LŽS pirmininkas: Žurnalistai ir redakcijos – kaip sugyventiniai

Na ką, tęsiam gerą tradiciją.

Diskutuojam toliau apie žiniasklaidą…

Juk mes ne blogesni už kitus, kurie taip pat labai ja rūpinasi ir siūlo diskutuoti. Visą savaitę.

O mes terminų neužsibrėžkim ir diskutuokim nuolat.

Šį kąrtą jūsų dėmesiui Lietuvos Žurnalistų Sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

*********************************************************************
Metas mūsų santykius įteisinti. Kalbu ne apie save ir kokią nors žavią damą. Esu vedęs ir, atrodo, sėkmingai. Kalbu apie žurnalistų ir redakcijų tarpusavio santykius.

Esu tos kartos žmogus, kuris mano, kad iki santuokos „įforminimo“ gali būti ir kitokie, mažiau formalūs ar nedaug formalių abipusių įsipareigojimų turintys ryšiai. Tačiau man sugyventiniai nėra tikra šeima. Todėl, kad vengiantys formaliai savo santykius įforminti sugyventiniai, mano nuomone, tiesiog vengia atsakomybės už savo veiksmus. Ką jau kalbėti apie bendus kūrinius, t.y. vaikus. Juk greta moralinių įsipareigojimų turi būti ir finansiniai bei kitokie, kurių nereikia tol, kol abipusiai santykiai remiasi meile, pagarba ir supratimu.

Tačiau iškilus bet kokioms tarpasmeninio bendravimo problemoms, paprastai randasi ginčai ir dėl kitų, labiau žemiškų dalykų. Juk nebemylintys vienas kito žmonės paprastai skiriasi. Lietuvoje taip daro kas antra pora. Tada ir kyla problemos dėl bendro turto dalybų, dėl vaikų, dėl kitų dalykų. Ir jei nėra vedybų sutarties ar bent oficialios santuokos, tuomet lieka tik ginčai bei asmeniniai kaltinimai, ilgi teisminiai ginčai, supriešinti draugai ir kolegos. Žodžiu, daug kartėlio ir ilgam. Todėl ir buvo sugalvotas Civilinis kodeksas bei Šeimos teisė, kur numatytos galimybės sutuoktiniams susitarti vedybų sutartyje dėl visų žemiškų dalykų. To nepadarius pats įstatymas numato tarpusavio santykių normas.

Kodėl tiek daug kalbu apie šeimos reikalus? Ir kuo čia dėta žiniasklaida? Kodėl apie tai prabilau šiuo metu? Tikrai ne todėl, jog asmeniškai gyvenime yra tekę patirti skyrybų kartėlį. Taip rašau todėl, kad apie būtinybę formalizuoti santykius šiandien turi kalbėti ir žurnalistai bei jų darbdaviai, t.y. redakcijos. Todėl, kad butkevičienių ir tėvėtrijų situacijų yra ir buvo ne viena. Tik dauguma jų neiškyla į viešumą, o žurnalistų ir redakcijų „skyrybų“ priežastys ir pasekmės būna pernelyg skausmingos ir aptariamos tik su artimiausiais žmonėmis. Bet dažnai jos būna labai skaudžios bent vienam. Ir vis dažniau skausmingos abiems pusėms. Pvz., dėl autorinių teisių į autorinius kūrinius, dėl piniginių kompensacijų ir t.t. Mat, ne visada tinkamai surašytos autorinių teiisų ar darbos sutartys dėl žurnalistų autorinių ir kitų teisių. Kartais tokių rašytinių sutarčių apskritai neturima. Net ir šiais laikais.

Plačiai aptarinėjama žurnalistės J.Butkevičienės atleidimo iš TV3 istorija dar paprastesnė – „skyrybos“ įvyko dėl kelių priežasčių. Tačiau dalis jų buvo paskelbta viešai, kita dalis įrašyta į „skyrybų“ dokumentus. Todėl kilo viešas skandalas. Daug diskusijų. Vieni pailaiko vieną pusę, kiti – kitą. Kai kas smerkia abi puses. O aiškinsis teismas. Tiksliau, bandys teisiškai įvertinti „skyrybų“ priežastis.

