Informacinė visuomenė Lietuvoje baigiasi kai pradeda žaibuoti

Pamenu, kai buvau mažas ir atostogaudavau vasarą kaime pas senelį, artėjant audrai ten visada būdavo išjungiamas televizorius ir kiti elektriniai prietaisai. Sakydavo, taip saugiau, nes žaibą gali pritraukti.

Iki šios savaitės galvojau, kad tiek laikai jau praeityje ir kad žaibai bei griaustiniai šiandien buitinei technikai jau nebaisūs.

Pasirodo, klydau, nes gamtos stichija, Lietuvoje pasirodo, vis dar kelia pagarbią baimę. Na, gal ne visoje Lietuvoje, bet bent jau Vilniaus techninės apžiūros centre.

Trečiadienį pavakare, nesmarkiam lietučiui lynojant ten nuvažiavę vairuotojai prie kasų pamatė užrašus “Atsiprašome, laikinai neaptarnaujame”. Tam “laikinai” užtrukus apie 20 minučių ir pradėjus aiškintis, kodėl kasos langeliai uždaryti, viena iš kasininkių informavo, jog pamainos viršininkas liepė išjungti kompiuterius, nes lauke žaibuoja.

Iš pradžių atrodė, kad valstybinės įmonės darbuotojai nusprendė pajuokauti, tačiau dar po keliolikos minučių pasirodęs pats pamainos viršininkas rimtu veidu patvirtino, kad toks yra direktoriaus įsakymas: žaibuojant nedirbti, nes gali trenkti į kompiuterį.

Norėjosi garsiai juoktis, tačiau išdrįsus per žaibus ir griaustinius atvažiavus per visą Vilnių taip pat norėjosi atlikti techninę apžiūrą. Po derybų pamainos viršininką vis dėlto pavyko įtikinti, kad žaibas kompiuteriams nepakenks, nes per lietų dirba ir degalinės, ir prekybos centrai, ir viso kitos įstaigos naudojančios kompiuterius. Tiesa, jis buvo įtikintas tik pusiau, nes leido atidaryti tik vieną iš dviejų kasų, nepaisant to, kad jau beveik nebelijo, o ir žaibavo gal kartą per 15 minučių.

Kodėl apie visa tai rašau? Manau, kad tai labai gera iliustracija informacinės visuomenės plėtrai, apie kurią Lietuvoje taip mėgsta kalbėti politikai. “Tuvlitos” pamainos viršininkas – geriausias įrodymas, jog nepakanka nupirkti kompiuterį ir nutiesti šimtus kilometrų šviesolaidinių kabelių – pirmiausia turi keistis žmonių sąmonė.

Ir kalbu ne tik apie “Tuvlitos” pamainos viršininką, ar jo viršininką, kurie, kaip ir aš galbūt prisimena vaikystę kaime.

Kitas pavyzdys, kaip galima sugadinti gerą idėją galėtų būti Valstybinė mokesčių inspekcija. Iš pirmo žvilgsnio, labai pažangi institucija, elektronines deklaravimo paslaugas pasiūliusi jau 2004 metais.

Tačiau VMI taip pat yra puikus pavyzdys, kaip galima sugadinti gerą idėją.

Puiku, kai pajamų deklaraciją gali pateikti internetu, neišeidamas iš namų, tačiau keista, kai pateikus deklaraciją su klaidomis, apie tai esi informuojamas ne elektroniniu paštu, o paprastu laišku.

Taip pat šiek tiek keista, kad VMI prašo pateikti dokumentus, pagrindžiančias deklaracijoje nurodytas pajamas ir pageidauja, kad jos būtų pristatytos deklaracijas tikrinantiems mokesčių inspektoriams.

Sunko suvokti, kam VMI viso to reikia, nes, kaip teko asmeniškai įsitikinti, VMI darbuotojai be jokių kliūčių gali prisijungti prie registrų centro duomenų bazės ir pasižiūrėti, kas, kada ir kokį nekilnojamąjį turtą pardavė, už kiek tas turtas buvo įsigytas. Beveik neabejoju, kad lygiai taip pat VMI yra prieinama ir informacija apie parduotus ir pirktus automobilius ar kitą brangų turtą, manau, kad nesunkiai jie gali sužinoti ir apie pajamas, gautas prekiaujant vertybiniais popieriais, ar investuojant lėšas į kitus finansinius instrumentus. Taip pat – apie draudimo ar kitas išmokas.

Kokia prasmė tada prašyti šių visų popierių ir segti juos į aplankus.

Dar sunkiau suvokti, kodėl VMI šiemet staiga sumanė, jog pats laikas būtų pareikalauti ir dokumentų, patvirtinančių 2003-2004 metų pajamas. Viskas, žinoma, teisėta – įstatymas numato, kad tuos dokumentus reikia saugoti 10 metų, tačiau rasti paaiškinimą, kodėl tų dokumentų niekas neprašė 2005 ir 2006 metais deklaruojant pajamas, yra gana sunku.

Gerai dar, jei deklaracijas tikrinantys mokesčių inspektoriai yra geranoriški, kaip kad buvo mano atveju. Sėdėjo kartu dvi valandas ir vieną po kito tikrino ir taisė deklaracijos punktus. O juk galėtų to nedaryti – tada sugaištum dieną ir dar nežinia, ar sugebėtum deklaraciją pataisyti teisingai nes nuo 2003 metų keitėsi ir tų deklaracijų formos ir kai kurie įstatymai.
Po tokių pasivaikščiojimų į VMI (prieš tai dar sugaišus verčiant aukštyn kojomis namus ir ieškant 2003 parduoto automobilio pirkimo-pardavimo sutarties ar tais pačias metais iš vertybinių popierių pardavimo gautas kelių šimtų litų pajamas patvirtinančių dokumentų, prakeiki ir VMI ir elektroninį deklaravimą. Ir pradedi rimtai svarstyti, ar kitąmet tai vėl darysi, nes jau žinai, kas po to tavęs gali laukti.

Tai tokia ta mūsų informacinė visuomenė – idėja gera, o realizavimas stringa. Arba iš viso sustoja, kai pradeda žaibuoti.

(2 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading...