Kur gimsta patriotizmas?

Prieš keletą metų, kai su ESBO misija teko būti Bosnijoje, nutiko viena įdomi istorija. Važiuojant autobusu iš vieno miesto į kitą viena iš bendrakeleivių, berods olandė, visą kelią buvo taip įnikusi į kažkokią knygą, jog nepakeldavo nuo jos akių net važiuojant pro pačias gražiausias ar labiausiai nuo karo nukentėjusias vietoves. Neiškentęs paklausiau, kokia gi knyga taip patraukė jos dėmesį ir išgirdau išdidų atsakymą: tai naujausias bestseleris – Peterio Hoego „Panelės Smilos sniego jausmas“.

Mano bendrakeleivė skaitė šį romaną anglų kalba, nes į jos gimtąją olandų kalbą jis dar nebuvo išverstas. Dar ir šiandien pamenu kokia nuostaba buvo matyti jos akyse, kai pasakiau, kad „Panelės Smilos sniego jausmą“ lietuviškai perskaičiau maždaug prieš pusmetį.

Kodėl pasakoju šią, atrodytų, visiškai nereikšmingą ir neįdomią istoriją? Todėl, kad tada labai didžiavausi, jog esu iš lietuvis ir galutinai supratau, jog niekuo neturiu tapti, niekur man nereikia grįžti ir kad Lietuva yra puiki valstybė.

Šį jausmą esu išsaugojęs iki šiol ir todėl iš net kiek juokingi pasirodė metų pradžioje prezidentūroje suskambėję pavojaus varpai, raginantys gaivinti Lietuvoje patriotizmą, kurti jo ugdymo koncepcijas.

Tačiau vėliau, klausantis vis labiau įsisiūbuojančių diskusijų patriotizmo klausimu, noras juoktis pamažu dingo. Skaitydamas ir klausydamas minčių apie tai, kad vienas didžiausių patriotizmo pasireiškimų yra mojavimas trispalve krepšinio varžybose, kad patriotizmą galima ugdyti vadovėliais bei egzaminais, kad jis priklauso nuo to, kas yra valdžioje, ar nuo to, kokio dydžio yra tavo atlyginimas ir ką tu valgai pietums, suvokiau, kad problema iš tiesų egzistuoja.

Nes man atrodo, kad nė vienas iš aukščiau išvardytų dalykų neturi nieko bendra su patriotizmu, kuris reikšmė labai paprasta – tėvynės meilė, atsidavimas savo tautai.

Tie, kas myli ar bent jau kada nors buvo įsimylėję, žino, jog teiginys „meilė – akla“ yra teisingas. Kai myli, visiškai nesvarbu, ar tavo meilės objektas turtingas, ar aukštą padėti visuomenėje užima jo tėvai, kokiu automobiliu jie važinėja ir kokiame miesto rajone jie gyvena. Bet kuriuo atveju, tavo mylimasis tau bus gražiausias, geriausiais ir vienintelis.

Meilė tėvynei turėtų būti tokia pati – arba ją myli tokią, kokia yra – mažą, be kalnų, su šalta Baltijos jūra, kryžiais pakelėse ir gandralizdžiais ant elektros stulpų – arba nemyli iš viso.

Vadovėliai ir istorijos pamokos to niekada neišmokys. Meilė atsiranda namuose – šeimoje.

Ten, kur vaikai kalba (teatleidžia man Lietuvą savo tėvyne laikantys kitų tautybių žmonės) lietuviškai ir daro tai taisyklingai. Ten, kur vaikai pažįsta savo senelius arba bent jau žino, kokie jų vardai ir kur yra jų kapai. Ir kartais su tėvais juos aplanko.

Meilė tėvynei gimsta šeimose, kuriose vaikai kartu su tėvais yra buvę prie Stelmužės ąžuolo, Puntuko akmens, Molėtų ar Ignalinos ežerų, Televizijos bokšto, Gedimino ir Trakų pilyje.

Meilė tėvynei gali gimti namuose, kuriuose skaitomos lietuviškos pasakos, dainuojamos lopšinės, kuriose būdamas vaikas gali išgirsti lietuvių liaudies dainą ar pavartyti K.Šimonio, M.K.Čiurlionio, A.Žmuidzinavičiaus. P.Kalpoko ar S.Krasausko darbų albumą, o kiek paaugęs pats – atsiversti J.Ivanauskaitės, R.Gavelio, J.Kunčino ar R.Šerelytės knygą.