Bet viso to nebūtų buvę, jei TV3 ir dauguma kitų redakcijų bei žurnalistų gyventų ne kaip sugyventiniai, kurių santykiai dažniausiai aptariami tik žodžiu arba apskritai remiasi tik kažkokiom nerašytom taisyklėm. Juk net Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas bei Visuomenės informavimo įstatymas turi atskirą skyrių apie žurnalistų ir redakcijos vadovų abipusius įsipareigojimus. Bėda tik, kad beveik nė viena redakcija nevykdo šių reikalavimų ir neturi pasirašiusi jokių aiškių tarpusavio įsipareigojimų. O kai jau susipyksta, tai vienas kitą drabsto purvais, bando ginti savo „teises“ ir kalbėti apie kito „pareigas“. Bet juk tos teisės ir pareigos dažniausiai niekur nesurašytos! Todėl vienas gali kaltinti kitą, jog pastarasis varžo jo laisves. Kitas teigia, kad anas nevykdė savo pareigų ir viršijo įgaliojimus. Kaip šeimoje, kai ši skiriasi.

O juk kaip palengvėtų ne tik Lietuvos žurnalistų sąjungai, ibet ir teismams, jei viešosios informacijos rengėjas (redakcija) turėtų vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą. Bent viename šių viešosios informacijos rengėjo patvirtintų dokumentų galėtų būti nustatytos žurnalistų teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo.

Kaip gražiai skamba žodžiai, „jei redakcijos turėtų“, tuomet „galėtų“. O juk ir įstatyme, ir etikos kodekse (65 straipsnis) parašyta, kad redakcijos „privalo turėti“ tokius dokumnetus. PRIVALO. Tai reiškia, kad žurnalistai ir redakcijos neturėtų gyventi kaip sugyventiniai. Turėtų būti šeima, kurioje abu garbingai ir aiškiai surašo abipusius įsipareigojimus. O jiems kažkodėl patogiau būti sugyventiniais. Gal mažiau atsakomybės? O gal apie tai niekas rimtai dar negalvojo? Gal rimtiems tarpusavio santykiams tiek redakcijos, tiek žurnalistai tik bręstame

(6 balsų, vidurkis: 4,17 iš 5)
Loading...
  • nelabai suprantu apie ką čia kalbama, bet netalentingi žurnalistai, kaip ir bet kokie kiti samdiniai darbdaviui yra girna ant kojų.
    Vakar „žurnalistinį tyrimą“ atlikau per pora valandų apie išmokamus priedus prie atlyginimų vienoje iš įstaigų, be jokių spec. priemonių, pasiklausimo aparatūros, mikrofonų, įrašymo aparatūros. Daugiau už dyką nedirbsiu.

    • Fredi, jei viską gerai padarei – atsiųsk. Sumokėsim honorarą pagal autirinę sutartį.

  • „Kartais tokių rašytinių sutarčių apskritai neturima“, „tos teisės ir pareigos dažniausiai niekur nesurašytos!“ – na, manau, kad kalbama apie tai, jog žurnalistams ir redakcijoms trūksta formalumo. Apskritai žurnalistika toks hm… Savitas darbas. O kai neturi garantijų, tai visai nė nežinai kaip suktis. Tiesa, čia kalbama, kad kurį laiką reikia pagyvent „susimetus“=) Įdomu kiek laiko tai turėtų tęstis, nes tarkim tų šiaip rašai ką nors redakcijai, mokaisi arba praktikuojiesi. Derėtų tokius santykius įteisinti? Ar bandymai ir tėra bandymai?

  • LŽS pirmininkui reikėtų pagalvoti apie profsąjungas, kodėl nepareikalaujate, kad Lryte, TV3, alfoje, LTV ir kitur būtų darbuotojus ginanti profesinė sąjunga, pvz. kaip Maximoje, ar Iki ?
    ateičiau palaikyti jūsų kolegas į protesto mitingą, morališkai paremčiau Butkevičienę, Kuolį, Šliažienę, Aušrą Lėką ir t.t..

