Koks ryšys tarp „proso“ ir konstitucinių teisių?
Šiomis dienomis džiaugiuosi, kad nei aš, nei niekas iš man artimų žmonių nedirba Užsienio reikalų ministerijoje ir nėra susijęs su diplomatiniais kanalais gaunamų laiškų ir siuntų perdavimu adresatams. Nes jei taip būtų, geriausiu atveju reikėtų pradėti galvoti apie kito darbo paieškas, o blogiausiu – džiovinti džiūvėsius ir laikyti po ranka būtiniausias higienos priemones.
Juk būdamas valstybės tarnautoju, turėčiau šiek tiek išmanyti Lietuvos įstatymus, įskaitant ir baudžiamąjį kodeksą, kurio 166 straipsnis skelbia, jog „tas, kas neteisėtai pažeidė asmens susirašinėjimo ar kitokių pašto ar techninėmis priemonėmis siunčiamų pranešimų, siuntų slaptumą arba klausėsi pokalbių telefonu arba naudojosi kitas jų perėmimo formas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.
Dar neramiau būtų perskaičius to paties 168 straipsnį, skelbiantį jog „tas kas be asmens sutikimo viešai paskelbė pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos arba profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų“.
Tiesą pasakius, nenorėčiau būti ne tik Užsienio reikalų ministerijos darbuotoju, bet ir šios ministerijos vadovu. Priežastis iš esmės ta pati: abu minėti Baudžiamojo kodekso straipsniai numato, kad už minėtus nusikaltimus atsako ir juridinis asmuo, o 43 to paties kodekso straipsnis tarp galimų bausmių nurodo juridinio asmens veiklos apribojimą arba likvidavimą.
Tačiau Užsienio reikalų ministerijoje – olimpinė ramybė. Džiūvėsių niekas nedžiovina, naujo darbo neieško, ministras Antanas ramiai sau atostogauja, o ministerija skelbia pareiškimus, kuriuose „atmeta kaltinimus“ ir teigia, jog „nėra atsakinga už privačiai siunčiamų „apdovanojimų“ reklamą spaudoje“.
Tikriausiai nereikia aiškinti, kad šie pareiškimai susiję su žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės iš Rusijos gautais kunigaikštienės ordinais bei pažymėjimais. Tiksliau – su jų aprašymu ir parodymu Lietuvos žiniasklaidoje.
Istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo kvaila ir juokinga esmės kvaila, kaip ir ministrei suteikti kunigaikštienės titulai ir ordinai. Ji primena pirmuosius nepriklausomybės metus, kai Lietuvos politikai ir kiti visuomenės veikėjai susiviliodavo siūlymais būti įtrauktais į vadinamuosius pasaulio lyderių žinynus ir sumokėti kelis šimtus JAV dolerių už tai liudijančią pažymą raudonmedžio rėmeliuose.
Skirtumas tik tas, kad tada patys to nesuvokdami tuščiagarbiai apie savo žioplumą patys skubėdavo rodyti gautus laiškus žiniasklaidai, kuri dar neturėdama patirties taip pat apsigaudavo ir ne kartą yra paskelbusi žinią apie naują „pasaulio lyderį“ kaip didžiausią naujieną.
Kazimieros Prunskienės įšventinimo į kunigaikštienes istorijoje viskas buvo priešingai: ministrei adresuotą laišką jai pirmiausia parodė televizija.
Prisimenant pastarųjų poros metų Lietuvos įvykius, toks šios istorijos posūkis neturėtų atrodyti kuo nors ypatingas. Juk ir valstybės saugumo departamento pažymą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, ir buvusio prezidento Rolando Pakso ir korupcija apkaltintų Seimo narių telefoninių pokalbių išklotines žiniasklaida paskelbė anksčiau nei jas gavo Seimo nariai ar prokuratūros darbuotojai.
Žiniasklaida anksčiau už visus išsiaiškino ir tai, jog buvęs ūkio ministras Viktoras neturi diplomo, jog studijoms Kauno technologijos universitete jis pateikė tik jo kopiją ir sugebėjo surasti dešimties metų senumo policijos surašytą protokolą, kuriame buvęs ministras savo parašu patvirtino, jog aukštojo išsilavinimo jis neturįs.
Dauguma paminėtų istorijų (o galbūt net visos) buvo susijusios su valstybinių institucijų parengta ar surinkta informacija, kurią šios institucijos pačios ir „nutekindavo“, todėl jokių problemų nekildavo. Kažkas, kažkada, tiesa, bandė kalbėti apie Konstitucijos ir žmogaus teisių į privatų gyvenimą pažeidimą, tačiau buvo neišgirsti, nes padėtis buvo ypatinga, reikėjo ginti valstybę, o tokiomis sąlygomis visos priemonės buvo leistinos. Todėl kaltų niekada nebuvo.
Kaltų, panašu, nebus ir šį kartą, nes kunigaikštienės Kazimieros regalijų istorijoje diskutuojama apie šalutinius dalykus, tačiau visai nekalbama apie esmę.
Užsienio reikalų ministerija įrodinėja, jog ordinai ir pažymėjimai ministrei buvo siunčiami ne diplomatiniu paštu, aiškina, jog negalėjo atplėšti dėžutės, kuri nebuvo antspauduota ir būtinai primena, jog ši dėžutė buvo nuo laidynės.
Tačiau tai visiškai nesvarbu. Dėžutė galėjo būti ir nuo šunų maisto ar prezervatyvų, o siuntinys perduotas per ministerijos valytoją. Svarbiausia yra tai, kad ministrei perduotas, tik jai skirtas privatus siuntinys, jai nežinant ir nedavus sutikimo, buvo atidarytas ir parodytas visai Lietuvai.
Būtent apie tai, tai yra, apie Konstitucijos garantuojamų teisių į privataus gyvenimo, asmens susirašinėjimo neliečiamumą, reikia kalbėti. Taip pat – apie atsakomybę tų valstybės tarnautojų, kurie prisidėjo pažeidžiant minėtas konstitucines teises.
Tai, kad šis siuntinys buvo perduotas oficialiais kanalais (tai liudija URM pareigūno pasirašytas raštas) bei abejonių nekeliantis faktas, kad žiniasklaidą apie jį informavo bei leido nufilmuoti valstybės tarnautojas – tik detalė.
Jei atsakomybės už įvykdytą nusikaltimą nebus pareikalauta ir šį kartą, o viskas pasibaigs juokeliais apie dėžutę nuo „proso“, galima bus teigti, jog Lietuvai iki teisinės valstybės dar labai toli, o Konstitucijos garantuojamos asmens teisės tėra tik fikcija.
Nes tikroje teisinėje valstybėje įstatymai vienodai gina ir kvailą ir protingą, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės, titulo ar užimamų pareigų.
(Dar neįvertinta)
Loading...
