Kodėl karikatūrų spausdinimas pretenduoja tapti nusikaltimu?
Mažame Danijos laikraštėlyje praėjusiais metais išspausdintos, o šiemet keliolikoje Europos valstybių perspausdintos pranašo Mahometo karikatūros tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Musulmonai protestuodami prieš tai, kas jų nuomone, yra pasityčiojimas iš jų religinių įsitikinimų, rengia protestus, degina Danijos ambasadas bei grasina mirtimi netikėliams.
Iranas jau iš viso nutraukė ekonominius santykius su Danija, kitose paskelbtas daniškų prekių boikotas. Aistros pasiekė tokį lygį, jog daug kas prisiminė prieš gerą dešimtmetį parašytą Samuelio Huntingtono „Civilizacijų karą“ ir teigia, jog tai, kas vyksta iš esmės atitinka šio autoriaus prognozes. Kiti, tiesa, teigia, jog taip nėra ir primena, jog lygiai taip pat apie neva prasidėjusį civilizacijų karą buvo kalbama ir po teroro aktų Niujorke, JAV įsiveržimo į Afganistaną ar Iraką.
Aistros dėl pranašo Mahometo karikatūrų sukėlė ir kitokio pobūdžio diskusijų. Pavyzdžiui, apie spaudos laisvę ir žiniasklaidos paskirtį. Šios diskusijos atsirito ir iki Lietuvos, nes kai kurios žiniasklaidos priemonės taip pat nusprendė parodyti savo skaitytojams ir žiūrovams dėl ko verda aistros pasaulyje ir Europoje. Keista, bet toks sprendimas susilaukė gana keistos reakcijos – karikatūras išspausdinęs dienraštis buvo apkaltintas kone nusikalstamais veiksmais ir religinės neapykantos kurstymu.
Man tokie kaltinimai atrodo šiek tiek keistoki ir pirmiausia todėl, kad išspausdindamas karikatūras, beje, ne visas, tai padaręs dienraštis suteikė informaciją. Tai yra, leido savo skaitytojams sužinoti, dėl ko verda aistros ir dėl ko yra protestuojama. Kartu leido jiems patiems nuspręsti, ar ambasadų deginimas bei prekių boikotas yra tinkamas atsakas į šias karikatūras. Ar tai yra nusikaltimas? Aš drįsčiau teigti, jog ne, nes priešingu atveju, tai yra, nematant pačių karikatūrų skaitytojams tektų pasitikėti tuo, kaip jas apibūdina kiti, jas matę savo akimis. Ar tada būtų galima susidaryti tikrąjį vaizdą? Vargu, ir būtent todėl karikatūrų spausdinimas yra pateisinamas.
Tiesa, Lietuvoje gali būti ir kitaip. Čia atsitinka visokių keistų dalykų, ypač, kai į diskusijas įsijungia politikai.
Deja, bet jie įsijungė ir į diskusijas dėl pranašo Mahometo karikatūrų spausdinimo.
Tai, kad šiose diskusijose pasigirdo minčių, jog visą skandalą sukėlė Rusijos specialiosios tarnybos, jau nebestebina. Lietuvoje įprasta manyti, kad dėl visko kalta Rusija ir kad visi tie, kurie turi kitą, nei politinis elitas, nuomonę yra Rusijos nupirkti arba mažų mažiausiai jai tarnaujantys.
Tačiau tikrai stebina tai, kad politikai šį kartą sumanė į pagalbą pasitelkti jėgos struktūras. Šios savaitės pradžioje po pasitarimų Seime buvo nuspręsta, jog teisėsaugos institucijos kreipsis į ekspertus, jog šie padėtų išsiaiškinti, ar Lietuvoje publikuojant pranašo Mahometo karikatūras nebuvo nusižengta įstatymams, kurie draudžia kurstyti rasinę, etninę bei religinę neapykantą.
Po to, kaip teigė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis savo išvadas dėl minėtų karikatūrų turės paskelbti prokuratūra.
Skamba grėsmingai, ar ne? Tačiau paklauskime savęs, ar visas šis triukšmas iš tiesų susijęs su rūpesčiu dėl islamo išpažinėjų jausmų? Pagaliau net jei Seimo nariams šie jausmai tokie svarbūs, kuo čia dėta Lietuvos spauda, panorusi informuoti savo skaitytojus apie tai, kas vyksta už Lietuvos ribų.
O gal visa esmė ne pranašo Mahometo karikatūrose? Gal svarbiausia yra tai, kas šias karikatūras Lietuvoje perspausdino?
Ne paslaptis, kad tai – dienraštis „Respublika“, pastaruoju metu ypač neįtinkantis kai kuriems politikams ir kai kurioms partijoms. Vienai iš tų partijų, beje, priklauso ir Audronius Ažubalis.
Nesu didelis „Respublikos“ gerbėjas ir nemanau, jog visos šios dienraščio publikacijos atitinka objektyvios žiniasklaidos standartus. Nepaisant to, esu įsitikinęs, jog bandymai prisidengiant islamo vėliava užsiundyti ant šio dienraščio teisėsaugos institucijas yra nevykęs žingsnis.
Jis iš esmės tik dar kartą patvirtina, kad kai kuriems apie vakarietiškus standartus dažnai kalbantiems mūsų politikams iki šių standartų dar labai toli. Be to, bandymas diskutuoti apie pranašo Mahometo karikatūrų spausdinimą pasitelkus į pagalbą prokuratūrą rodo, kad politikai iki šiol yra klaidingai įsitikinę, jog žiniasklaida turi vykdyti tam tikrą valstybės politiką.
Gal laikas pagaliau būtų suvokti, jog taip nėra ir nepainioti žiniasklaidos su valdžia. O jei, pavyzdžiui, Audroniui Ažubaliui, asmeniškai norisi užtarti islamo religijos išpažinėjus, ar atsiprašyti už jų pranašo netinkamą vaizdavimą tegul jis daro tai vienas. Be prokuratūros pagalbos.
(Dar neįvertinta)
Loading...