    • Anonimas

      Labai teisingai sneki, Fredi. Reikia apie darbo ir kapitalo skirti, o ne apie santuoka ir sugyventinius svaigt :) Lyg santuoka butu panasu i darbo santykius :D Nors… koks Marxas turbut pasakytu, kad santuoka – legitimuota prostitucija :D

  • Anonimas

    Jeigu kūrybinis darbas prilygsta verslui, tuomet žurnalistas, kaip nepriklausomas verslininkas sudaro kontraktą su leidėju ir jam teikia kūrybines paslaugas, kurios pastarojo produkti/leidiniui augina pridėtinę vertę. Tokiu atveju leidėjas su paslaugos teikėju sudaro kontraktą B-2-B principu ir jų santykiai grindžiami lygiaverčiais atsakomybiniais mechanizmais. Lygiai taip pat, kaip projektavimo firmos, kurios turi ribotą kontingentą, autsircingo būdu perka paslaugas iš nepriklausomas studijas turinčių architektų.
    Bet jeigu žurnalistas yra samdomas darbuotojas, kaip šaltkalvis gamykloje ir jo santykiai su darbraviu grindžiami pagal Darbo kodeksą, skyrybos su skandalais – neišvengiamos.

  • Anonimas

    Kiek pamenu egzistuoja Darbo kodeksas, kuris reglamentuoja santykius tarp darbdavio ir darbuotojo (taip pat ir atleidimo pagrindus bei kompensacijas). Egzistuoja ir Civilinis kodeksas, kuris saugo asmenu turtines ir neturtines (taip pat ir autorines) teises. Egzistuoja atskiras Autoriniu ir gretutiniu teisiu istatymas. Kodekse ir istatyme labai konkreciai nurodyta kokias teises i savo kuriny turi zurnalistas, kaip tas kurinys gali buti naudojamas ir panasus dalykai. Papildomi susitarimai galetu buti tik, jai nepriestarautu kodeksams ir istatymams. Gal jie ir butu naudingi zurnalistams (realiai, profesines sajungos variantas), bet nemanau, kad zurnalistai tokie neapginti, koks susidaro ispudis.

  • Anonimas

    Man ir uzkliuvo sie sakiniai, tik kitu kampu: „Kartais tokių rašytinių sutarčių apskritai neturima. Net ir šiais laikais.“, „kurių santykiai dažniausiai aptariami tik žodžiu arba apskritai remiasi tik kažkokiom nerašytom taisyklėm“, „juk tos teisės ir pareigos dažniausiai niekur nesurašytos“.
    O ar viskam butinas reguliavimas? Ar kiekvienas zingsnelis turi buti aprasytas, uzantsponduotas ir pas notara patvirtintas? Dirbau uzsienyje ir niekada jokiu rasytiniu darbo sutarciu neturejau ir ju nepasigedau. Tiesa nesu zurnalistas, bet jie gi ne is kitokio molio drebti, ar ne?
    Kazkokia keista paranoja viskam Lietuvoje tureti popieriuka..

  • Anonimas

    Gerb. Dainiau,
    gal spaudžiant krizei ir atleidžiant iš darbo LŽS narius, mokančius Jums 6 VDU atlyginimą, sudarykite naują sutartį su Jūsų šeima (žurnalistų) ir gaukite, nu pvz., kokius 3VDU (apie 7000 Lt). Gal tuomet ir kitą kartą Jus išrinks ir vėl galėsite postringauti apie kodeksus ar, neva, ginti kitus, ne tokius žinomus, žurnalistus.

  • Anonimas

    Man tai toks įspūdis, kad p. Radzevičius jaučiasi išdurtas ir gailisi taip entuziastingai gulėsis ant ambrazūros už Butkevičienę. Dabar belieka teisintis, kad kažko nežinojo, kažkas nebuvę paskelbta. Tam ir skirtos tos ilgos miglotos tirados. Reikėjo nuo pat pradžių ne isteriją pumpuot, o pirma bandyt išsiaiškint. Labai abejoju, ar Butkevičienės ir TV3 byloj iš viso figūravo tokios aukštos materijos, kaip žodžio laisvė.