Patriotu gali tapti tik tuose namuose, kuriuose Kūčių vakarą visa šeima sėda prie stalo ir bent trumpam išjungia televizorių. Kad išgirstų vienas kitą.

Jei bent tiek namuose yra, meilės tėvynei neišmuš nei blogas vadovėlis, nei bloga valdžia.

Bet patriotizmas ne vien meilė, tai dar ir atsidavimas savo tautai. O kaipgi su juo?
Aš pasakyčiau labai paprastai: sąžiningai dirbti savo darbą, turėti savo nuomonę, neparsiduoti pačiam ir nepapirkinėti kitų. Kai reikia – užjausti ir padėti. Dar – būti išdidžiam, bet niekada nemenkinti kitų, net jei jie bando menkinti tave.

Sakysite to maža? Klystate – iš tikrųjų tai nepakeliama našta daugumai iš mūsų. Tikriausiai todėl ir bandome aiškintis, kur dingo patriotizmas.

(72 balsų, vidurkis: 4.61 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda

    • Karolis

      Patriotizmas yra meilė tėvynei avine tu…

  • Anonimas

    patriotizmas,tai ne tik mylėti Tėvynę bet ir joje gyvenančius žmones.gerbti juos.jų darbą.
    patriotizmas,tai ir atitinkamas užmokestis už darbą,o ne vergiškas išnaudojimas.
    manau,kad tokie patriotai,kaip VP dešimtukas ir kiti,panašūs…“pirstelėjus“ pabūklams ar kilus kitoms grėsmėms,-pirmieji“pirsteltų ir iš Tėvynės…
    ir jau žinau,kur jų galima būtų ieškoti…-JAV
    paskum,aprimus pabūklams ir nurimus priešui,tai tie“Tėvynės mylėtojai“, verkdami prieš kameras ir aimanuodami guostūsi,kad jie visada buvo su mumis,mus palaikė,kaip daro dabar esama „grietinėlė““iš JAV ir kitų „šiltų“ kraštų.
    gryžta iš ten.atsiima turtą,kuriį žmonės,likę Tėvynėje, atsattė ar kitaip išsaugojo…
    ar čia patriotizmas?
    laukti
    prastenėti svetur
    ir tada tik gryžti?
    nemanau
    o mūsų žiniasklaida tokius Dievina ir visaip kitaip meilina.(PINIGAI)
    GĖDA dėl tokių „PATRIOTŲ“

  • „teatleidžia man Lietuvą savo tėvyne laikantys kitų tautybių žmonės“

    Nėra jokios priežasties, kodėl turėtų atleisti.

    O mišrios šeimos?
    O šeimos, kuriose visi keturi seneliai – skirtingų tautybių?

  • Anonimas

    Gerb. Raimundai, nėra ir už ką pykti. Kiekvienas gavome savą kryželį, nedera pavydėti svetimo. Ir aš va norėčiau būti giliadvasiu rusu arba bent persisotinusiu amerikonu. Su jų plačiakraštėmis tėvynėmis. O teturiu tą gintaro lašelį, ant delno telpantį.
    Artūrui už teksto poetiką – 10 balų.

  • Anonimas

    Yra senas anekdotas „Nekenčiu rasizmo ir negrų“. Taip ir aš negaliu pakęsti nei globalizmo nei patriotizmo. Abu yra paskutinė, paskutinio niekšo prieglauda. Gyvenu ten, kur gerai jaučiuosi. Taip, sapnuoju lietuviškai, ir pasaulį suvokiu per lietuvio pasaulėjatos prizmę, nes kitokios neturiu ir turėti negaliu. Jokia kita kalba negaliu savęs geriau išreikšti nei lietuvių, nors laisvai kalbu dar bent kokiomis trimis. Tauta niekaip nėra kažkas realiai egzistuojančio. Bet realiai egzistuoja Stasys, Petras, Antanas ir Marytė beigi Zosė. Ir „patriotizmo“ prasme yra daugiau, nei pakankama, atsisukti prieš tuos gyvus žmones veidu, o ne užpakaliu, ir bent pasakyti „Laba diena“. Tai toks tas mano asmeniškai suvoktas patriotizmas.

