Artūras Račas

Ir dar vienas

*******************

2012 m. lapkričio 16 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas pareiškėjo Dariaus Tarasevičiaus skundas dėl publikacijoje „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“ (http://racas.lt, 2012-11-12) paskelbtos informacijos. Pareiškėjas teigia, kad minėta publikacija buvo pažeista jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio ir žurnalisto, garbė ir orumas. Pareiškėjas mano, kad A. Račas skundžiamoje publikacijoje paskleidė ne nuomonę, o žinią apie pareiškėją, pavadindamas jį: 1. Prasigėrusiu; 2. Politiniu propagandistu; 3. Paėmusiu kyšį ar gavusiu atlygį už tai, kad kreiptųsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Pareiškėjas prašo įvertinti skundžiamą publikaciją ir joje paskelbtą pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją bei įpareigoti tinklaraštyje http://racas.lt atitinkama apimtimi paskelbti tekstą, paneigiantį tikrovės neatitinkančias žinias apie pareiškėją ir jo atsiprašyti.

Tirdama pareiškėjo skundą, žurnalistų etikos inspektorė raštu kreipėsi į A. Račą, prašydama paaiškinti ginčo objektu esančiame teiginyje „Prasigėręs politinis propagandistas Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK“ paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos.

Pateiktame paaiškinime A. Račas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad tinklaraštis nėra nei laikraštis, nei žurnalas, nei biuletenis, nei televizijos ar radijo programa. Lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „tinklaraštis“ apibrėžimo, tačiau tarptautinėje literatūroje tinklaraštis yra suprantamas, kaip asmeninis dienoraštis, kuriame jį rašantis autorius dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis, įžvalgomis ir pan. (http://dictionary.reference.com/browse/blog). Savo paaiškinime A. Račas pažymėjo, kad tarp Visuomenės informavimo įstatymo žurnalistų etikos inspektoriui priskirtos kompetencijos nėra nurodyta pareiga nagrinėti skundus dėl asmeniniuose dienoraščiuose paskelbtų nuomonių. Todėl pareiškėjo skundas dėl tinklaraštyje http://racas.lt trumpam paskelbtų įžvalgų nėra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos objektas ir turėtų būtu atmestas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.

A. Račo įsitikinimu, pareiškėjo skundas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, turėtų būti atmestas ir todėl, kad jis surašytas visiškai nepagrįstai, tai yra, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė 2012 metų lapkričio 16 dieną, o Visuomenės informavimo įstatyme bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos tinklalapyje skelbiama skundų pateikimo tvarka įsakmiai nurodo, kad skunde turi būti nurodyta „visuomenės informavimo priemonė ir konkreti publikacija ar laida, kurioje buvo paskleista informacija, žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą“. Tuo tarpu pareiškėjas savo 2012 metų lapkričio 16 dienos skunde nenurodė nei visuomenės informavimo priemonės (A. Račo manymu, tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė), nei joje skelbtos publikacijos. Pažymėjo, kad pareiškėjas ir negalėjo pateikti nuorodos į publikaciją, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, kadangi skundo pateikimo metu pareiškėjo minima publikacija neegzistavo (A. Račo teigimu, tai liudija ir pareiškėjo skunde pateiktos susirašinėjimo su juo kopijos).

A. Račas nurodė, kad tuo atveju, jei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, nepaisydama Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų, manys esant būtina nagrinėti teisiškai nepagrįstą pareiškėjo skundą, jis prašo atsižvelgti į žemiau išdėstytus paaiškinimus dėl asmeniniame tinklaraštyje http://racas.lt išdėstytos jo asmeninės nuomonės. Atkreipė dėmesį, jog Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. A. Račas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad „žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB „Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010). A. Račas taip pat atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Anot A. Račo, Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. A. Račas akcentavo, kad skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Nurodė, kad dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (žr. Steel and Morris v. the United Kingdom, Nr. 68416/01, § 93–95, ECHR 2005‑II).

