„Kolekcionierė“ – lietuviškas kinas dar nemirė?

Nieko nesuprantu apie vynus – kurių metų, kurio regiono geriausias. Rūšiuoju juos labai paprastai: skanus arba neskanus.

Nesu kino meno specialistas, todėl ir filmus skirstau panašiai.

Lietuviškus filmus pastaruju metu skirstyti būdavo sunku, vienu metu jau buvau visiškai praradęs viltį, atrodo, kad net esu išsitaręs, kad gal jau geriau būtų, kad niekas ir nebebandytų. Juk slidinėti irgi nemokam, futbolą taip pat žaidžiam ne kaip, bet juk ne visi turi ir tokias krepšinio komandas…

Tokia nuotaika ypač buvo apėmusi po „Nuodėmės užkalbėjimo“, kuriame buvo sudėta viskas, ką turime blogiausio. Jurgos ten nė užuominos nebuvo, nors filmas neva buvo skirtas jai.

Ir nors prieš tai buvo „Dievų miškas“, optimizmo nebuvo.

Todėl labai atsargiai ėjau į „Kolekcionierę“. Ačiū Rasai. Ir išėjęs pakeičiau nuomonę: dar ne viskas prarasta.

Prisimenant vynus, filmus (o taip pat ir spektaklius) skirstau panašiai: ar jis išėjus iš kino salės priverčia galvoti apie ką nors, ar sukelia kokių nors minčių, ar tiesiog išnyksta užsidegus šviesoms.

„Kolekcionierė“ neišnyksta. Jau praėjo kelios valandos, o vis dar ieškau atsakymo: kodėl kartais kolekcionuojame emocijas (tiesas, nuomones ir t.t) bet jų nerodome, kodėl laikome jas progoms, televizijų ekranams, o ne dalinamės.

Šiek tiek pažįstu Gabiją ir buvau labai nustebintas jos vaidyba. Nesitikėjau. Ir kai žiūrėjau, tikėjau. Jei būtų buvęs spektaklis, būčiau garsiai plojęs. Mano profanišku supratimu, ji ten puiki.

Pats filmas, žinoma, šiek tiek „lietuviškas“ – nežnau kodėl, bet patinka daugumai lietuvių džiaugtis savo depresijomis ir savo liūdesiu (dėl to niekaip neįsivaizduoju lietuviškos komedijos).

Tačiau priešingai nei „Nuodėmės užkalbėjime“, nuogo kūno beveik nėra visai, o erotika įtikinama, personažų nedaug ir jie visi savo vietoje (na gal tik Gailės sesuo išsiskiria dirbtine vaidyba).

Žodžiu, verta. Nueikite būtinai. Nors rodo tik „Skalvijoje“. Nes jis ne visai „lietuviškas“, tačiau įrodo, kad galime ir tai.

Jei nepatiks filmo idėja, bent jau pmatysite, kaip vaidina G.Ryškuvienė. Verta.

  

(6 balsų, vidurkis: 3.67 iš 5)
Loading...
  • Hmm, o aš jau buvau nusprendus nesidomėti „Kolekcioniere“. Pamačiau reklaminį roliką Skalvijoje prieš lenkiškų filmų festivalio labai gerą filmą „Burtai“, tai buvau įsitikinusi, kad „Kolekcionierė“ – dar vienas lietuviškų tylos pauzių, lietuviško nelaimingumo ir lietuviškos erotikos filmas. :)
    „Dievų mišką“ žiūrėjau iš pagarbos tekstui ir V.Masalskiui. „Nuodėmės užkalbėjimo“ nuobodulį pajutau jau po pirmų penkių minučių, todėl… Bet mačiau vieną lietuvišką filmuką, kuris nei liūdnas, nei depresyvus. Jaunų įžūlių vyrukų pašaipus ir taiklus filmukas „Diringas“. Niekas nepuolė šito filmo girti, nes neįprastas jis mums, tskant – nerimtas :) O man atrodo, kad neblogesnis už įžymiojo meistro Larso von Triero 2006 metų pasimankštinimui pastatytą komedijėlę „Direktøren for det hele“. Na, gerai: Triero – profesionalesnis montažas ir gilesnis tekstas. :)
    Dėl „Kolekcionierės“. Nesu pažįstama su Gabija, tai galėsit pats jos paklausti. Man rodos, ji pati, kai pamatė tą filmą, po seanso išėjo pakankamai priblokšta filmo įtaigos. O gal ir savęs. :) Bent man taip pasirodė.
    O žmonių, kolekcionuojančių emocijas, nepažįstu. Tų, kurie nesako, pasilaiko sau savo nuomones, kolekcionieriais nelaikau. Yra kitokių apibūdinimų. O tai, ką šnekame per televizijas ar kolegų rate, galima priskirti vienintelei emocijai: norui įrodyti savo egzistavimą.