  • Anonimas

    Ar Raimondui Zabarauskui zinoma, kad V. Kudirka – prancuzas? O kodel tokio patrioto, kaip Zabarauskas niekas nezino?

  • Anonimas

    Galbūt geriausias iš mano skaitytų Račo straipsnių.

    • Mat kaip… O man atvirksciai – labiausiai vadovelinis. Kituose straipsniuose as juntu Račą, o cia i virsu islenda teorija. Pasigendu realybes.

  • Anonimas

    puikuotis svetimais aforizmais- pirmutine kvailio privilegija.tiek del pirmo komentaro. o siaip- puikus straipsnis.

  • Man atrodo, kad maišyti patriojotizmą su tautybe, nereiktu. Girdėjau, kad amerikiečiai dideli patriotai, nors ten suvaževę daug įvairių tautybių žmonių. Girdėjau, kad net žėmaičiai nori, kad „žemaitis“ laikytinas kaip tautybė, bet save laiko didžiais Lietuvos patrijotais.

  • Anonimas

    Beraščiui Mykoliukui:
    Čia puikus pavyzdys, kad nuo vaikystės aklam (ir be to dar kvailokam) niekaip neišaiškinsi, kas yra spalvos, kaip atrodo žalia, geltona ir raudona.
    Matosi, kad taip tas mentalitetas skiriasi – visiškai kiti genai. Užtenka tik sumaišyti ar primaišyti kitų, ir dingsta visiškai supratimas, jausmas, kas yra Tėvynė, kas ta vidinė šiluma. Koks tai jausmas, kai šviečia artimi tau veidai, kai Maskvoje pvz.: pamatai niekad gyvenime nematytą lietuvį, ir tu jį atpažįsti. Užkalbini – pasirodo, gal jis net iš tavo gimtojo miesto. Man taip atsitiko Maskvoje, viena moteris pasakojo dar keistesnį atvejį Kolos pusiasalį pasiryžo – „aš jį užkalbinsiu lietuviškai“ – taip ir buvo, pataikė į tremtinį. Viena menininkė patyrė panašų atvejį – Indijos šiaurėje. Pašnekino – tas prekijas susijaudino nuo žodžio „AČIŲ“, pasakyto netyčia. O kiti galvoja, kur šalta, alkis – negali būti Tėvynė. Sakau – ir dar kaip gali, ten žmogui šilta iš vidaus.

  • Jeigu vėl mūsų šalį ištiktu bėda, kiek susirinktų žmonių norinčių ginti mūsų šalį? Patriotų, kurie būtų pasiryžę kovoti? Nedaug, bet galiu drąsiai pasakyti, kad patriotų dar yra. Galit sakyti bet ką, peikti tuos „chuliganus“ kurie paišo ant sienų svastikas ir negalvoja apie pasekmės, bet yra tokių, kurie visa širdimi yra atsidavę lietuviškom tradicijom, lietuvių kalbai, papročiams. Aš ne viena iš tų. Mano šeimoje niekada nebuvo laikomasi tradicijų, neskaičiau lietuviškų knygų (tik kurios yra įrašytos į lietuvių kalbos skaitymo sąrašą}, bet turiu draugų, kurie įskiepijo man meilę mūsų šaliai. Noriu pasakyti, kad dabar visiškai suprantu tuos, kurie nekenčia kitataučių gyvenančių Lietuvoje. Kam mums tokie, kurie nesiskaito esantys lietuviai, nesiskaito su mumis, nemoka mūsų kalbos, laikosi savo tradicijų, bet gyvena Lietuvoje?
    Beje, man gėda už tokį lietuvio pasisakymą „patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda“.

  • Anonimas

    Be patriotizmo nebutu susikurusios valstybes.

