Kodėl europiečiams nepatinka gyvenimas Lietuvoje?

Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kad po Vilnių vis dar važinėja autobusai, kurie kiek daugiau nei prieš dvejus metus pasirodė sostinės gatvėse ir agitavo mus visus vieningai balsuoti už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje?

Mes balsavome, tapome ES nariais, o autobusai, papuošti ES vėliavomis šūkiu „Būkime europiečiais“ ant šonų vis dar suka ratus Vilniaus gatvėmis.

Tada, prieš referendumą, pamenu, minėtas šūkis šiek tiek erzino – man atrodė, kad europietiškumas nėra tiesiogiai susijęs su naryste Europos Sąjungoje, o bandymas šiuos du dalykus sieti yra savotiškas visos tautos nepilnavertiškumo komplekso ugdymas. Tiesą pasakius, jaučiausi europiečiu ir iki 2003 metų gegužės 11 pavakario, kai paaiškėjo, kad dauguma Lietuvos piliečių pritarė šalies stojimui į ES. Taip pat būčiau jautęsis, jei referendumas būtų neįvykęs arba jeigu rezultatai būtų buvę kitokie. Nes nemanau, kad referendumo rezultatai ką nors iš esmės pakeitė, ir kad šveicarai, norvegai, kroatai arba serbai nėra europiečiai vien todėl, kad jie nėra ES piliečiai.

Todėl per Europos parlamento rinkimus 2004 metais balsavau už konservatorius, kurie ragino būti labiau lietuviais, ir bandyti tapti „oriais ir besididžiuojančiais savo Tėvyne“. Konservatorių pastangos gaivinti tautinę savimonę nebuvo įvertintos – jau tapę europiečiais lietuviai atgal nesigręžiojo ir balsavo, kaip daugumai atrodė, už ateitį, kurią šiandien dauguma jau tikriausiai taip pat laiko praeitimi ir norėtų pamiršti.

Tačiau po Vilnių vis dar važinėjantys „europietiški“ autobusai, kaip ir kitos ilgus metus trukusios „europietiškumo“ didinimo priemonės, atrodo, nepraėjo be pėdsakų. Jei tikėti paskutinės „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, šiandien esame labiausiai nepatenkinti savimi ir savo valstybe europiečiai tarp visų 25 Europos Sąjungos narių.

Šią savaitę paskelbti minėtos apklausos duomenys rodo, kad savo dabartiniu gyvenimu patenkinti vos kiek daugiau nei pusė, tai yra, 53 proc. visų Lietuvos gyventojų, kai tuo tarpu vidutiniškai ES šis rodiklis siekia 80 proc., dešimtyje naujų ES narių – 83 procentus, o, pavyzdžiui, Danijoje – net 98 procentus.

Danija, žinoma, gal ne pats geriausias pavyzdys – ten žmonės galbūt išties gyvena geriau nei Lietuvoje, tačiau ar tikrai mus taip jau lenkia Latvija ir Estija, kur savo gyvenimu patenkinti atitinkamai 61 ir 67 proc. visų gyventojų?

Verta pažymėti ir tai, kad, kad keikdami varganą savo būvį, lietuviai kartu yra įsitikinę, kad gyventi būtų buvę dar blogiau, jei Lietuva nebūtų tapusi ES nare.

Net 72 proc. mūsų yra įsitikinę, kad narystė ES mums davė naudos, o beveik du trečdaliai (61 proc.) mano, kad dėl tapus ES nariais, ekonominis gyvenimas tapo stabilesnis. Abu šie rodikliai gerokai viršija tiek visos ES, tiek naujų Sąjungos narių vidurkį.

Įspūdis toks, kad buvome patikėję, jog vos Lietuvai įstojus į ES, gyvenimas iš karto pagerės ir vis dar esame įsitikinę, kad taip ir turėtų būti. Tačiau esame pasimetę, nes realiame gyvenime taip neatsitiko ir mana iš dangaus po 2004 metų gegužės 1-osios nepasipylė. Laukiame, kol kas nors paaiškins, kaipgi yra iš tikrųjų, nes patys, panašu, jau nebesuprantame.

Dar keisčiau atrodome bendrame europiečių kontekste vertindami savo valstybę. Daugiau nei pusė mūsų pasitiki Europos parlamentu ir Europos Komisija ir beveik pusė – 48 procentai – yra patenkinti tuo, kaip demokratija veikia Europos Sąjungoje.

Tuo pat metu beveik trys ketvirtadaliai mūsų (72 proc.) yra nepatenkinti tuo, kaip demokratija veikia Lietuvoje.

Jei negyventum Lietuvoje, pamatęs tokius apklausos rezultatus, galėtum pagalvoti, jog čia nevyksta laisvi rinkimai, kalėjimai pilni politinių kalinių, o laisva spauda iš esmės neegzistuoja. Kaip kokioje Baltarusijoje ar Kuboje.

Tačiau žinant, kad iš esmės yra priešingai, belieka tik spėlioti, kodėl daugumai Lietuvos piliečių atrodo, jog demokratijos Lietuvoje mažiau nei kitose 24 ES valstybėse.

Vienas iš galimų atsakymų – ant „europietiškų“ autobusų šonų. Gali būti, kad demokratijos (kuri iš esmės reiškia pačių piliečių dalyvavimą valdant savo valstybę) mums Lietuvoje atrodo mažai todėl, kad dauguma mūsų galvojo ir tebegalvoja, kad ji, kaip ir visos kitos gėrybės, negali būti sukurtos čia, o būtinai turi ateiti iš kitur, pavyzdžiui, iš ES arba NATO.

Laikydamiesi tokios nuostatos, renkamės simbolinio, o ne praktinio veikimo kelią – buvome pirmieji, ratifikavę ES Konstituciją, pirmaujame pagal ES direktyvų perkėlimą į ES vidaus teisę, dėsime visas pastangas bandydami pirmieji tarp visų ES naujokų įsivesti eurą.

Žodžiu, kiekvienai bent mažiausiai progai pasitaikius bandome demonstruoti savo išorinį europietiškumą, tačiau mažai darome bandydami keistis iš vidaus.

Iki šiol Vilniuje važinėjantys „europietiški „ autobusai šiuo požiūri labai simboliški – po laimėto referendumo tapę „europiečiais“ tiesiog patingėjome juos perdažyti. O galėjome bent jau prirašyti žodį „geriausiais“.

(Dar neįvertinta)
Loading...
  • Deivydas Juonys

    Ir ką ta Europa gero davė Lietuvai.