Lietuvoje gerai, bet atostogauti – ne geriausia
Šią vasarą atostogavau ištisas tris savaites. Per tą laiką su šeima aplankėme Vavelio katedrą, pasivaikščiojome po kalnus Slovakijoje, keikdami aštrius akmenis ir prisimindami Baltijos pajūrio smėlį bridome į Viduržiemio jūrą Kroatijoje, pakeliui mėgavomės puikia vengriška virtuve.
Lietuvoje – apsukome ratą aplink Anykščius, išsimaudėme kaulus stingdančiame Baltijos vandenyje bei gerokai šiltesniame Platelių ežere.
Atostogos pavyko, tačiau būčiau nenuoširdus, jei joms baigiantis pasakyčiau, jog visur gerai, bet Lietuvoje – geriausia. Ypač, jei kalbėčiau vien tik apie atostogas ir lyginčiau paslaugas, kurias turistams siūlo Lietuva ir kitos Vidurio Europos valstybės.
Nežinau, kiek kartų jau yra rašyta apie įvaizdį, kurį sukuria Lietuvos ir Lenkijos pasienis, tačiau šiemet, kaip ir ankstesniais metais galiu konstatuoti, jog būtent išvažiuojant ir grįžtant į Lietuvą, pasienio procedūros užima daugiausiai laiko. Nežinia kodėl, tačiau iš penkių pasienio postų, kuriuos mes kirtome, vieninteliame Lietuvos-Lenkijos pasienyje buvo prašoma pateikti automobilio registracijos dokumentus. Ranka nurašydamas jų duomenis į storą kanceliarinę knygą lenkų pasienietis sugaišta kelias minutes, kurios visą tikrinimo procedūrą padaro ilgesnę nei prie bet kurios kitos valstybės sienos.
Kitas atmintyje įstrigęs skirtumas – gyvenamosios vietos nuoma. Nei Slovakijoje, nei Kroatijoje neteko matyti Palangai būdingo vaizdo: miestelių prieigose išsirikiavusių automobilių bei ant kėdučių po skėčiais sėdinčių būstų savininkų, siūlančių „liukso kambarius“, butus ar tiesiog lovas. Ten šis procesas gerokai labiau civilizuotas – arba lentelė prie namo, kuriame nuomojami kambariai, arba turistinė agentūra ar informacijos centras. Pastarieji – kiekviename miestelyje Slovakijoje ir kiekviename pajūrio kurorte Kroatijoje. Ir dažniausiai – ne po vieną.
Užeik į bet kurį, ir tau pateiks keletą pasiūlymų. Nepatiks – eik į kitą agentūrą arba belskis į duris, prie kurių matai skelbimą apie laisvus kambarius. Patogu ir greitai.
Prisimindamas tai ir įvažiuodamas į Palangą negali paliauti galvojęs, kodėl taip pat paprastai, patogiai ir civilizuotai šis procesas negali vykti ir Palangoje? Kuo mes blogesni? Ar tik tuo, kad dalis nuomojančių savo būstus nenori mokėti pajamų mokesčių? O gal bijo, kad nestovint pakelėje pačiam, o patikėjus savo būsto nuomą agentūrai jį apgaus? Nežinau atsakymo, bet manau, jog pakelių Palangos prieigose vaizdas yra tam tikra riba, kurią privalome vieną kartą ir visiems laikams peržengti. Pakeliui į tą, kitokią Europą, kurios gyventojais skelbiamės esą.
Dar vienas įspūdis iš Palangos ne Lietuvos naudai – bankų paslaugos. Slovakijos miestelyje Zuberec, kuriame buvome apsistoję, gyventojų – gal kokie 2 tūkstančiai. Todėl nenuostabu, kad bankomatas ten buvo tik vienas. Tačiau miestelio centre yra rodyklė, nurodanti, kur šis, kiekvienam turistui būtinas objektas, yra.
Pagrindinėje Palangos gatvėje (kuria nevaikščiojau keletą metų ir kurios atsinaujinusia danga buvau maloniai nustebintas), nuorodų į bankomatus – nėra. Gal todėl, kad nėra ir pačių bankomatų, išskyrus vieną vadinamąjį „Snoro“ kioskelį.
O gal bankomatų Basanavičiaus gatvėje yra tik aš nežinojau, kur jų ieškoti? Gali būti, tačiau SEB Vilniaus banko ar „Hansabanko“ klientams tai anaiptol nepalengvina atostogų. O dviejų minėtų – didžiausių Lietuvoje bankų – įvaizdis, bent jau mano akyse šiek tiek nukenčia.
Palanga iki šiol niekaip neišsprendžia ir automobilių stovėjimo problemos. Užtvarų prie įvažiavimo į miestą jau nebėra, tačiau savaitgaliais surasti vietą automobiliui – gana sudėtingas uždavinys. Dėl to kenčia ir vairuotojai, priversti sukti ratus po miestą ir poilsiautojai, priversti kvėpuoti stovėjimo vietos ieškančių automobilių išmetamomis dujomis.
O juk problemą, kaip rodo kitų valstybių patirtis galima spręsti gana paprastai – pigiomis arba nemokamomis stovėjimo aikštelėmis miesto pakraščiuose ir brangesnėmis stovėjimo vietomis miesto centre. Slovakijoje ir Kroatijoje tai veikia, gal suveiktų ir Palangoje?
Tiesa, tam reikia noro ir, kaip sakoma, politinės valios. Ir gal dar – supratimo, kad kurortinis miestas turi būti visapusiškai patogus jį atvykusiame žmogui.
Būtent tokio supratimo, atrodo, labiausiai ir trūksta Lietuvoje. Kaip tiems policininkams Palangoje, grakščiai stovintiems ant modernių dviračių transporto priemonių „segvėjų“ ir ramiai besišnekučiuojantiems su savo draugais ir nekreipiantiems jokio dėmesio į poilsiautojų minioje dideliu greičiu laviruojančius dviratininkus.
Jie tikriausiai įsikiša tada, kai kas nors ką nors partrenkia.
(Dar neįvertinta)
Loading...