    Susimastykit tie, kam patriotizmas blogybe. Gal painiojat su nacionalizmu ar nacionalsocializmu. Pagalvokit – ar LDK kunigaiksciai kuriu laikais prasidejo Lietuvos valstybingumas nebuvo patriotai. Jei taip butu jie seniai jau butu issilakste belekur aplinkui uzpuolus kryziuociams ir jokios Lietuvos nebutu buve..
    Pagalvokit ar Latvija ir Estija turetu savo valstybes jei nebutu atgimes patriotiskumas po ilgu kryziuociu ir rusu priespaudos metu

  • Anonimas

    nu kaip tas paskutinis komentars tai labiau nusisneket neimanoma

  • Anonimas


    nemanau, kad kunigaikščiai tikrais patriotais buvo: to meto supratimas buvo paprastesnis – tai buvo jų (šeimos plačiąja prasme) užgrobta/paveldėta/atitekėjusi žemė ir papraščiausiai ją reikėjo ginti nuo kitų tokių pačių grobikų. Savotiškas turto gynimas.

  • Dedu, savo kažkada rašytą postą iš vieno forumo.

    Kad būtų aiškiau, ką aš manau, pateiksiu pavyzdį, siužetą, Dostojevskišką , suspaustą laike ir erdvėje, šiuolaikinį Smerdjakovą ir Aliošą.
    Tegul bus taip, kad iš dviejų herojų reikalaujama išduoti savo tėvynę (artimi žmonės: tėvai, broliai, seserys, draugai, artimieji giminės, mokytojai ir t.t.).
    Sąlygos paprastos; jeigu išduodi, lieki gyvas, bet miršta artimieji (Tėvynė), jei nešduodi – žūsti pats, bet lieka gyvi artimieji.
    Arba-arba. Ribinė situacija.
    Tegul vienas iš herojų, tai normalus, pilnavertis žmogus, mylimas tėvų, gerbiamas draugų, išugdęs savo gebėjimus ir t.t. Kitaip sakant, teigiamas herojus.
    Antras gi, priešingai, asocialios šeimos vaikas. Mušamas, stumdomas, nekenčiamas nes jo tėvai girtuokliai ir t.t. Neturi nei draugų, nei …
    Kokie bus mūsų herojų motyvai?
    Išduodamas pirmasis pažeistų pats save, nes pražudęs savo artimuosius būtų sužalotas morališkai. O tai ir yra motyvas neišduoti.
    O antrasis? O ar ,taip vadinama tėvynė, jo paties neišdavė, būdama abejinga jo kaip žmogaus esmei? O gal kita visuomenė jam suteiks žmogiškas sąlygas? Gal jį pripažins ir t.t. Arba, paprasčiausias kerštas.
    Svarbūs čia yra keli dalykai. Ar pirmasis neišduodamas, žūdamas aukosis ar paprasčiausiai negalės elgtis kitaip, nes kitaip pasielgti jam bus dar sunkiau. Nes pražudęs savo artimuosius jis sužalos save. Ar galėtų jis elgtis kitaip?
    Antrasis yra dar-ne-žmogus. Nepilnavertis žmogus. Ir kalta, šiuo atveju, yra, taip vadinama, tėvynė. Jis yra paliktas žmonių- paliktas ir Dievo.
    Hamletiškas klausimas: būti ar ne būti, galimas tik Žmogui.

  • Patriotizmas prasideda nuo vystyklų ir pasireiškia per papratus žmogiškus santykius, o visa kita ateina vėliau.

  • arvydas

    Jėzau-Kristau, pasakytų mano AtA bobutė.
    Ir persižegnotų.
    Nejaugi čia tas pats tulžies pritvinkęs Račas čia taip rašo?
    Niekad negalėjau net pagalvoti, kad jis parašys tekstą, po kuriuo aš pats su entuziazmu pasirašyčiau.

  • RASA

    patikėkit,net nežinau nuo kada fanatiškai pradėjau mylėti TĖVYNĘ,gal nuo tada ,kai atsisakiau (1968m)vykti į Maskvą,gal nuo tada,kai didžiuodavausi ,kad esu lietuvė,beje puikiai mokanti rusų kalbą,kai manęs paklausdavo ekskursantai,kur rasti tą ar kitą parduoruvę,kad gyvenu pačiame Vilniaus centre.
    Augau kartu su lenkais ,žydais,rusais,o draugė buvo totorė,ir nė karto nekilo noras kaip nors juos pažeminti.Tėvai-prieškariniai inteligentai,niekada nedrausdavo su jais bendrauti,žodžiu, ,tėvai,seneliai,tai ir buvo ,ko gero, mano TĖVYNĖ,KURIŲ NĮMANOMA IŠKEISTI,PANIEKINTI,ĮŽEISTI.IR DABAR,ATIDIRBUSI 48 METUS,SĄŽININGAI ,IŠKĖLUS GALVĄ,GALIU GYVENTI RAMIAI,NES LABAI MYLIU SAVO BRANGIĄ TĖVYNĘ IR NIEKS MANO JAUSMO NEPAKEIS.

