Artūras Račas

Mokykloje mokiausi gerai. Per visus vienuolika metų esu gavęs tikriausiai vos kelis dvejetus ir tikriausiai dauguma jų buvo susiję ne su mokslu.

Vieną iš tų kelių dvejetų pamenu iki šiol. Jis buvo susijęs su Salomėjos Neries eilėraščiu apie jūrą, kuriame aš nesugebėjau įžvelgti revoliucijos dvasios, nes bangos man atrodė bangos, o audra – tiesiog vėjo sukelta stichija, neturint nieko bendro su darbo žmonių lūkesčiais.

Nepaisant to, ir turint galvoje, kad nesu didelis poezijos mylėtojas, o juo labiau – žinovas, S.Neries eilėraščiai man visada atrodė gražūs. Taip, kaip gražūs gali būti K.Šimonio paveikslai, S.T.Kondroto pirmieji romanai ar tokio kažkada seniai seniai grojusio M.Suraučiaus vokalinio-instrumentinio ansamblio dainos.

Na, pasakykite, ar ne gražu:

Nušalnotos gėlės
Lenkia galveles –
Rudens juodbėrėlis
Jau pakando jas –

Įžūliai sužvengęs,
Sutrypė visas – –
Rengės, ilgai rengės
Varnos į dausas –

Kaipgi nesirengsi,
Jei tokia mada?
Pyksta varnos, kranksi
Kam tu ne juoda!

Tau – mažai paukštytei
Varnos pavydės
Ir lakštutės balso
Ir sparnų kregždės.

Aš jom nepavydžiu
Grožio, nė dausų –
Kilkite, išdidžios,
Nors už debesų!

Jūsų vietoj kitos
Po mėšlynus les …
Tik mažos lakštutės
Daugel pasiges

Man, pavyzdžiui, gražu. Nors, kaip ir sakiau, poezijoje nedaug ką išmanau…

Tačiau net ir neišmanydamas galiu drąsiai teigti, kad S.Nėries kūryba turi išliekamosios vertės. Ir mano argumentas šiam teiginiui pagrįsti yra labai paprastas: Lietuvoje tikriausiai nėra nė vieno šiek tiek prasilavinusio žmogaus, kuris nemokėtų mintinai bent kelių eilučių iš S.Nėries kūrybos. Pradedant „Apšerkšniję mūsų žiemos…“ ir baigiant „Nemune ledai išplauks…“.

Taip, dauguma mūsų tas eilutes atsimena nuo mokyklos laikų, nes tai buvo privaloma. Tačiau kiek iš tų privalomų mes dar atsimename?

Aš, pavyzdžiui, kažkodėl tai vis dar atsimenu:

My heart’s in the Highlands, my heart is not here,
My heart’s in the Highlands a-chasing the deer –
A-chasing the wild deer, and following the roe;
My heart’s in the Highlands, wherever I go.

Kita vertus, neabejoju, jog yra ir tokių, kurie nieko neatsimena. Nepaisant to, kad, kaip ir kiti, buvo išmokę mintinai.

Kai kurie neprisimena todėl, nes jiems neduota prisiminti, kiti – galbūt todėl, kad jiems gėda, kad kažkada mokykloje ne tik S.Nerį, bet ir (koks siaubas) V.Majakovskį reikėjo deklamuoti. Treti gi neprisimena tik todėl, kad šandien tai madinga, o ketvirti – kad neprisimindami galbūt tikisi būti įrašyti tarp tų, kuriuos prisimena.

Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė ir man visada gražu, kai žmonės stengiasi.

Bet prisimenu vieną anekdotą apie beždžionę ir vieną rašytoją: abu juos suleisdavo į narvą, kurio palubėje kabodavo bananų kekė, o ant grindų gulėdavo lazda. Beždžionė pašokinėjo, pašokinėjo ir nepasiekusi bananų, pasikasiusi paausį, pasiėmė lazdą ir netrukus skaniai sau užkandžiavo. Rašytojas gi pašokinėjo, pašokinėjo, pailsėjo ir vėl šokinėjo. Kai jam pasiūlė pagalvoti, jis atsakė: „o ką čia galvoti, dirbti reikia“. Ir toliau šokinėjo.

Ką prisimintume ilgiau: beždžionę ar rašytoją? Šiaip jau – tikriausiai abu vienodai. Vieną – dėl to, kad buvo protingesnė nei atrodo, kitą – kad buvo kvailesnis, nei bandėsi dėtis. Tačiau daugiau šansų, kad beždžionę, nes ji, valgydama bananus, ilgiau gyveno.

Visa tai, žinoma alegorijos.

Bet iš tiesų tai man A.Užkalnio tekstas apie S.Nerį labai patiko.

Nes jame labai gražiai viskas sudėliota, išrikiuota, suskirstyta ir įvertinta. Kas gerai ir kas blogai, kas juoda ir kas balta, kas šventa ir vainikais apkaišyta.

– darbas valstybinėje įstaigoje yra blogai. Nes tik visiški nevykėliai ir vidutinybės gali dirbti valstybinėje įstaigoje. Ypač – jei ta valstybinė įstaiga yra Lietuvoje.

– negerai yra Feisbuko profilis su keliais šimtais draugų, jei nuotrauka yra tamsi, o šeiminė ir gyvenamoji vieta nenurodyta arba nurodyta netiksliai

– gyventi daugiabutyje yra nelabai gerai. Na, nebent tas daugiabutis yra Vilniaus centre arba netoli jo. Tik vidutinybės gyvena naujos statybos butuose Vilniaus pakraštyje.

– negerai yra skaityti H.Murakamį ir P.Coelho, nekalbant jau apie kokius nors lietuvių klasikus. Geriausiai skaityti tai, ką pats parašai.