  • Mielieji komenatatoriai. Tiems kas suprato mintį – valio. O dabar atsakau į kelis klausimus.
    1. LŽS yra šakinė profesinė sąjunga. Konkrečioje redakcijoje įkurti profesinę sąjungą gali tik PATYS žmonės. Taip yra LRT, buvo ir Kauno dienoje. Jei žmonės nenori ar bijo – nėra prasmės to ir daryti, nes ji neveiks.
    2. Dėl J.Butkevičienės – tai viskas vyskat kaip ir buvo sakyta. Šią savaitę teismą pasieks ieškinys. Bus apginta net ne Jolanta, o teisingas principas, kad negalima atelisti žurnalisto (koks geras ar blogas jis bebūtų) už tai, kad jis pasirašo savo kolegų teises ginančius raštus.
    3. dėl mano temos nesupratusiems jos turinio. Brangieji, žiniasklaida – specifinis verslas. Todėl ir darbo kodekse ir kituose įstatymuose ne viskas apibrėžta. O šiame versle būtų mažiau nesusiptarimų, jei kiekbviena redakcija, atsižvelgdama į savo specifiką, turėtų minėtas tvarkas ar taisykles. Jos nusatytų principus. beje, to reikalauja ir įstatymas. Tai kodėl jo niekas nevykdo?
    4. LŽS pirmininko atlyginimas nustatytas Suvažiavime. Jis buvo nustatytas 2006 metais – tai 5 VDU. TYačiau jau pernai lapkritį mano iniciatyva (jaučiant artėjančią krizę) sumažintas iki 4 VDU. Nuo sausio mėnesio LŽS buhalterė iš LŽS lešų skaičiuos dar mažesnį atlyginimą. Bandau taupyti. Kitiems darbuotojams LŽS administracijoje kol kas nemažintas atlyginimas nė vienu centu.

    • Anonimas

      Dainiau ir Artūrai,

      turbūt matėt, kad interneto portalas balsas.lt, kuris visur deklaruoja savo padorumą, krizės metu ieško žurnalistų. žinoma, kyla klausimas – ką tai reiškia?
      tai šiandien man paaiškino.

      tai reiškia tai, kad jie atėjusiems į pokalbį kandidatams tiesiai šviesiai pasako – mes norim savo prastesnius darbuotojus pakeisti naujais. Alga – du tūkstančiai litų.
      Ar jūs čia nemanot nepagarbos žurnalisto profesijai? dar būtų normalu, jei jie ieškotų darbuotojų už normalų atlygį. kai kurie atleisti iš redakcijų žmonės sutinka su absurdiškomis sąlygomis, nes nėra kitos išeities. Tačiau klausimas, kiek geriausiųjų eitų dirbti už tokią algą – labai rimtas. Kur kas labiau čia kvepia noru prispausti senus darbuotojus, kad jie sutiktų susimažinti algas ir gauti pusvelčiui naujos darbo jėgos.

  • Anonimas

    „Tačiau man sugyventiniai nėra tikra šeima“
    Manau, kad tas ponas smarkiai prasilenkė su etika, naudodamas šovinistinius pareiškimaus, toliau matyt jau nebeverta skaityti.

  • Anonimas

    Siaip jau galejo Radzevicius zurnalistines etikos nemineti. Jis, kaip zurnalistu sajungos vadovas, turetu kazkiek ja reguliuoti. O realiai tai is jo zodziu tai tik snipstas…
    paprastas, mano manymu, greitai atrastas pavyzdys:

    18 straipsnis.
    Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai neturi propaguoti žmonių ar jų grupių antgamtinių, nerealių savybių, paranormalių reiškinių, išskyrus atvejus, kai tokia informacija pateikiama kaip pramoga arba įstatymais nedraudžiamo tyrimo objektas. Neturi būti sudaromas įspūdis, kad astrologai, chiromantai, parapsichologai, ekstrasensai, bioenergetikai gali duoti patikimų patarimų apie ateitį, sveikatą ar kt.

    O pas mus tas straipsnis ir negalioja… Paskutinis sakinys aiskiai pasako kaip turi buti pateikta informacija. O jei gerai pasigilinti i LZS veikla?? O realiai straipsnis parasytas kaip moksleivio rasinelis – minciu nedaug, bet tekstas vos telpa i puslapi :) Kurybine veikla, sakyciau… Kazin, kiek dar kureju yra toje sajungoje (tikiuosi supratote ka turiu omeny?)??

    • Anonimas

      Visada sakiau, kad žiniasklaida Lietuvoj atsiras tada, kai išeis bent vienas laikraštis be horoskopų. Net neįtariau, kad žurnalistai tokios pat blogos nuomonės apie lietuvišką laikraštieną. Nebent tą 18 straipsnį sugalvojo ne žurnalistai.

      • Anonimas

        cia yra is zurnalistu etikos kodekso… Kas juokingiausia, ju puslapyje prideta: galiojantis kodeksas… :) Kazin kur jis galioja?? :)

  • Visgi keista skaityti tokius truputi naivius pasibėdavojimus iš pakankamai rimto žmogaus, kaip LŽS pirmininkas D.Radzevičius.