  • Deimantė

    Šis įrašas – ypatingas. Man labai patiko, mane net šiek tiek suglumino ir sugraudino. Jūs labai taikliai, Artūrai.

  • Edita

    Nuostabus straipsnis, jis man labai padejo ruostis lietuviu kalbos iskaitai apie patriotizma. Esu labai Jums dekinga, Arurai.

    • Edita, ačiū. Džiaugiuosi, kad jums patiko. O dar jei padėjo… tai ir dundukų pastangos nublanksta:)

  • Naglis Kazlauskas

    Laba diena, noreciau pasakyti savo nmuomone apie patriotizma saliai, kurioje gyvename. Manau, kad netgi nebutina daug kalbeti apie lietuvio meile savo saliai, didesniai daugumai dabartiniu lietuviu ji prilygsta perdetu sirgimu uz krepsini, kuris seniai pavirtes ekonomine, pinigu darymo masinele, besinaudojancia naiviais sirgaliais,isivaizduojanciais save patriotais kai prisibaubia skandinavisko alaus lietuvisku pavadinimu ir baubia Zalgiris ar Lietuva, nesvarbu kokia komanda zaidzia. Man atrodo, kad kalbeti apie patriotizma reiketu ekonominiais apibrezimais. Man nesuprantamas politiku dziaugsmas pramusant vizas i Amerika, ar proteguojant ,uzsienio investuotjus, skrydziu bendroves kurios neva investuoja i Lietuva, suteikdamos lietuviams daugiau galimybiu mauti is Lietuvos ir tai atseit didelis juju nuopelnas ir visaliaudinis laimejimas. Tas pat ir su prekybos centru imantriais nelietuviskais pavadinimais isigalejimu. Suprask lietuvi, kad cia tau suteikta galimybe ir turetu buti dziaugsmas isleisti savo nedidelius pinigelius, vaikstant po visokias aveniu ir Plaza bulvarus. Dar apie prioritetinius uzsienio investuotojus, kas daznaipateikiama kaip vos ne laimejimas.Truksta parasciausio pamastymo save pastacius i UI vieta. Kiekvienas tenoretu greiciau uzdirbti daugiau babkiu, o jeigu tie kvailiai dar ir paskatina tai liuks. Faniera plaukia is Lietuvos, o ne pasilieka joje. Dziaukites lietuvos parijai, kad i jus teikesi investuoti. As puikiai suprantu, kad protingas zmogus nelis i politika, arba ten ilgai neuzsibus, bet manyciau reiketu dazniau kalbeti butent apie ekonomini patriotizma,ka jau yra senai perprate stabilios ekonomikos valstybes, tiek Europoje tiek Azijoje ir juolab Amerikoje.Kiek mes galime buti kvailiu vietoje. Europos zemelapyje mes esam niekam neidomi lygumu salis, nereikia kurti sau iliuziju ir labai stengtis atrodyti protingiems pries svetimsalius is turtingesniu saliu(kaip daznas musu megsta pakalbeti angliskai, padainuoti angliskai) galima buti patriotu ir perkant preke lietuviska gal tik nereiktu vis bukint ir bukint ta musu zmogeli kvailais valdzios vyru sapaliojimais, iterpiant tarptautinius zodelius, kad atrodytu protingiau. Tegul gal jie nebelenda tiek i ekrana jei nera reikalo.

