas dalykas, kad M ir T, tai tokie subjektyvūs dalykėliai, kurie vieniems patinka, kitiems kelia neapykantą. Vis tik, manau, nereikėtų stebėtis, kad ir pesimistinės nuotaikos, tam tikras fatalizmas randa atgarsį daugelio lietuvių širdyse. Kaip tai besiutintų tokius optimistinius kosmopolitus, kaip Užkalnis ar Ramanauskas-Greitai, pesimizmas ir fatalizmas tampa mūsų nacionaliniu išskirtinumu. Ir vargiai čia ką bepakeisi.

  • Andrius

    „Mantoške“, gerbiamasis… asmeniškai man tai „dzin“ tos Račo su Užkalniu „razborkės“ (jei tikrai manot, kad tokios yra, o ne kad – „matot tai ką norite matyti“… Bet jei kažkoks Užkalnis viešai dergia („inventorizuoja“) tai ko jam net neduota suprasti, o niekas nė neišdrįs jam paprieštarauti – tai kitas (nebeprisimenantis, ar tiesiog nežinantis) gali pagalvoti kad tai ir yra tiesa… O kažkas išdrįsta… – nežiūrint to, kad bus eilinį kartą kaltinamas „trolių šėrimu“…

    P.s. Jūs, gerbiamasis, daugiau dėmesio skyrkite turiniui, o ne „formai“ – kas parašė… kieno straipsnio įkvėptas ir t.t. – koks skirtumas – žymiai svarbiau – ką parašė…

    • Mantoske

      O jums, Andriau, duota suprasti?
      Šiaip forma irgi labai svarbu. Kartais svarbiau.

    • Na, aš, perskaitęs A.R. įrašo pavadinimą supratau apie ką bus rašoma, nors Užkalnio straipsnio net neskaičiau. Vien dėl to, kad Užkalnio. Ir, tiesą sakant, jau seniai užkniso nenuoseklūs bandymai nenuosekliai aleprovokuoti… Dabar kaip tik pabandysiu paskutinį kartą pasižiūrėti maivymąsi televizijos eteryje…

      • Pažiūrėjau „Užkalnio 5“. Paskutinį kartą. Nesudomino pašnekovai. Ypač dvasių žinovas…

  • Andrius

    Užkalni ?, „gerbiamasis“… kreipiuosi į tave, nes žinau, kad vistiek atsilankai čia pasiskaitynėti… ar ne ? :)… Na tu, blyn, būk gi vyras pagaliau, o ne paršas – juk „keliesi“ jau „ereliu“ dergdamas ir tų atminimą iki kurių nelemta tau kada ir priaugti… ir, drįstu manyti – vien todėl, kad jie negali apsiginti nes yra mirę… Tai jei tikrai esi toks „kiec kawianskas bičas“, tai „pavaryk“ ant Jos ekselencijos ? :) – ar „kiška tonka“ ?

  • Izbliondimas

    „…Tu žiedelio nenumauk,
    Nenukirpk kasų!
    Ilgai laukus, dar palauk, –
    Grįšiu, iš tiesų.
    …………………
    …………………
    Akmenys paplentėm kauks.
    Sužaliuos lazda.
    Lauk manęs, kai nebelauks
    Niekas niekada…“

    Paprasta. Tačiau…
    Manau geresnio punktelio nėra, niekada nebuvo…

  • suomis

    Šioje vietoje labai tiktų ir tokia metafora…

  • aušra maldeikienė

    Labai linksmai pradėjau dieną.Puikiai GA. Ir tikrai — jau kiek metų važinėju, bet nė vienas mano automobiliukas niekada neturėjo vardo. Reikės kažką daryti…

  • mlvz

    o man tai abu patiko: vienas „iš savo varpinės žiūrėjo“, kitas – iš savo. O aš stovėjau „per vidurį“… ;]