A. Račo teigimu, tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė, o yra vieta, kurioje asmenys skelbia savo asmenines nuomones, reakcijas į vykstančius įvykius, įžvalgas ir pan. Todėl pareiškėjo skundžiamus teiginius reikėtų vertinti ne kaip žinių skleidimą, o kaip nuomonę.

Be to, A. Račas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra laikytinas viešu asmeniu, nes jis yra gerai žinomo dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, komentuojantis politinius ir ekonominius įvykius televizijos ir radijo laidose. A. Račas pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktikoje yra nurodyta, jog viešųjų asmenų kritikos ribos yra gerokai platesnės nei privačių asmenų.

Dėl pareiškėjo pavadinimo „prasigėrusiu“ A. Račas paaiškino, kad bendraudamas su kolegomis žurnalistais, dirbusiais ar tebedirbančiais dienraštyje „Verslo žinios“, ne kartą yra girdėjęs, kad pareiškėjas, darbo metu daug kartų buvo pastebėtas neblaiviame stovyje ar vartojantis alkoholį. Nurodė, jog filmuotos medžiagos ar kokių nors kitų konkrečių tokių liudijimų įrodymų neturįs, tačiau darbo patirtis ir skirtingų tarpusavyje nesusijusių asmenų liudijimai jam leidę susidaryti nuomonę, kad šie teiginiai atitinka tikrovę. Paaiškino, jog remdamasis aukščiau minėtais pokalbiais ir liudijimais, jis susidarė nuomonę, kad asmuo, kuris negali susilaikyti nuo alkoholio vartojimo darbo metu ir darbo vietoje, gali būti laikytinas „prasigėrusiu“, tai yra nekontroliuojančiu savo priklausomybės nuo alkoholio. Taip pat teigė, kad konkrečių faktų, pavyzdžiui, pareiškėjo kraujo tyrimų, parodančių alkoholio kiekį jo kraujyje darbo dienos metu, jis neturįs, tačiau manąs, kad apklausus buvusius ar dabartinius „Verslo žinių“ darbuotojus (nurodė jų pavardes), dirbusius kartu su pareiškėju, jie apie tai galbūt galėtų paliudyti.

Dėl pareiškėjo pavadinimo „politiniu propagandistu“ A. Račas paaiškino, kad jo nuomone, pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktus, kuriuose įtvirtintos žurnalisto pareigos. A. Račas teigimu, Vyriausioji rinkimų komisija 2003 m. gegužės 13 d. posėdyje, išnagrinėjusi jo prašymą konstatavo: „2003 m. gegužės 9 d. skelbiant laikraštyje „Verslo žinios“ konstatuojamoje šio sprendimo dalyje nurodytą informaciją, buvo siekiama paveikti rinkėjų valią, kad jie balsuotų už referendume siūlomą priimti sprendimą ir tuo būdu buvo pažeistas Referendumo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas agituoti likus mažiau kaip 30 valandų iki balsavimo referendume pradžios ir balsavimo dieną“ (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=210885&p_query=verslo%20%FEinios&p_tr2=2). A. Račas paaiškino, kad nagrinėjant jo skundą, pareiškėjas atstovavo „Verslo žinioms“, nes jis buvo atsakingas už įstatymą pažeidusių publikacijų rengimą ir teigė, jog įstatymą pažeidusios publikacijos įstatymo nepažeidė. A. Račas pažymėjo, kad tuo pat metu pareiškėjas kreipėsi į VRK, skųsdamas jo nuomonę apie stojimo į ES referendumo aplinkybes. Vertindamas VRK sprendimą, kuriame nurodyta, kad „Verslo žinių“ publikacijos, kurios pažeidė Referendumo įstatymo draudimą agituoti, ir atsižvelgdamas į tai, kad D. Tarasevičius buvo atsakingas už minėto draudimo nepaisančių publikacijų rengimą, A. Račas susidarė nuomonę, kad pareiškėjas, žinodamas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, sąmoningai dalyvavo agitacinėje kampanijoje, ignoruodamas Visuomenės informavimo įstatyme nurodytas žurnalisto pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad referendumas dėl Lietuvos narystės ES buvo politinis įvykis, A. Račo nuomone, pareiškėjo veiksmai, sąmoningai ignoruojant įstatymo reikalavimus ir dalyvaujant politinėje agitacinėje kampanijoje gali būti prilyginti politinei propagandai, kurioje žurnalistas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus neturi teisės dalyvauti; todėl pareiškėjas, vykstant referendumui dėl Lietuvos stojimo į ES, elgėsi ne kaip žurnalistas, o kaip politinis propagandistas.