    • Eretikas

      Galiu pritarti šitiems puikiai išreikštiems jausmams, tačiau logika reikaluja būti atlaidesniems tiems baubiantiems alaus prisisiurbusiems patriotams. Nebūtų kas palaiko Žalgirio – apie patriotizmą aplamai nebūtų Lietuvoje bešnekama.
      Juk per Žalgirio pergales prieš Maskvą pažadinta tautos viltis, kad nesame mulkiai, kaip 50 metų bandė įteigti Maskva ar dabar jau 20 metų Briuseliniai kopūstai. Dabar vėjarodis pasisuko kita kryptimi, ir kalbos pakrypo, kad „visa kultūra tik iš vakarų“.
      Iš vakarų (ar Rytų) tik labai laikinos politinės mados. Kultūra sukuriama kiekvienoje vietoje sava ir savita. Japonija apsieina be Vakarų, sukūrė per tūkstanmečius savo kultūrą Kinija. Ir visa tai irgi nė kiek ne prastesnės kultūros. Tik Vakarų šovinizmas gniuždo patriotizmus, kaip „nacionalizmo apraiškas“. Tai jų inkvizicijos apraiškos.

  • Adomas

    Šaunu, kad yra dar tokių straipsnių apie patriotizmą, meilę Lietuvai!

  • Kristina

    Šaunus straipsni. Perskaičiau ir susimąsčiau, ar aš esu Lietuvos patriotė? Gyvenu ir dirbu Lietuvoje. Kalbu lietuviškai, nors darbe tenka kalbėti angliškai. Sergu už lietuvius sportininkus, džiaugiuosi kai jie laimi, bet neinu i rungtynes, nestoviu su veliava ir alaus buteliu, neskanduoju Lietuvos vardo. Važinėju japonišku automobiliu, rengiuosi vokiškais, turkiškais, taip pat ir kiniškais drabužiais. Tiesa renkuosi lietuvišką maistą, darže auginu savo bulves ir morkas. Vis pasvajoju į kokią dar šalį nuvykti. Turiu minčių išvykti į užsienį studijuoti. Namuose stengiuosi kalbėti taisyklingai, lietuviškai, vis pabaru ir pataisau sūnų, kai šis kokį svetimą žodį pavartoja. Kaip M.Mikutavičius savo dainoje dainuoja, laiku susimoku mokesčius, jei reikia ir baudas. Tikrai nesikeikiu. Visada einu ir balsuoju rinkimų metu, švenčiu valstybines šventes.
    Tai ar aš patriotė? Ar ne?
    Labai teisingai ponas Račas pastebėjo, jog patriotizmas nepamatuojamas balso galingumu rungtynių metu, vėliamos mojavimo intensyvumu ar lietuviškos prekės vartojimu. Tu tai turi, arba ne. Ir ne tau pačiam spręsti ar tu tėvynės patriotas. Tai gali parodyti tik tavo darbai. Ir tikrai ne tokie, kaip stūgavimai ‘aš patriotas’. Kai vienas mano pažystamas vienoje rankoje su vėliava, kitoje su buteliu, žaidžiant Lietuvos rinktinei staugė ‘aš Lietuvos patriotas’, pagalvojau, tikrai. Tik, ką tu veikei kai tavo vaikus vieną po kito vežė į vaikų namus, kur tu buvai, kai tavo mama atsidūrė senelių prieglaudos namuose, ką tu dirbai, kad šiandien socialiniai darbuotojai tau nuperka ir į namus atneša duonos, cukraus ir miltų. Ar tu ką nors padarei Lietuvai, apart stūgavimo koks tu patriotas esi.
    O kad patriotiškumo nereikia ugdyti mokykloje aš nesutinku. Gal ne kiek ugdyti, o tiesiog apie jį kalbėti, nuolat priminti krašto istoriją, puoselėti kultūrą, papročius, nepamiršti savo tradicijų, tiesiog gerbti vieni kitus. Kaip teigia straipsnio autorius, mes tikrai skiriamės nuo mūsų senelių, o mūsų vaikai dar labiau darosi visuomeniški ir kosmopolitiški. Manau tikrai nėra blogai išvykti studijuoti į kitą šalį, tikrai nesmerktinas ir noras ten gyventi. Svarbiausia turbūt tavo mintys, elgesys ir pasaulėžiūra. Jei gyvendamas svečioje šalyje sugebėsi dar ir Lietuvos vardą garsinti, tai bus tik sveikintinas pavyzdys ir daug geresnis žestas negu apsivogti ten, ar dar blogiau, nužudyti.