Artūras Račas

Apie Lietuvos užsienio politiką, D.Grybauskaitei tapus prezidente, pirmadienį rašo TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir „Lietuvos ryto“ vyr.redaktoriaus pavaduotojas Marius Laurinavičius.

R.Vilpišausko tekste man labiausiai įstrigo šie pastebėjimai:

Pastarąjį pusmetį daug diskutuojama, ar Lietuvos politika tapo mažiau transatlantine, tačiau tiksliau turbūt būtų formuluoti, jog Lietuvos politika tapo labiau proeuropietiška, tiksliau, labiau derinama su tokiomis ES valstybėmis kaip Vokietija ir Prancūzija.

[…]

Lietuvos vadovų siekis labiau derinti užsienio politiką su didžiosiomis ES šalimis reiškiasi ir kitokiu bendravimo stiliumi su Rusija ir Baltarusija.

Viena vertus, kaip rodo ES istorija, būtent Vokietija ir Prancūzija labiausiai veikia ES politiką ir jos priimamų sprendimų turinį, todėl intensyvesnis bendradarbiavimas su jomis gali Lietuvai padėti ir efektyviau perkelti sau rūpimus klausimus į ES darbotvarkę. […]

Kita vertus, matant šių ES valstybių intensyvėjančius dvišalius santykius su Rusija energetikoje, prekyboje, investicijose ar net kultūriniuose mainuose, Lietuvai neišvengiamai iškils dilemos, kurias geriausiai iliustruoja svarstomas Prancūzijos ir Rusijos sandoris dėl „Mistral“ laivų. Taip pat svarbių dilemų gali kilti ir ES viduje, intensyvėjant svarstymams dėl „Europos ekonominio valdymo“, dėl kurio Lietuvos ir Prancūzijos ar Vokietijos pozicijos gali išsiskirti.

[…]

Kol kas aiškiausias akcentas dabartinėje užsienio politikoje (bent sprendžiant iš vizitų, susitikimų ir pasisakymų) yra Lietuvos kaip Baltijos ir Šiaurės šalių regiono valstybės vizija. Atskaitos tašku tampa regionas, siejamas pirmiausia investicijų, iš dalies prekybos ir žmonių judėjimo srautais.

M.Laurinavičiaus pasvarstymai koncentruojasi daugiausiai į Rytų politiką, o pagrindinė išvada tokia:

Taigi, net ir džiaugiantis bent kol kas pasiteisinusia D.Grybauskaitės taktika tiek santykių su Rusija, tiek su Baltarusija lauke, pagrindinis klausimas išlieka neatsakytas.   Nors ir nesutikčiau, kad tai — kažkas naujo Lietuvos užsienio politikoje, D.Grybauskaitės noras gerinti santykius su kaimynais – tikrai sveikintinas. Tačiau tam būtinas ir toks pat partnerių pasiryžimas, kurį iki šiol įžvelgti buvo sunku.  

Ar dabar padėtis keičiasi? Kol kas galime tik pastebėti, kad tiek Rusijos, tiek Baltarusijos lyderiai daro sąmoningus reveransus asmeniškai D.Grybauskaitei.   Jų simboliniai gestai tarsi turi akivaizdžiai patvirtinti, kad Lietuvos prezidentė pasirinko teisingą kursą.

[…]

 Juk vien simbolinių žingsnių dvišaliams santykiams pakeisti tikrai neužteks.Štai čia ir prasidės tikroji „šachmatų partija“. Ir ji nebūtinai klostysis taip pat sėkmingai.  

Galiu suklysti, bet man atrodo, kad R.Vilpišauskas ir M.Laurinavičius deda skirtingus akcentus: pirmajam svarbesnė yra Lietuva ir jos pasirinkta kryptis, o antrajam – kaip į pasikeitusią taktiką sureaguos partneriai.

(5 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)

Loading...