Dviguba pilietybė: būrimas iš kavos tirščių tęsiasi
Pirmadienį Prezidentūroje buvo pristatyti tris mėnesius dirbusios darbo grupės, turėjusios parengti savo išvadas dėl Pilietybės įstatymo ir galimo jo tobulinimo.
Tokia buvo formalioji šios gana įspūdingos sudėties darbo grupės užduotis. Tikroji gi buvo labai paprasta – sukurti ką nors tokio, kas leistų suteikti pilietybę užsienyje gyvenantiems ir kitą pilietybę įgijusiems lietuvių kilmės asmenims, nekeičiant Konstitucijos.
Uždavinys gana sunkus. Iš tiesų – neįmanomas, nes Konstitucinis Teismas savo 2003 metų gruodžio 30 dienos ir 2006 metų lapkričio 13 dienos nutarimais yra labai aiškiai pasakęs, kad dviguba pilietybė turi būti išimtis ir kad dvigubos pilietybės instituto plėtimas prieštarauja Konstitucijai.
Sunku suprasti, kodėl ta prezidento sudaryta grupė iš viso ėmėsi darbo, nes tarp grupės narių yra du buvę Konstitucinio Teismo teisėjai (E.Jarašiūnas, V.Sinkevičius), dalyvavę priimant 2003 metų Konstitucinio Teismo nutarimą, o tos grupės narys E.Kūrys yra abiejų nutarimų bendraautorius.
Žinau, kad daugumai labai tingu skaityti po keliasdešimt puslapių sudėtinga teisine kalba surašytų dokumentų, todėl leisiu sau žemiau pacituoti bent po kelis abiejų nutarimų sakinius.
Net ir teisės nestudijavusiam žmogui jų turėtų pakakti, kad suprastų, jog pirmadienį D.Žalimo prezidentūroje dėstytos mintys ir darbo grupės parengti pasiūlymai dėl dvigubos pilietybės suteikimo, visiems emigravusiems iš Lietuvos nuo 1919 metų, bei jų visiems palikuonims yra visiškai nieko vertos.
Taip pat nieko verti ir samprotavimai apie neva prievartiniu būdu įgytą svetimos valstybės pilietybę per santuoką su užsienio piliečių, bei aiškinimas, kad nepaisant kitos valstybės turimos pilietybės, Lietuvos Respublika į ją nekreips dėmesio.
Nesuprantu, kam reikia burti iš kavos tirščių, apsimesti kvailiais ir laikyti tokiais visus esančius aplinkui?
Kodėl tiesiog neprisipažinus, kad būdo plėsti dvigubos pilietybės instituto, po to ką nusprendė Konstitucinis Teismas 2003 ir 2006 metais nėra?
Jei netikite, paskaitykite patys.
2003 metų gruodžio 30 diena:
pilietybė yra asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kad pilietybė gali būti suteikiama tiems asmenims, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo bendros sąlygos yra nustatytos Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta asmeniui, pateikusiam prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: 1) išlaikė valstybinės kalbos egzaminą; 2) nuolat gyvena Lietuvos
Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų; 3) turi legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje; 4) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą; 5) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti kaip leidžiančios suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, tačiau nėra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Kitoks Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies aiškinimas paneigtų pačią Lietuvos Respublikos pilietybės prigimtį ir esmę: užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe gali atsirasti tik iš prieš tai atitinkamą įstatymo nustatytą laiką buvusio ir tebesitęsiančio užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe. Užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, kurie yra nusipelnę Lietuvos Respublikai, bet nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsi į Lietuvos visuomenę, gali būti skiriami Lietuvos valstybės apdovanojimai (ordinai, medaliai, kiti pasižymėjimo ženklai). Minėta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas. Todėl jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, nusipelnęs Lietuvos valstybei, nėra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę, tarp tokio asmens ir Lietuvos valstybės negali atsirasti ir ypatingas – nuolatinis teisinis – ryšys, kurį išreiškia pilietybė.
Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka kartais būdavo suteikiama ir tokiems užsienio valstybių piliečiams, kurie anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir jos neteko dėl to, kad įgijo kitos
valstybės pilietybę.
Tokia Pilietybės įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo samprata iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka (netaikant bendrų natūralizacijos sąlygų) neretai būdavo suprantamas ne kaip faktinio nuolatinio ryšio, jau susiklosčiusio tarp siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir Lietuvos valstybės, konstatavimas ir tokio ryšio pavertimas nuolatiniu teisiniu asmens ir Lietuvos valstybės ryšiu, bet kaip būdas sudaryti teisinį pagrindą užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės įgyti Lietuvos Respublikos piliečio pasą tam, kad šiam asmeniui būtų patogiau atvykti į Lietuvą ir būti Lietuvoje, tvarkyti nuosavybės, verslo bei kitus reikalus Lietuvoje, taip pat be vizų vykti į daugelį Europos ir kitų valstybių.
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad tokia iki šiol susiklosčiusi Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo samprata iškreipia Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, iš esmės nuvertina Lietuvos Respublikos pilietybę, paneigia jos prigimtį ir prasmę.
2006 metų lapkričio 13 diena:
Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
Įstatymų leidėjas, nepaisydamas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tolydžio plėtė įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę.
Galiausiai buvo nustatytas toks įstatyminis reguliavimas, kai didžiulė dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat metu gali būti ir kitų valstybių piliečiais. Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisinis reguliavimas ne tik neužkerta
tam kelio, bet net ir skatina tokią tendenciją.
Pagal Konstituciją tai nepateisinama.
Pabrėžtina, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.
2003 metų gruodžio 30 diena ir 2006 metų lapkričio 13 diena:
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Keisčiausia, kad po to visi stebisi: iš kur Lietuvoje tiek teisinio nihilizmo?
O kaip jo nebus jei pavyzdį rodo buvę Konstitucinio Teismo teisėjai… Ir daro tai paties valstybės vadovo įgalioti pačioje prezidentūroje.
(8 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