  • Jei teisingai supratau, tai ne man vienam patiko..:)
    Beje, dar ir „Zero“ buvo išimtis iš „lietuviškos“ tradicijos. Ir gana įdomiai suręstas siužetas – taip pat ne lietuviškas:)

  • O „Nereikalingi žmonės“ žiūrėjot? Pirmą kartą lietuviškas filmas atrinktas į aukščiausios kategorijos Šanchajaus tarptautinio kino festivalį (kai kurie žurnalistai minėjo, kad šis festivalis priklauso to paties lygio kino festivalių grupei kaip ir Kanų ar Berlyno festivaliai), kuris įvyks birželio 14-22 dienomis Kinijoje. „Nereikalingi žmonės“ varžysis konkursinėje programoje dėl pagrindinio prizo „Auksinės taurės“.
    Jei matėt, idomu būtų išgirst Jūsų nuomonę ir apie šį filmą. Asmeniškai man labai imponuoja kylančios Lietuvos kino žvaigždės Valdos Bičkutės vaidyba.

  • Apie „Nereikalingus žmones“ kol kas tik skaičiau. Bet būtinai nueisiu pažiūrėti. Kita vertsu, atrinkimas į festivalį nebūtinai reiškia, kad filmas yra geras (nors gali reikšti ir tai) ir kad jis būtinai turi patikti visiems. Čia taip pat kaip su vynais – sako, pažiūrėk, kažkokių tai ten metų iš kažkokio tai ypatingo vynuogyno, o paragauji ir pagalvoji: lietuviškas „Gintaro krantas“ buvo ne ką blogesnis…:)

    Bet tam, kad tai sužinotum, turi paragauti.

  • Kol dar nematėt paties filmo, rekomenduoju apsilankyt oficialioje filmo svetainėje:
    http://www.lossmovie.com.
    Nesu vaidybos vertinimo ekspertas, tačiau kas jau kas, o A.Mamontovo muzika, sukurta šiam filmui, tikrai neeilinė. Vien jau filmo svetainės stilius ir turinys leidžia daryti preliminarią išvadą, jog filmas – ne antrarūšis. Tačiau dėl skonio nesiginčysiu – tikrai kiekvienas turim savo mėgstamiausią vyno rūšį :)

  • Ir dar – ten, kur A.Mamontovas, ten paprastai ir kokybė :) Išties neeilinę asmenybę Lietuvos žemelė išnešiojo…

  • Kalba apie filmų rodymą festivaliuose man primena vaikystėje įsidėmėtą posakį iš Konan-Doilio „Baskervilių šuns“. Ten apie pelkėse besislapsčiusio pabėgėlio kalinio, žiauraus nusikaltėlio žūtį pranešama jo seseriai ir ši graudžiai pradeda raudoti. Vatsonas sau filosofuoja taip: koks gi turėtų būti baisus žmogus, jei jo neapraudotų bent viena moteris pasaulyje. Tai aš panašiai sakau apie filmus: koks turėtų būti prastas filmas, jei jo nepriimtų bent vienas festivalis. :)

  • To Vilnis: po paskutiniu Jūsų sakiniu pasirašyčiau:)

  • Pingback: Common sense » Padedam Dariui?()