Kiaulės metai Lietuvoje tęsis amžinai?
Kiaulės metai baigėsi, tačiau jų pabaigoje prasidėjusios kiaulystės – tęsiasi.
Didžiausia jų – be abejonės, vadinamojo nacionalinio investuotojo kūrimas. To, kuris turėtų statyti naująją atominę elektrinę Lietuvoje ir rūpintis energetikos tiltų į Lenkiją ir Švediją statybomis.
Nors po 2004 metų referendumo, kuriame VP Market už balsus dalijo alų ir skalbimo miltelius, į Maximą nesu kojo įkėlęs, prieš jų savininkus žemai lenkiu galvą. Gali juos dievinti, gali juos keiksnoti ar nekęsti, bet stebėdamas jų derybas su Vyriausybe dėl nacionlainio investutojo kūrimo, turi pripažinti – jie tikri verslo genijai.
Juk ne kiekvienas verslininkas sugebėtų įpiršti savo šalies Vyriausybei projektą, kuriuo ta vyriausybė pasižada nacionalizuoti prieš keletą metų privatizuotą bendrovę. Tiesa, maždaug už tris kartus didesnę kainą.
Kalbu apie VST – skirstomųjų tinklų bendrovę, už kurią VP grupės vyrukai valstybei 2003 metais sumokėjo 540 mln. litų ir kuri šiandien vertinama maždaug 2,5 mlrd. litų.
Garantuotas pelnas – apie 2 mlrd. litų. Nors iš tiesų – tai dar daugiau nes, didžiąją dalį pinigų, kurie buvo buvo sumokėti valstybei už privatizuojamas VST akcijas, VP grupė vėliau išsimokėjo iš VST lėšų, o šiai bendrovei pirkti pasiskolinti pinigai tapo pačios VST paskola. Ji šiandien siekia apie 300 mln. litų ir taps geru kraičiu nacionaliniam investuotojui.
Sutikite – geras biznis. Nepalyginsi su varganais 45,5 mln. litų, kuriuos dar 1997 metais „Vilniaus prekybos“ valdomos bendrovės Kėdainių cukrus ir „Panėvėžio cukrus susigrąžino kaip PVM lengvatą už laikinai įdarbintus neįgaliuosius.
Nėra ko lyginti ir su 76,6 mln. litų, kuriuos ta pati „Vilniaus prekyba“ 2002 metais atsiėmė iš valstybės biudžeto – vėlgi kaip PVM lengvatą – už nekilnojamojo turto sandorius tarp savo įmonių. Kalbant paprasčiau – už nieką.
Štai todėl ir lenkiu galvą prieš tuos žmones, nes jie viską daro nuosekliai, kryptingai ir viską gerai apskaičiuodami. Pelno, kurį jie gauna iš valstybės biudžeto, nuoseklus didėjimas, rodo, kad jie žino ką daro.
Ir, beje, tikriausiai jau šiandien puikiai žino, kad jokios atominės elektrinės Lietuvoje jie nestatys. Ir dėl labai paprastos priežasties – tai ne jų biznis. Jų biznis yra daug paprastesnis: pirkti pigiau, parduoti brangiau, pirkti, kas parsiduoda, nes tai atneša pelną.
Viskas čia būtų lyg ir gerai, jei VP grupė savo biznį varytų su kitomis verslo grupėmis. Tačiau problema ta, kad ji prekiauja su Vyriausybe, o ši, savo ruožtu, pardavinėja (o kartais net atiduoda už dyka) tai, kas priklauso visiems mums.
Kai kas galėtų sakyti, kad valdžia tai daro iš nežinojimo, tačiau prisiminus jau minėtas PVM susigrąžinimo istorijas, man asmeniškai atrodo, kad visi puikiai žino, ką daro.
O paskui – jau palikę Vyriausybę ar Seimą, jie perka butus Žvėryne ir naujas jachtas, jų žmonės perka viešbučius ir brangius limuzinus ar atidarinėja naujas parduotuves Vilniaus senamiestyje.
Bet didžiausia kiaulystė net ne tai – labiausiai kiauliška yra tai, kad jiems visai dėl to negėda.
Kaip visai negėda ir dviems Petrauskams – tam, kuris per televiziją krepšinį komentuoja ir tam, kuris valstybės institucijai, turinčiai ginti vartotojų teises, atstovauja.
Abu jie bando įtikinti visą Lietuvą, kad uždraudus alkoholio reklamą, Lietuvoje nebegalima tiesiogiai transliuoti krepšinio varžybų.
Jaunąjį Petrauską (tą, kuris krepšinį komentuoja) dar galiu suprasti – šiaip ar taip jam atlyginimą moka TV3 – ta pati, kuriai labai reikia alkoholio reklamos pinigų. Tų pinigų televizija gauna daug, todėl vardan jų galima ir kvailiu apsimesti.
Tačiau kitam Petrauskui (tam, kuris visų Jūsų ir mano teises turi ginti) ir kuris taip pat kvailiu apsimeta, atlyginimą juk moka valstybė. Nepaisant to, tas Petrauskas gąsdina, jog baus visas televizijas, kurios išdrįs krepšinį rodyti. Jis, mat, taip įstatymą supranta.
Viskas, kaip ir VP grupės verslo atveju, gal čia būtų ir gerai, tačiau štai tas pats Alkoholio kontrolės įstatymas aiškiai sako, kad “masiniuose renginiuose “gali būti pateikiamas renginį remiančios ir alkoholinius gėrimus, kuriais leidžiama prekiauti masiniuose renginiuose, gaminančios arba jais prekiaujančios įmonės pavadinimas ir prekės ženklas”.
Be to, visuomenės informavimo įstatymas nurodo, kad reklama, tai “už užmokestį ar kitokį atlygį įvairia forma ir bet kokiomis priemonėmis reklamos užsakovo interesais skleidžiama informacija apie asmens ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.
Petrauskas šių įstatymų tikriausiai neskaitė. Gal jam ir nereikia – juk jam tikriausiai moka ne už tai, kad jis įstatymus skaitytų, o už tai, kad alkoholio reklama ir toliau išliktų televizijų ekranuose.
Ir panašu, kad ji ten išliks. Nes televizijos ir petrauskai, nekalbant jau apie verslininkus iš VP grupės, Lietuvoje stipresni už Seimą ir Vyriausybę.
O kiaulės metai čia, atrodo, gali tęsti amžinai.
(1 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