    Čia komentatoriai jau pasisakė, kad santykiai tarp produktą kuriančio ir už produktą mokančio asmenų gali būti reglamentuojami arba Civilinio kodekso (autorinė ir pan. sutartis) arba Darbo kodekso (darbo sutartis).

    Juose ir turi būti surašyti tie abipusiai įsipareigojimai, neprieštaraujantys LR įstatymams. Ar tai yra? Manau, kad taip – be kokių nors sutarčių šiais laikais, matyt, net ir patys kvailiausi žurnalistai nedirba.

    Nors, jeigu gerai supratau pono D.Radzevičiaus pasisakymą –

    Mat, ne visada tinkamai surašytos autorinių teiisų ar darbos sutartys dėl žurnalistų autorinių ir kitų teisių. Kartais tokių rašytinių sutarčių apskritai neturima. Net ir šiais laikais.

    – tai dalis žurnalistų gauna atlyginimus ar ženklią jų dalį vokeliuose?

    Ir būtent šią problemą ponas Dainius siūlo spręsti per „redakcijų įsipareigojimus“, t.y. visokius etikos kodeksus, vidaus taisykles ir etc.?

    Khhm, bet ar nejuokinga – atseit, nesilaikančias įstatymo ir mokančias dalį atlyginimo vokeliuose redakcijas sudrausmins jų pačių pasirengtas ir pasitvirtintas etikos kodeksas ar panašus, atsiprašant, „eilėraščių rinkinys“? Baikite, gerbiamieji…

    Ir ką reiškia „ne visada tinkamai surašytos sutartys“? Ta prasme, kad surašytos vienos pusės naudai? O kas čia nuostabaus – kas moka pinigus, tas diktuoja sąlygas, kiek tai neprieštarauja įstatymams. Jokie etikos kodeksai nuo to neapsaugos ir neprivers mokėtojo įsirašyti sau nenaudingus įsipareigojimus. Tai tik įstatymui pagal jėgas – ir tai dar pakovoti tenka….

    O užvis keisčiausias teiginys dėl TV-3 Žinių redakcijos vedėjos atleidimo. Ji formaliai buvo atleista dėl Darbo kodekse numatyto darbo drausmės pažeidimo. Jos pareigybės aprašyme turėjo būti numatytos darbdavio jai suteiktos teisės – tame tarpe ir atstovavimo įmonės vardu.

    Na, pasitvirtins TV-3 etikos kodeksą, kur bus aiškiai parašyta, kad atstovauti ir kalbėti įmonės vardu, prisistatant jos darbuotoju, teisė suteikiama Direktoriui ir jo pavaduotojams pagal kompetenciją.

    Ponas D.Radzevičius bus nuo to laimingesnis? Ponia J.Butkevičienė tuomet nesuderinusi su vadovybę nebūtu pasirašinėjusi peticijų savo pareigomis? Kas būtu kitaip?

    Panašu, jog p.D.Radzevičiui atrodo – ir jis rimtu veidu mums čia bando teigti, kad jeigu tos redakcijos priims tuos etikos kodeksus ar etc, tai būtinai įsirašys ten savo teisių suvaržymus ir daugybę laisvių žurnalistams.

    O man kažkodėl atrodo, kad p.Radzevičius užsiima tuo, ką seniau vadindavo AVI, t.y. audringos veiklos imitacija. Šiuo atveju – audringo žurnalistų teisių gynimo imitacija.

    A.Račas, kaip pats vyr.redaktorius ir direktorius, neduos sumeluoti – niekas jam nesutrukdytu priimti BNS etikos kodeksą iš trijų punktų:

    1. Vyr. redaktorius bei direktorius visada teisus.
    2. Jeigu vyr.redaktorius ar direktorius neteisus – žr.p.1.
    3. Vyr.redaktoriaus veiksmai skundžiami direktoriui. Direktorius veiksmai skundžiami vyr.redaktoriui.

    Tai visiškai atitinka tai, apie ko būtinumą mums taip įtikinamai dėstė ponas D.Radzevičius ir kas, anot jo, turėtu išspręsti žurnalistų teisių pažeidimo problemas.

    Bet ar tikrai būtent čia užkastas žurnalistų laisvės raktas? Vargu bau…

    • Mielas Zeppelinus, aš manau, kad jūs klystate – tokio etikos kodekso man neleistų priimti BNS dirbantys žurnalistai.

      Be to, kad etikos kodeksas galiotų, jo laikytis reikia įsipareigoti.

      Esu tikras norinčių neatsirastų.

