„Lietuvos rytas“ – 2008 02 19 Laiko ženklai
Jeigu reikėtų išrinkti nelaimingiausią valstybės instituciją, ja neabejotinai taptų Valstybės saugumo departamentas (VSD).
Ir vėtyta, ir mėtyta pirmaisiais nepriklausomybės metais ši institucija pastaruoju metu, kad ir kas jai vadovautų – ar KGB rezervistas, ar Tėvynės sąjungos tikrasis narys, – pirmiausia neįtinka konservatoriams.
Neseniai išaiškėjo, kad VSD šefas, generolas, neslepiantis savo narystės Tėvynės sąjungoje P.Malakauskas prezidentui V.Adamkui yra asmeniškai pranešęs apie tai, kad norėtų palikti postą. Priežastis – konservatorius P.Malakauskas neatlaiko konservatorių spaudimo.
Nieko kita, kaip tik kadenciją ramiai trokštantis pabaigti valstybės vadovas, priblokštas ir suerzintas šios žinios, kuri vos nesugriovė V.Adamkaus atostogų Meksikoje planų, tikisi užglaistyti šį nemalonų reikalą. Jis keliskart įkalbinėjo P.Malakauską nurimti ir pasilikti poste.
Sunku net ir nupasakoti, koks sąmyšis kilo Prezidentūroje, paaiškėjus, kad ši valstybės paslapties statusą turinti istorija pasiekė „Lietuvos ryto“ žurnalistų ausis.
Pats P.Malakauskas į žurnalistų klausimus atsakinėjo taip, tarsi jį įkaitu laikytų paėmę „kalašnikovais“ grasinantys „Al Qaeda“ smogikai. VSD vadovas į klausimą, ar nori atsistatydinti, nedrįso atsakyti nei „taip“, nei „ne“.
Atrodo, P.Malakauskas pergudravo pats save. Vaikiškai maivydamasis jis faktiškai tik patvirtino, kad žinios apie tai, jog jis kraunasi lagaminus išeiti iš VSD, yra teisingos. Prezidentas apskritai atsitvėrė piktos tylos siena. Jį galima suprasti: atostogos – šventas dalykas.
Kodėl procesai, kurie turėtų vykti skaidriai, paverčiami painiu ir paslaptingu detektyvu, vykstančiu už uždarų durų?
Tokio rango pareigūnas kaip P.Malakauskas, vadovaujantis tokiai svarbiai institucijai kaip Valstybės saugumo departamentas, apie savo pasitraukimą ne tik gali, bet ir privalo pranešti viešai. Ypač jei planuojamas jo žingsnis susijęs su politikų spaudimu. Tai prezidentui ir nurodė P.Malakauskas, paaiškindamas, kad neturi „politinio palaikymo“.
Juo labiau valstybės vadovui priderėtų paaiškinti tautai, ką mano apie P.Malakausko norą pasitraukti. Juk tai – ne pirmas Tėvynės sąjungos išpuolis prieš itin svarbią nacionaliniam saugumui instituciją.
V.Adamkus nereagavo ir į atvirai provokacinius Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko, Tėvynės sąjungos veikėjo A.Anušausko aiškinimus, kad VSD prižiūrėti turi būti įkurtas kažkoks politinis Žvalgybos komitetas.
Žinant, kad Tėvynės sąjungoje ne bet kas gali reikšti tokias mintis, o A.Anušauskas yra politikos naujokas, prezidento nutylėjimas buvo naudingas tiems Tėvynės sąjungos sluoksniams, kurie nori pajungti ir išnaudoti savo partijos valiai specialiąsias tarnybas.
Konservatoriai įkinkyti VSD į savo partinį vežimą atkakliai siekė dar būdami opozicijoje.
Todėl nenuostabu, kad šio tikslo su keleriopai išaugusia energija jie ėmėsi siekti tapę pagrindine valdančiąja partija.
Tiesa, dabar jie bando maskuotis. Be to, ne visi jų lyderiai pritaria tam, kad VSD būtų „sutvarkytas“ kuo greičiau. Tačiau noras užvaldyti VSD – aiškus.
Dešiniuoju smegenų pusrutuliu su savo partija flirtavęs, bet nuo politinių skersvėjų savo vadovaujamą specialiąją tarnybą bandęs pridengti P.Malakauskas greit užsitraukė partijos narių pyktį.
Atrodo, kad pačių radikaliausių Tėvynės sąjungos veikėjų kantrybės taurę perpildė tai, jog P.Malakauskas atsisakė pateikti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui tas 12 operatyvinių pažymų, kurios pirmiausia reikalingos vis sunkiau maskuojamoje Tėvynės sąjungos vidaus kovoje.
P.Malakauskas ėmė blaškytis iškart po Seimo rinkimų. Jis nuolat bėgiojo po Seimą, bet dar dažniau – pas prezidentą. Regis, kad būtent VSD vado iniciatyva buvo sušauktas ir mįslingais viešais komentarais pasibaigęs valstybės vadovų posėdis Prezidentūroje, kurio metu premjeras A.Kubilius buvo raginamas tramdyti savo partiją.
Tačiau net ir stojus trapioms paliauboms P.Malakauskas suvokė, kad konservatorių buldozeris nei VSD, nei jam iš kelio nesitrauks. Klausimas tik, kada bus šturmas, – dabar ar tik po prezidento rinkimų?
Atrodo, kad VSD šturmas – po rinkimų, nes naująjį prezidentą Tėvynės sąjungos radikalai ir jų rėmėjai sugebės paveikti stipriau nei V.Adamkų.
Bet kuriuo atveju yra akivaizdu viena – P.Malakauskas pasirodė neatsparus politikų spaudimui. Tai patvirtina ir faktas, kad VSD šefas bijo net ir žodį ištarti, ar jis atsistatydina, ar ne.
O partija, stovinti prie valstybės vairo, demonstruoja, kad jos mąstymas nė per nago juodymą nepasikeitė nuo jiems katastrofiškai pasibaigusios 1996-2000 m. Seimo kadencijos.
Kaip ir tada, taip ir dabar konservatoriai į valstybės valdymą žiūri bolševikiškai – kurį valstybės postą galima kuo greičiau užimti ir kaip greičiau „priešą“ pakeisti „savu“.
(5 balsų, vidurkis: 2,00 iš 5)
Loading...
