Konservatoriai versus „Lietuvos rytas“: karas paskelbtas

Nenustebkite, kad prieš tai paskelbiau du ne savo įrašus – „Lietuvos ryto“ Laiko ženklus ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto A.Anušausko atsakymą į juos. Tiesiog norėjau, kad jie būtų vienoje vietoje, nes „Lietuvos ryto“ tekstai kitą dieną dingsta iš interneto.

O paskelbiau šiuos du įrašus todėl, kad jie iš esmės reiškia, kad prasidėjo atviras karas.

 Jis brendo jau gana seniai, nes „Lietuvos rytas“ meile konservatoriams niekada nepasižymėjo. Ir tai, žinoma, nieko baisaus – jau esu rašęs, kad kiekvienos žiniasklaidos priemonės valia pasirinkti, ką jie palaiko, o ko – nemyli (galima, žinoma, pasirinkti ir vidurį, bet tai – labai sunku).

Todėl „Lietuvos ryto“ nemeilė konservatoriams – nieko ypatingo. Nei geriau, nei blogiau nei „Respublikos“ grupės meilė A.Valinskui, ar „Lietuvos žinių“ – B.Lubiui.

Tokia šiandienos Lietuvos žiniasklaidos realybė. Ji gali nepatikti, tačiau tai anaiptol nėra kažkuo išskirtinis reiškinys – Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitur taip pat yra žiniasklaidos, atvirai remiančios kurią nors politinę jėgą ar srovę ar nuolat ieškančių progos „įkąsti“ nemėgstamiems. Tiesa, motyvai kartais būna kitokie nei Lietuvoje, tačiau už visko dažniausiai vis tiek stovi interesai.

Bet grįžkime prie „Lietuvos ryto“ ir konservatorių: niekam ne paslaptis, kad nemeilė jau senokai buvo abipusė, o ypač ji išryškėjo po A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės pradėtų reformų.

Vėlgi – visiškai suprantama: nepaisant to, kad „naktinės reformos“ smogė visai žiniasklaidai, „Lietuvos ryto“ grupei tas smūgis buvo gerokai stipresnis nei kitiems: panaikintos visos PVM lengvatos (leidyba, popierius, spaustuvė), padidinti mokesčiai už autorines sutartis plius mokestis „Sodrai“ (dienraštis, interneto svetainė ir TV, papildoma mokesčių našta krepšinio klubui. Ir visa tai – žemyn važiuojančios ekonomikos akivaizdoje, kai reklamos apimtys sumažėjo iki 1999 metų lygio.

Sutikite – net tokiam galiūnui kaip „Lietuvos ryto“ grupė – per daug. Meilei vietos nebeliko.

Tačiau konservatoriai į tą nemeilę iš pradžių nereagavo. Tiesiog numodavo ranka, nes po sausio 16-osios reikėjo spręsti kitą – išlikimo klausimą.

Konservatoriams sutikus taisyti kai kuriuos įstatymus ir tikriausiai rengiantis daryti dar daugiau nuolaidų, galbūt viskas būtų išsisprendę savaime.

Tačiau bėda ta, kad kartu pamažu mezgėsi ir kitas konfliktas – tarp konservatorių ir VSD šefo P.Malakausko. Jis prasidėjo tą pačią sausio 16-ąją, kai visišką nekompetenciją pademonstravęs P.Malakauskas visą kaltę pabandė suversti naujajai valdžiai. Konkrečiai – R.Juknevičienei, kurią R.Palaitis paliko formaliai vadovauti pasirengimui sausio 16-ajai.

Įtampą dar labiau didino garsiosios VSD pažymos, kurių P.Malakauskas naujajai valdžiai nepanoro pristatyti, į paviršių lendantis VSD beviltiškas pasirodymas formuojant „Leo LT“ bei nežinia iš kur (?) atsirandanti „įdomi“ informaciją apie D.Grybauskaitę.

Ir tada – vasario 13 dieną „Lietuvos ryte“ pasirodo P.Malakausko paleista antis – jis neša atsistatydinimo pareiškimą V.Adamkui, nes konservatoriai jį vargšelį baigia užspausti. Jos tikslas buvo labai paprastas – išprovokuoti kuo didesnį P.Malakausko palaikymą, pirmiausia orientuojantis į V.Adamkų ir galbūt konservatorių koalicijos partnerius.

Deja, P.Malakauskas apsiskaičiavo – darbo liaudies ir partinio aktyvo demonstracijų palaikančių VSD šefą nebuvo… ir pasidarė aišku, kad konservatorių (tiksliau – A.Kubiliaus ir R.Juknevičienės) palaikomam kandidatui laimėjus prezidento rinkimus, jo dienos bus suskaičiuotos.

Būtent apie tai ir parašė „Lietuvos rytas“ vasario 19 „Laiko ženkluose“. Kaip visada – eilinį kartą, paskanindami tekstą savo aiškiai pademonstruotu požiūriu į konservatorius.

Ir štai čia jau konservatoriai nebeišlaikė. Sakau – konservatoriai, nes beveik neabejoju, kad A.Anušauskas, prieš skelbdamas savo tekstą, pasikonsultavo su partijos lyderiais. Koks buvo sprendimas – matome. Ir sprendžiant iš teksto, tas sprendimas buvo padarytas sąmoningai.

Karas prasidėjo. Karas, kuriame tikrai bus aukų ir kuriame dar neaišku kas laimės.

Ypač, turint galvoje dar ir tai, kad konservatoriai kariaus dviem frontais – ne tik su „Lietuvos rytu“, bet ir su Lietuvos nacionaline televizija. Pastarasis karas buvo paskelbtas R.Juknevičienės lūpomis vasario 17 dieną laidoje „Versijos“ (žiūrėti nuo 16’45-18  min ir nuo 20’10 iki 22 min). Beje, toje laidoje buvo nedviprasmiškai užsiminta ir apie VSD.

Nedrįstu net spėlioti, ar konservatorių pasirinkta taktika – pradėti ataką durtuvais prieš du tankus dvejų rinkimų išvakarėse yra pati teisingiausia. 

A.Valinsko pavyzdys lyg ir turėtų liudyti, kad tokia taktika nepasiteisina, tiesa, A.Valinskas, pabandęs kovoti ne su kokia konkrečia žiniasklaidos priemone ar grupe, o visa žiniasklaida iš karto, atrodė, kaip pamišėlis su kočėlu puolantis traukinį.

Viena yra visiška aišku: šis karas bus neeilinis ir tęsis iki pat Prezidento rinkimų antrojo turo pabaigos.

Ir dalyvaus jame bei – labai tikėtina – nukentės ne tik konservatoriai ir „Lietuvos rytas“.

Ir kraujo bus daug…

(15 balsų, vidurkis: 4,40 iš 5)
Loading...