  • Rytis I

    +

  • Fredis*

    Parašyti, kad S.Nėries kūryba yra „dažniausiai sentimentali, seilėta ir pilna beprasmio liūdesio ir beviltybės (išskyrus tas eiles, kurios apie sovietų santvarką: ten atsirasdavo antrasis kvėpavimas)“ reikia turėti drąsos žinant kokia kils reakcija.
    Apie tą patį tik visiškai priešingai ideologiškai suskrebeno plunksna (patauškėjo į klaviatūrą) N.Vasiliauskaitė: „Mano skonį daug labiau žeidžia odioziniai girto Gedimino, lyg molio krūva kioksančio Mindaugo ar savivaldybės aikštėj stypsančio „neva ksenofobo“ Kudirkos pavidalai (ne „neva“, o tikrai: Kudirka rašė apie „amarą žydų, su jų purvais ir nevalyvumu, užkrečiančiu orą, su paslaptimis talmudo, su visu nešvarumu ir vodingumu jų doros,pakreiptos dėl kenkimo krikščionims“; žydai jam „tarsi vorai, teisiantys savo tinklą“, „erkės ant svieto kūno“, bolševikai ir eksploatatoriai viename asmenyje* , iš deglos kiaulės kilusi „semitinė hidra“, čiulpianti arijų kraują – tikiuosi, citatų užteks?). Kurie IRGI yra materializuota ideologija: kita, tautinė, bet ne mažiau monopolistė, primityvi ir agresyvi.“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/nvasiliauskaite-apie-zaliaji-tilta-rakstis-ivairiose-vietose-ir-propagandines-klises-atsakymas-vlauciui.d?id=38808891

    Užkalnio feljetonas įdomus tuo, kad jis pabandė lakštingalą apgyvendinti dabartyje. Požiūris yra visai priimtinas, nes meno ir kultūros žmonės demokratinių režimų (dažniausiai) neaptarnauja, valstybinių užsakymų negauna, todėl turi verstis kaip kas išmano. Darbeliai dažniausiai būna kuklūs ir mažai apmokami, o kai mažai pinigų, tai iš šios aplinkybės seka taikliai rašinyje aprašytos liūdnos situacijos: pigesnio maisto paieškos ūkininkų turgeliuose, „kurių daugumas jai vis dėlto būtų per brangūs“, nuolat išsikrovęs mobilusis telefonas, kuris „jau tuoj numirs“ ir tuščias benzino bakas,- „visąlaik važinėtų paskutiniais jo lašais (jai taip atrodytų taupiau)“. Kad S.Nėris savo baltą (ne raudonos spalvos) automobilį Užkalnio fantazijoje pavadino „Čeburaška“, „Čiučiundra“ arba „Vaičičiak“ – Tinklaraštininkas įsižeidė be reikalo.

    • Izbliondimas

      Fredi, nemanau, kad čia drąsos klausimas.
      Kai pas žmogų būna tikslas, – jį nešte neša… jis net nepajaučia, kaip minios prasisklaido (nors rodos ir alkūnėmis nesibrauna…)… jis būna nenugalimas, jis jį visuomet pasiekia.
      Tad manau čia ne drąsa, o įkvėpis… galingo užtaiso sprogimas.
      Tačiau tokie šventaisiais niekuomet nebūna.
      O tokie kaip Artūras Račas, va būna. tik dar reikia kiek pasistengti. Mums šiandiern juk šventųjų reikia, kurie tarp mūsų, – kitokio šlamšto jau ir taip per daug. Jo apstu, jis kiekviename žingsnyje ir taip.
      Netiesa, kad jo anksčiau nebuvo. Buvo ir nei vienu mažiau. Juk ir kokio nepageidaujamo varpučio sėkla gali išlaukti ir 6 ir 8 metus, tinkamo dygimui momento.
      Dabar momentas tas yra. Todėl jų daug. O ne todėl, kad jos dabar iš niekur atsiranda. Ne jos glūdi visuomet pasiruošusios…
      Ir būtent ir ypač tuomet mums labiausiai reikia tų šventųjų, tų kurie siektų tapti šventuoju. O brudas šiandien nėra pageidaujama esybė, – juo jau užkišta viskas, kaip po potvynio. Tad gėrėjimasis būna keista… bet kaip visuomet, kai toks tokį pažino ir prie bonkos pavadino, taip sakant.
      Čia ne apie Jus, – o apie tuos žavesio apimtus, kai dumblas užkiša aniems jau ir visus galus, kai taip pajuntama palaima, begalinė. Kai prašoma dar, dar daugiau, dar…

  • Audronė

    Liuks.
    Ir nereikia skaityti ano, nereikia gaišt laiko ir teršt atminties :)

  • Andrius

    Ačiū.

