LŽS pirmininkas: Žurnalistai ir redakcijos – kaip sugyventiniai
Na ką, tęsiam gerą tradiciją.
Diskutuojam toliau apie žiniasklaidą…
Juk mes ne blogesni už kitus, kurie taip pat labai ja rūpinasi ir siūlo diskutuoti. Visą savaitę.
O mes terminų neužsibrėžkim ir diskutuokim nuolat.
Šį kąrtą jūsų dėmesiui Lietuvos Žurnalistų Sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
*********************************************************************
Metas mūsų santykius įteisinti. Kalbu ne apie save ir kokią nors žavią damą. Esu vedęs ir, atrodo, sėkmingai. Kalbu apie žurnalistų ir redakcijų tarpusavio santykius.
Esu tos kartos žmogus, kuris mano, kad iki santuokos „įforminimo“ gali būti ir kitokie, mažiau formalūs ar nedaug formalių abipusių įsipareigojimų turintys ryšiai. Tačiau man sugyventiniai nėra tikra šeima. Todėl, kad vengiantys formaliai savo santykius įforminti sugyventiniai, mano nuomone, tiesiog vengia atsakomybės už savo veiksmus. Ką jau kalbėti apie bendus kūrinius, t.y. vaikus. Juk greta moralinių įsipareigojimų turi būti ir finansiniai bei kitokie, kurių nereikia tol, kol abipusiai santykiai remiasi meile, pagarba ir supratimu.
Tačiau iškilus bet kokioms tarpasmeninio bendravimo problemoms, paprastai randasi ginčai ir dėl kitų, labiau žemiškų dalykų. Juk nebemylintys vienas kito žmonės paprastai skiriasi. Lietuvoje taip daro kas antra pora. Tada ir kyla problemos dėl bendro turto dalybų, dėl vaikų, dėl kitų dalykų. Ir jei nėra vedybų sutarties ar bent oficialios santuokos, tuomet lieka tik ginčai bei asmeniniai kaltinimai, ilgi teisminiai ginčai, supriešinti draugai ir kolegos. Žodžiu, daug kartėlio ir ilgam. Todėl ir buvo sugalvotas Civilinis kodeksas bei Šeimos teisė, kur numatytos galimybės sutuoktiniams susitarti vedybų sutartyje dėl visų žemiškų dalykų. To nepadarius pats įstatymas numato tarpusavio santykių normas.
Kodėl tiek daug kalbu apie šeimos reikalus? Ir kuo čia dėta žiniasklaida? Kodėl apie tai prabilau šiuo metu? Tikrai ne todėl, jog asmeniškai gyvenime yra tekę patirti skyrybų kartėlį. Taip rašau todėl, kad apie būtinybę formalizuoti santykius šiandien turi kalbėti ir žurnalistai bei jų darbdaviai, t.y. redakcijos. Todėl, kad butkevičienių ir tėvėtrijų situacijų yra ir buvo ne viena. Tik dauguma jų neiškyla į viešumą, o žurnalistų ir redakcijų „skyrybų“ priežastys ir pasekmės būna pernelyg skausmingos ir aptariamos tik su artimiausiais žmonėmis. Bet dažnai jos būna labai skaudžios bent vienam. Ir vis dažniau skausmingos abiems pusėms. Pvz., dėl autorinių teisių į autorinius kūrinius, dėl piniginių kompensacijų ir t.t. Mat, ne visada tinkamai surašytos autorinių teiisų ar darbos sutartys dėl žurnalistų autorinių ir kitų teisių. Kartais tokių rašytinių sutarčių apskritai neturima. Net ir šiais laikais.
Plačiai aptarinėjama žurnalistės J.Butkevičienės atleidimo iš TV3 istorija dar paprastesnė – „skyrybos“ įvyko dėl kelių priežasčių. Tačiau dalis jų buvo paskelbta viešai, kita dalis įrašyta į „skyrybų“ dokumentus. Todėl kilo viešas skandalas. Daug diskusijų. Vieni pailaiko vieną pusę, kiti – kitą. Kai kas smerkia abi puses. O aiškinsis teismas. Tiksliau, bandys teisiškai įvertinti „skyrybų“ priežastis.
Bet viso to nebūtų buvę, jei TV3 ir dauguma kitų redakcijų bei žurnalistų gyventų ne kaip sugyventiniai, kurių santykiai dažniausiai aptariami tik žodžiu arba apskritai remiasi tik kažkokiom nerašytom taisyklėm. Juk net Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas bei Visuomenės informavimo įstatymas turi atskirą skyrių apie žurnalistų ir redakcijos vadovų abipusius įsipareigojimus. Bėda tik, kad beveik nė viena redakcija nevykdo šių reikalavimų ir neturi pasirašiusi jokių aiškių tarpusavio įsipareigojimų. O kai jau susipyksta, tai vienas kitą drabsto purvais, bando ginti savo „teises“ ir kalbėti apie kito „pareigas“. Bet juk tos teisės ir pareigos dažniausiai niekur nesurašytos! Todėl vienas gali kaltinti kitą, jog pastarasis varžo jo laisves. Kitas teigia, kad anas nevykdė savo pareigų ir viršijo įgaliojimus. Kaip šeimoje, kai ši skiriasi.
O juk kaip palengvėtų ne tik Lietuvos žurnalistų sąjungai, ibet ir teismams, jei viešosios informacijos rengėjas (redakcija) turėtų vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą. Bent viename šių viešosios informacijos rengėjo patvirtintų dokumentų galėtų būti nustatytos žurnalistų teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo.
Kaip gražiai skamba žodžiai, „jei redakcijos turėtų“, tuomet „galėtų“. O juk ir įstatyme, ir etikos kodekse (65 straipsnis) parašyta, kad redakcijos „privalo turėti“ tokius dokumnetus. PRIVALO. Tai reiškia, kad žurnalistai ir redakcijos neturėtų gyventi kaip sugyventiniai. Turėtų būti šeima, kurioje abu garbingai ir aiškiai surašo abipusius įsipareigojimus. O jiems kažkodėl patogiau būti sugyventiniais. Gal mažiau atsakomybės? O gal apie tai niekas rimtai dar negalvojo? Gal rimtiems tarpusavio santykiams tiek redakcijos, tiek žurnalistai tik bręstame
(6 balsų, vidurkis: 4,17 iš 5)
Loading...