      Mano ir visų skaitančių BNS laimei.

      O raktas iš tiesų užkastas ne kodeksuose, o vertybėse. Bent man taip atrodo.

      • Anonimas

        Etikos kodeksas pagal Visuomenės informavimo įstatymą neprivalomas. Privalomos vidaus taisyklės. Galit pats vienas savo redakcijoj tas taisykles pasitvirtinti ir pasirašytinai supažindint visus darbuotojus. Jie neturi ĮSIPAREIGOTI tų taisyklių laikytis, jie paprasčiausiai PRIVALO jų laikytis pagal darbo kodeksą.

      • …tokio etikos kodekso man neleistų priimti BNS dirbantys žurnalistai

        Na, gal aš tą BNSą ir ne vietoje paminėjau.

        Tuomet tebūnie koks hipotetinis Direktorius & Vyr.redaktorius, vadovaujantis labiau užguitam sąlyginės Redakcijos kolektyvui..;)

        Jam tai tikrai jokių administracinių kliūčių dėl to nekils.
        _______________

        Šiaip aš tik norėjau pasakyti, kad darbuotojų teisių gynimo receptai išrasti jau gerokai daugiau, nei prieš šimtą metų ir vargu ar ką naujo čia išgalvosi.

        Ir jau tikrai ne darbdavių savanoriškais etikos kodeksais tai daroma…

        a)kolektyvinės sutartys su numatytomis papildomomis darbuotojų teisėmis ir darbdavių pareigomis;
        b)veiksmingos profsajungos, gebančios suvienyti dirbančiuosius, suformuluoti būtinas tų sutarčių nuostatas ir priversti savininkus jas pasirašyti;
        c)dirbančiųjų pasiryžimas dalyvauti ir profsajungos aktyvistų gebėjimas organizuoti savo teisių gynimo akcijas, net ir streikuojant.

        Štai tada būtu galima kalbėti apie veiksmingą dirbančiųjų, tame tarpe ir žurnalistų teisių gynimą.

        Kodėl gi žurnalistams, kaip ne pačiai tamsiausiai visuomenės daliai, neparodžius susiorganizavimo pavyzdžio? Gal ponas D.Radzevičius galėtu būtent tokios veiklos organizavimu užsiimti? Jeigu jau yra šakinės profsajungos vadovas?

        Nes kol kas matau tik skundus Prezidentui, pasigriaudenimus konkuruojančioje spaudoje bei khhm, akivaizdžiai neveiksmingų pasiūlymų (~redakcijos etikos kodeksai) teikimą.

      • Anonimas

        Tarp kitko, p Račai, ar pas jus tos Vidaus taisyklės yra? Nes jos tai privalomos? Ar laukiat, kol pasiskaičiusi LŽS pirmininko graudenimų atbėgs Darbo inspekcija?

    • Ir dar viena pastaba – J.Butkevičienė tą raštą pasirašė ne kaip TV3 direktorė. Ji tiesiog prie savo pavardės pridėjo „TV3“. Kaip tai suprasti – interpretacijos dalykas… Žinoma, jei būtų pasirašiusi „TV3 Žinių tarnybos vadovė“, vietos interpretacijoms būtų gerokai mažiau…

      • Anonimas

        Aš manau, kad tai yra įgaliojimų viršyjimas ir už tokį prierašą irgi atleisčiau darbuotoją, jeigu kyla abejonių galima kreiptis į teismą. Galima atleisti už tokį nusižengimą, bet tik ne darbuotojui užimančiam vadovaujančias pareigas.

  • Man labiausiai užkliuvo tai: „bet dažnai jos būna labai skaudžios bent vienam. Ir vis dažniau skausmingos abiems pusėms“.

    Esu dirbęs keturiose redakcijose – nuo rajoninio laikraščio, savaitraščio, mėnesinio žurnalo iki nacionalinio dienraščio. Nė vienas išsiskyrimas man nesukėlė jokio skausmo, nors buvo, kad ir mane metė „sutuoktinė“ redakcija.

    „Skausmą“ vienintelį kartą rodė rajoninio laikraščio administratorė. Ji nenorėjo išleisti manęs (nemokančio rašyti piemens), nes daugiau (kad ir) piemenų aplink nematė.