  • Valentinas

    Puikus Artūro rašinys, bet šį kartą ne apie jį. Užkalnio kūrybinis metodas „Kas būtų Salomėja Neris šiandien“ yra įdomus ir sektinas pavyzdys. Pats jo autorius jį išnaudojo pakankamai skurdžiai – tiesiog eilinį kartą išsakė ką jis niekina (supermamas, valstybės tarnybą ir t.t.). Kviečiu išplėtoti Užkalnio metodą ir pademonstruoti kūrybingumo aukštumas. Tema:

    „Kuo būtu Užkalnis Salomėjos Neries laikais?“
    Stribas? Partsekretorius? Partizanas? Ūkininkas? Eksportuotų kiaules į Britaniją?

    • Xalabokaz

      Valentinai, neatsargiai pasvarstysiu, kad jeigu tai gūdžiais laikais būtų buvęs U., tai sovietinių laikų apskritai nebūtų buvę. Dar gerai, kad nebuvo U. kai jau buvo Chuck’as Norris’as, nes tuomet būtų negailestingai sukritikuotas jo firminis suktukas ir, ką žinom, gal tuomet Marse būtų likusi gyvybė (čia tiems, kad nežino, kodėl Marse nėra gyvybės atsakau, – todėl, kad ten jau buvo Chuck’as Norris’as). Beje, U. akivaizdžiai trūksta polėkio, – užsiima visokiais buitiniais ir menkaverčiais dalykais, nesuprantu, kodėl jis nekritikuoja, pavyzdžiui, kitose planetose (ar kituose dangaus kūnuose) galimai esančių gyvybės (proto) formų – nes nelabai lygis yra gyventi kažkur kitur negu Žemėje.
      Superinis A.R. įrašas, leidžiantis turėti supratimą apie U. „kūrybą“.

      • Fredis*

        O kas buvo „superinio“ įrašo pirminis impulsas?

        Teisingai, Salomėja Nėris!

    • Rytis I

      Valentinas, minėdamas “Nerį”, gali būti per kruopelytę teisus. Rusiškas Wiki rašo: “Литературным именем поэтесса выбрала себе название второй по величине литовской реки — Neris. Однако в 1940 году она получила письмо от своих учеников, где ее называли предателем родины и просили отказаться от использования в качестве имени названия реки Нерис. После этого она добавила диакритический знак над „e“ и с тех пор ее литературное имя стало выглядеть как Nėris, что более не несло в себе никакого дополнительного смысла.” Ar tai nereikštų, jog ją turėtume vadinti kaip tik “Nerimi”?
      Visdėlto greičiau tai eilinis mitas, platinamas iš portalo į portalą. Salomėja ir šoko baruose su karininkais, ir rūkė ir gėrė, dar gėrė actą… Todėl susirgo tokia reta liga. Sovietiniais laikais dešimtys ir dešimtmečiais “triūsė” kurdami mitus, gaudami už tai gerus honorarus. O kas dabar užsiims tokiu nedėkingu ir neapmokamu darbu kaip demistifikacija? Nebent koks jaunas istorikas, o gal koks “Verslo klasės” žurnalistas..
      Čia galima būtų išvesti ir paralelę su kūryba ar “prisiminimais” apie ideologą Leniną – ir sifiliu sirgo, ir gėjus buvo, ir velniažin kas dar, iš tikrųjų gi tiesiog atskirtas nuo veiklos ir numarintas. Ir pastatytas ant postamento.
      Grįžtant prie Salomėjos, reiktų prisiminti, kas ten buvo. Detalės…
      Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vado Vitkausko duktė prisiminimuose rašo, jog jau riedant traukiniui į Maskvą su Lietuvos visuomenės veikėjais bei jų šeimomis (smulkmena, atseit pamatyti darbininkų ir valstiečių klestinčią šalį, o iš tikrųjų…) “saulės pasiimti”, Salomėja ateidavo į jų kupė išsiverkti. Taip, rado kam guostis…
      Nors ji ir vykdė Dekanozovo bei Paleckio nurodymus, parašė odę Stalinui, NKVD duomenimis nebuvo pakankamai patikima. Sovietinei santvarkai išvis tuomet jau buvo nereikalingi nei idėjiniai, nei net seni komunistai. O ji dar rašė dienoraštį, kurį labai saugojo ir tik mirties patale perdavė kunigui… Tas iš baimės jį iškart sunaikino arba jo vieta yra nežinoma.
      Paleckis, būdamas jau politinis veikėjas, daugelio atsiminimuose buvo garbėtroška bei niekada neatsisakė svajonės tapti tikru poetu. O koks jis poetas šalia S. Nėries?
      Turbūt visose sovietinėse enciklopedijose kažkodėl neįvardijama S. Nėries liga. Ūmus kepenų vėžys. Labai reta liga. Beje, prieš porą metų pasirodė toks filmas pagal Sudoplatovą, kuriame pasakojama apie NKVD laboratoriją, vienas iš joje išdirbtų nuodų sukeldavo ūmų kepenų vėžį. Nuodai buvo įprastas būdas pašalinti politinį oponentą šaly arba užsienyje. Taip buvo nunuodyti Vrangelis, Ordžonikidzė, Kutepovas, Bandera.
      Keletas nuorodų. Nuo 2.00:
      video.google.com/videoplay?docid=-7744254371158398392
      O čia S. Neries nuotaika, nuo 2.30:
      youtube.com/watch?v=6nFM7jUTXPA