– klausytis rusiškos muzikos ar žiūrėti P.Almodavaro filmus yra vidutinybių užsiėmimas. Geriausiai žiūrėti į veidrodį arba BTV.

– lankytis supermama.lt ir ekologiniuose turgeliuose yra blogai. Nebent lankaisi ten norėdamas pasisemti idėjų savo kūrybai. Tada galima

– labai gerai yra lankytis prekybos centruose. Tie, kurie nenueina ten bent tris kartus per savaitę – vidutinybės.

– duoną galima pirkti ir ne prekybos centruose, tačiau šiukštu ne „kepyklėlėse“. Tik kvailiai gali pirkti tai, kas jiems patinka ir nekreipti dėmesio, kokie kvaili yra pavadinimai tų parduotuvių, kuriose jie perka.

– automobilis, kurį vairuojate negali būti baltas. Jis, nepaisant to, ar gyvenate vienas(-a), ar esate penkių žmonių šeimos narys, turi būti mažiausiai keturių durų (gali būti ir šešių) ir jo variklio darbinis tūris turi būti ne mažesnis nei 2 litrai. Šiaip jau geriausiai, kad automobilis būtų varomas 4 ratais (kaip mano), nes priekiu varomi – tik vidutinybėms

– automobiliui reikia duoti vardą. Geriausiai jį pavadinti R.Reaganu arba tiesiog Greitu. Jokiu būdu nevadinto savo automobilio rusiškų animacinių filmų herojų vardais. Blogiausiu atveju – Simpsonu, Transformeriu arba Betmenu.

– automobilį reikia tinkamai prižiūrėti – atsiradusius įbrėžimus reikia tučtuojau poliruoti ar šalinti kitais būdais. Nes automobilis – tai asmens vizitinė kortelė.

– automobilio degalų bakas visada turi būti pilnas. Net jei važinėji tik po miestą, nuvažiavęs 100 kilometrų, būtinai turi vėl pripildyti baką. Juk tik visiškos vidutinybės gali pagalvoti, kad papildomi 30 ar 40 kilogramų svorio šiek tiek didina degalų sąnaudas. Be to – o jei staiga imsi ir užsinorėsi nuvažiuoti į Nidą? Kaip tada su pustuščiu baku?

– mobilusis telefonas visada turi būti pakrautas. Geriausiai tai daryti kiekvieną rytą pilantis degalus. Kad taptų ritualu.

– galvoti, kad bankai piktnaudžiauja ir nepagrįstai apmokestina kai kurias paslaugas arba be jokio pagrindo didina tų paslaugų įkainius – blogai. Lygiai taip pat blogai kaip abejoti bet kurios prekės kaina ar bet kurio verslininko sąžiningumu. Ne vidutinybės žino, kad bet koks verslas yra geras, o bet koks darbdavys yra geresnis už darbuotoją, nes pirmasis duoda darbą, o antrasis – tik ima. Imantris niekada nebus geresnis už duodantį. Tą turi suprasti net vidutinybės.

– bet kokie raginimai protestuoti, streikuoti ar kaip nors kitaip reikšti savo nepasitenkinimą yra kvaili ir iš anksto pasmerkti.

– viskas, kas yra nauja, yra gerai. Viskas, kas sukurta seniau nei prieš du dešimtmečius – nieko verta. Įskaitant S.Nerį ir Gedimino pilį. Tie, kurie ne vidutinybės juk žino: pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks (K.Binkis, atrodo vertė kiek kitaip), tas bus viskuo.

– namie gerti vyną su draugais yra nelabai gerai. Arba reikia gerti gerą vyną. Norint gerti gerą vyną, reikia žinoti, kuris yra geras. Pigus niekada nebūna geras. Brangus irgi ne visada būna geras. Priklauso nuo to, kuriame žurnale perskaitai. Jei neskaitai, geriau gerti degtinę.

– į vynines vaikšto tik vidutinybės. Normalūs žmonės vyną geria restoranuose Nes ten jis geras. Nes taip parašyta žurnaluose. Be to, gerdamas vyną restorane, jauti vyšnių, slyvų ar aronijos prieskonį su lengvu vanilės ir cinamono kvapu. Vyninėse dėl didelio triukšmo to kvapo neisjuačia. Be to, ten nėra baltų staltiesių, o tai taip pat kenkia gero vyno skoniui.

– turėti savo tinklaraštį yra gerai. Bet tik vidutinybės, turėdamos savo tinklaraščius, juo retai pildo. Normalūs žmonės tinklaraščius pildo dažnai. Nes jie, priešingai nei vidutinybės, žino – svarbu šokinėti.

– gerai yra žinoti visa tai, kas išdėstyta aukščiau. Jei nežinai, esi visiška vidutinybė.

Atsiprašau, nesusilaikiau…

Tikriausiai todėl, kad esu nepataisoma vidutinybė, kuriai patinka S.Nėris.

Tad pabaigai:

Girdėjot? Plūsta, barasi
Protingi mano dėdės –
Kam, sako, užsidariusi,
Nebūtus daiktus giedi?

Kam audros, kam tie sakalai,
Tie karžygiai žaizdoti?
Realų, gyvą privalai
Gyvenimą vaizduoti.

Jei, kaip jie nori, nedarai,
Būk baisiai rūpestinga, –
Vis negerai ir negerai
Ir pastabumo stinga.

O man, sakysiu atvirai,
Seniai liežuvis niežti
Tą jų gyvenimą tikrai
Ryškiom spalvom nupiešti.

(28 balsų, vidurkis: 4,61 iš 5)

Loading...