    Tik nereikia idealizuoti žurnalisto profesijos. Vaizduoti, kad jo darbas yra kuo nors išskirtinis ar kad žurnalistą reikėtų kažkaip labiau saugoti nei kitus darbuotojus. Visur yra jų ir gerų ir blogų. Kaip ir redaktorių arba leidėjų.

    Ir vienas, ir kitas „susituokdamas“ arba gyvendamas „susimetęs“ prisiima riziką ir atsakomybę už šį veiksmą. Jeigu vėliau tenka skirtis ir kuris kuris nors „įsiskaudina“ tai pats kaltas, kad nenumatė visų galimų pasekmių. O jeigu bijai vilko, tai neik į mišką.

    Nori dirbti – priimi darbdavio taisykles. Jeigu nenori priimti taisyklių, ieškok kito darbdavio arba kitos profesijos. Juk ne baudžiavoj gyvenam, kad negalėtume ponų pasirinkti.

    O sakyti va aš toks geras, toks geras, o su manim taip blogai pasielgė, nu ką aš žinau… Tokiu atveju esi tiesiog nevertas, kad su tavim elgtųsi geriau.

  • Anonimas

    jokia sutartis negali paaiskinti, kiek zurnalistas ar redaktorius gali ginti ar neginti zurnalistu teisiu.
    Jei Butkeviciene gyne darbuotoju teises, vadinasi, ji teisi, o jei TV3 ja ismete tik uz tai – vadinasi, TV3 buvo teisi.
    Jei nebuvo jokios sutarties – cia jau tik darbuotojas, o ne darbdavys kaltas.
    P.S. Kai kuriems cia pezantiems paistytojams – zurnalistikos, leidybos versle santykiai tarp darbdavio ir pavaldinio galioja siek tiek kitokios taisykles nei kito verslo atstovams.

  • Anonimas

    norejau pasakyti, tv3 buvo NEteisi :)

  • Anonimas

    o darbdaviai teisiu neturi ar kaip cia?

  • Anonimas

    tiek darbdaviai, tiek darbuotojai tas teises iraso i sutarti. Jei Butkevicienes sutartyje buvo irasyta „nedalyvauti kolegu teisiu gynimo akcijose“, tada as visishkas vinokuras… :)

  • Anonimas

    Tikrai, toli ligi Vinokuro:
    „iraso..i.. sutarti..Butkevicienes..irasyta.. kolegu teisiu.. as ..visishkas“.
    Čia, matyt, naujoji hebrajų, ar sanskritas? :)))))))

  • Anonimas

    testas
    Ar tai paprastas sutapimas – pas autoritetingąjį Artūrą Račą vis ateina su savosiomis bėdomis plunksnos broliai .
    Kaip pas tikrą autoritetą ar daktarą. (nežinia- ir kurį čia žodį imti į kabutes:)?)
    O tas tikrasis Daktaras pasakė: „Mafija tai valdžioje, ką nori, tą ir valgo“

    • Anonimas

      Jei prisimintume Sopranus, tei ten labai panašiai viskas organizuota. Ateina nuskriaustas šeimos šakos vadas (žurnalistas) pas šeimos galvą (Račą) ir sako: „noriu razborkės“. Įvyksta „razborkės“ ir šeimos galva priima sprendimą, kurio laikosi visi. Taigi laukiam sprendimo iš Račo :)

      • Pala, pala mielas Valentinai… nuo kada čia aš šeimos galva? Pagal jūsų modelį aš tik vienos iš mažesnių šeimų vadas… Ir sprendimą tik savo šeimoje galiu priimti, ir tai tik tuo atveju jei visi šeimynykščiai pritaria:)

        • Anonimas

          Aš suprantu jūsų nenorą būti šeimos galva, nes tesiant Sopranų analogiją, nepatenkintas galvos sprendimu „razborkės“ dalyvis gali netyčia „užlenkti“ tą galvą. :)
          Bet vis dėlto blogas kieno?

      • Anonimas

        „Šiandien važiuodamas į darbą skaitinėjau “15 min”…“ – taip rašo Artūras kitoje temoje.

        Klausimas:)
        – O kas vairuoja?
        Negi troleibuso vairuotojas? Ten koks Kirkilas…
        Ar, kaip ir priklauso šeimos galvai, žmona?
        Ar toks kampuotas , kaip kad priklauso „autoritetui“?

        • Anonimas

          Naivuoli,
          Tie, kas laiku į darbą nori suspėti, gan daug laiko praleidžia kamščiuose. Ten ne tik 15 min. paskaityti galima… :)