      ps. Nieko konkrečiai šiuom opusu neteigiu, tiesiog detalės pamąstymui. Šiaip, jei net nebūtų jokios ligos, Salomėja buvo nelabai suvaldoma ir manau buvo neparanki naujajai valdžiai 45-aisiais. Tiek. Atsiprašau, trumpiau kolkas nemoku :)

  • Adas

    Aš pritariu dėl puikių M. Suraučiaus dainų. Nepelnytai dabar užmirštos.

  • Skeptikas

    Šiaip tai viskas labai elementaru ir paprasta.
    Ponas A.Užkalnis, raštu viešai išdėstęs savo požiūrį į S.Nėries (Nėries, įsikalkit BLIAT, kam jos eilės patinka, o ne Neries) poeziją, pademonstravo, koks žalingas yra kompleksuotiems Lietuvos runkeliams net ir trumpalaikės emigracijos poveikis. Perprasti užsieniuose patirtos kultūros taip ir nepavyksta, bet savą ima dergti lyg viduriuodami.

    • Adas

      Tomas Marcinkevičius kažkurios Užkalnio knygos recenzijoje „Šiaurės Atėnuose“ įvardijo autorių – intelektualus marozas.

      • Trakimas

        Intelektualus chuliganas?Tai čia-pagyrimas:)Man Užkalnis yra storas,kvailas berniukas,gyvenantis savo paauglystėje. Per 20 metų LTSR suklestėjo,o dar po 30-jau ir sugriuvo…:)Tačiau Užkalnis vis dar kliedi „sovietmečiais“,kai Lietuva jau 20 metų,kai nepriklausoma.O gal tai sovietiko Užkalnio liga?:)Juk ir tarybiniai agitatoriai vis prisimindavo,kaip sunku buvo Smetonos valdymo metais?:)))

  • sataniugs

    „Mūsų dienos kaip šventė,kaip žydėjimas vyšnios,
    Tad skubėkim gyventi,nes prabėgs nebegrįš jos“

    Yra lietuviškos poezijos etalonas, puikaus rimo pavyzdys. S. Nėris, bent prieškario laiku buvo tikrai geriausia lietuviškos poezijos kūrėja. Jos talentas- begalinis, ritmo ir rimo pjūtis- fantastiškas. Kad ir kaip aršiai besirangytų Užkalnis, jis nepasieks šito teksto:

    LAUKIAMAJAI

    Pilka žemė, pilki dangūs,
    Kaukia vėjai alkani.
    Tu viena, kaip saulių bangos,
    Šviesius burtus dalini.

    Tegu vėjai mane kelia
    Lig padangių debesų.
    Tegramzdina į bedugnę –
    Man jau nieko nebaisu.

    Ilgesiu virpės krūtinė,
    Juodos sutemos nukris –
    Tu ineisi paskutinė,
    Paskutinė pro duris.

    Ges žvaigždutės, merksis akys,
    Nenuskintos gėlės vys. –
    Ges dienų pavasarinių
    Paskutinis spindulys.

  • Arturai, as suzavetas! Puikus blog’o irasas!

  • Egle

    Ačiū! Ot, galvojau, negi niekas tam Užkalniui neduos deramo atkirčio! Kaži, jis pats be savo, dar kieno nors tekstus skaito? :)

  • atkirtis… tas š*das (atleiskit, kitaip jo pavadinti neapsiverčia liežuvis) iš tokių atkirčių tik ir gyvena. kodėl nekomentuojat visokių zvonkių, bunkių ir pan. analogiško šlamšo?

  • Blogosfera per savaitę pasipildė dviem gerais įrašais (čia aš apie A.U., A.R. ir S. Nėrį, jei ką).
    Stebina tik kai kurios aršiai komentaruose išsakomos nuomonės … primena šiek tiek reakcijas į filmą Boratas – a la „koks netaktas, kaip galima taip“ arba „koks tas Kazachstanas juokingas.“ C’mon, tuose įrašuose apie S. Nėrį ne ką daugiau nei Borate – apie Kazachstaną.

  • Arūnas

    man priimtinas ir Užkalnis ir Račas. Kodėl negali egzistuoti visokios nuomonės? Ar visada teisūs bolševikai(daugumos prasme)? Vienas vertina vienaip, kitas – kitaip, smagu. Rinkos ekonomikos šalyse poetų populiarumo klausimas išsisprendžia labai paprastai, o S.Neris tokiomis sąlygomis nekonkuravo…

  • ropius

    Neris gavno ir apart lipšnių eilėraščių ir Stalino eilučių nieko neparašė. Jos eilėraščiai ganėtinai primityvoki.
    Prisipažinkite realiai ar jūs skaitote juos, nes patinka lipšni kūryba ar raudonojo metalinio dėdės valstybės nostalgija kankina. Atsakykite nuoširdžiai sau.

    • Izbliondimas

      Dėl „…raudonų metalinių dėdžių…“.
      Manau, kaip kokioje parduotuvėje, – visais laikais, kiekvieną minutę tų dėdžių pasiūla būna pati įvairiausia, kaip sakoma, nuo A iki Z.
      Ir ne nuo to dėdės stūksančio prekystalio lentynoje labai jau priklauso, kuris tądien dėdė būna nuperkamas.
      O būti nuperkamu matyt kiekvienas jų svajoja. Šiandien Lietuvoje matyt mažas šansas būtų tam „…raudonam metaliniam dėdžiui…“ būti nupirktam. Bet šiandien. Rytoj juk jau gali būti kitaip, – juk viskas žmonijoje juda spirale, ne tik skudurėlių mados.
      Visgi šiandien perka kitokius dėdes. Gal ne mažiua baisesnius, bet gražiau apsirengusius, gražiau šnekančius bent…
      Bet tai čia manau yra ne tiek prekystalio klausimas (jei, kai… jame yra visas spektras, kaip sakoma nuo A iki Z), bet pirkėjo… kuris būna subrandina situaciją ir tokią, kai labai būna paklausus taip pat ir tas „…raudonas metalinis dėdė…“.

      Ko trūksta mumyse matau, tai labiausiai, manau, konteksto pažinimo, priežasčių analizės.

      O meno žmonės dažnai yra jautrios asmenybės (na gausu jų tarpe ir tokių kaip Vagnerių, žmogišku požiūriu šlykščių asmenybių… nėra taisyklių be išimčių, o meno žmonių tarpe jų ypač daug, tų išimčių, manau), – tik atspindi realijas tų dienų, dažniausiai…
      Kai kas iš jų , kaip vienadienis, kuris būna pamiršas jau vakare. Kai kas iš viso momentinis, kaip muilo burbuliukas. Bet bet yra genijai, klasikai, amžiams, kaip pavyzdžiui Salomėja Nėris.

      Kaip bebūtų, manau visuomet naudingiau pyktį nukreipti sau, kad dantis neišdrįsai sutrupinti kokiam niekšeliui, kuris ar šiukšlytę numetė ne vietoje ar dūmą užtraukė kur troleibusų stotelėje, jau nekalbant apie tuos, kurie tiesia kelią ateiti tam „…raudonam metaliniam dėdžiui…“.
      Juk jie ateina tada, kai niekšeliams laiku dantys nėra trupinami, kūloku… ar tik iš baimės, ar iš supratimo stokos, kad kitaip pasielgus, esi tas vienas tarp didžiųjų kaltininkų dėl viso to, kas blogo nutinka šalyje mūsų.

      • Smokas

        Tamsta mokėtės pas V.Landsbergį ? O gal ir esate … ?

  • Pingback: Boratas ir Salomėja | Virgundijus()