A. Račas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo tvirtinimas, jog jis jį pavadino „paėmusiu kyšį ar gavusiu atlygį už tai, kad kreiptųsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją“ visiškai neatitinka tikrovės, kadangi tinklaraštyje http://racas.lt yra reiškiama nuomonė, kad „D. Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK“. A. Račo įsitikinimu, nuomonės pareiškimo forma, tai yra, sakinio konstrukcija rodo, kad tai yra retorinis klausimas, kuriuo keliama abejonė, ar pareiškėjas apskundė jo nuomonę, pareikštą dėl ES referendumo (kuriame prekybos tinklas „VP Market“ papirkinėjo rinkėjus alumi ir skalbimo milteliais) dėl to, kad jis buvo asmeniškai supykęs dėl A. Račo skundo VRK dėl „Verslo žiniose“ buvusių įstatymų pažeidimų, ar dėl to, kad tie įstatymo pažeidimai buvo finansuojami tuometinės valdžios per reklamos užsakymus ar kitas valdžios teikiamas gėrybes. A. Račas atkreipė dėmesį, kad bendrinėje kalboje Judas ir Judo sidabriniai yra virtę išdaviko sinonimu. A. Račo nuomone, žurnalistas, nepaisantis įstatymo reikalavimų ir dalyvaujantis agitacinėje kampanijoje, išduoda savo profesiją. Aliuzija į Judo sidabrinius, anot A. Račo, ir atspindi jo nuomonę, kad jei pareiškėjas, sąmoningai dalyvavo politinėje agitacinėje kampanijoje pažeisdamas įstatymus ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, jis išdavė savo profesiją.

Pasak A. Račo, pareiškėjas iki šiol viešai nėra paaiškinęs, ar jis kreipėsi į VRK asmeniškai užpykęs, ar dėl valdžios teikiamų gėrybių, todėl A. Račo teigimu, jo keliamas klausimas iki šiol yra aktualus, nes visuomenė turi teisę žinoti, ar asmenys, besivadinantys žurnalistais, iš tiesų yra žurnalistai, ar už Judo sidabrinius dirbantys politiniai propagandistai. A. Račas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą VRK pateikė ne iš karto po jo pasisakymo per TV laidą, o tik po to, kai VRK priėmė nagrinėti jo skundą dėl „Verslo žinių“ dalyvavimo agitacinėje kampanijoje. Todėl A. Račo teigimu, jam ir kitiems pašaliniams stebėtojams galėjo susidaryti įspūdis, kad pareiškėjui jo teiginiai parūpo tik tada, kai jis sužinojo apie jo skundą VRK, tai yra tik tada, kai jis supyko. Kita vertus, anot A. Račo, gali būti, kad įstatymą pažeidusių agitacinių publikacijų rengimas dalyvaujant pareiškėjui ir jų skelbimas buvo apmokėtas. Pasak A. Račo, į šį klausimą viešai niekada nebuvo atsakyta, todėl tvirtinimas, kad retoriniame klausime esanti abejonė yra teiginys, yra nepagrįstas.

A. Račo įsitikinimu, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip neatitinkantis įstatymų reikalavimų, neargumentuotas ir nepagrįstas.

Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu, žurnalistų etikos inspektorė

nustatė:

Asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad žeminančia žmogaus garbę ir orumą žinia laikoma tikrovės neatitinkanti, diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, komercinę veiklą ir pan.

Kiekvienu atveju yra būtina atriboti žinią nuo nuomonės, nes asmens teisės yra ginamos, kai apie asmenį yra paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis nustato, jog žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Įvertinus A. Račo pateiktus paaiškinimus, konstatuotina, kad jo argumentas, jog tinklaraštis http://racas.lt nėra visuomenės informavimo priemonė, yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-70/2009 konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymą, internetinių tinklaraščių autoriai gali būti pripažinti viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais), o jų internetiniai tinklaraščiai – visuomenės informavimo priemonėmis. Tame pačiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad atsižvelgiant į konkrečių fizinių asmenų – internetinių tinklaraščių (dienoraščių) autorių veiklos pobūdį ir jų vykdomas viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijas, jie gali būti pripažįstami sui generis informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojais, taigi ir viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, o jų internetiniai tinklaraščiai – informacinės visuomenės informavimo priemonėmis Visuomenės informavimo įstatymo prasme. Taigi vien tai, jog internetinio tinklaraščio autoriaus veikla ar teisinis statusas formaliai ir eksplicitiškai nėra reglamentuojami Visuomenės informavimo įstatyme, dar nesudaro pagrindo teigti, kad tokie asmenys yra apskritai eliminuojami iš teisinio reguliavimo sferos, arba kad jie pagal savo vykdomas funkcijas negali būti prilyginti žurnalistams – komentatoriams, o taip pat, kad jų atžvilgiu tam tikra apimtimi negali galioti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, numatančios žurnalistų teises bei pareigas. Visuomenės informavimo įstatymą reikia aiškinti plačiai, apimant ne tik tradicines, bet ir šiuolaikines, nors tiesiogiai ir nereglamentuotas elektroninių visuomenės informavimo priemonių formas, dėmesį kreipiant ne į formaliuosius tokių informavimo priemonių organizavimo požymius, o į jų realiai vykdomas funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-70/2009).

Konkrečiai nagrinėjamu atveju internetinis tinklaraštis (dienoraštis) http://racas.lt gali būti prilygintas informacinės visuomenės informavimo priemonei (taigi ir visuomenės informavimo priemonei), nes A. Račas joje rengia ir skleidžia viešąją informaciją Visuomenės informavimo įstatymo prasme ir taip teikia sui generis informacinės visuomenės informavimo paslaugas. Pažymėtina ir tai, kad A. Račas yra profesionalus žurnalistas, politikos apžvalgininkas, kuris savo internetiniame tinklaraštyje http://racas.lt skelbia viešąją informaciją politikos, kultūros, verslo, visuomenės gyvenimo, aktualijų ir kt. temomis. Iš to seka, kad jam, kaip žurnalistui, kuris kartu yra ir viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas, valdantis informacinės visuomenės informavimo priemonę http://racas.lt, taip pat jo veiklai rengiant ir viešai skleidžiant informaciją yra taikomas Visuomenės informavimo įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą atlieka žurnalistų etikos inspektorius, todėl A. Račo argumentas, kad pareiškėjo skundas nėra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos objektas, yra nepagrįstas.

Kaip neturintis objektyvaus pagrindo atmestinas ir tas A. Račo argumentas, jog pareiškėjas savo skunde nenurodo nei visuomenės informavimo priemonės, nei joje skelbtos publikacijos. Priešingai – šie duomenys yra aiškiai nurodyti pareiškėjo skunde, t. y. publikacija „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“, paskelbta 2012-11-12 interneto tinklaraštyje http://racas.lt. Ta aplinkybė, kad 2012-11-16, kai pareiškėjas pateikė skundą žurnalistų etikos inspektoriui, ši publikacija jau buvo ištrinta iš http://racas.lt, nepašalina galimybės pareiškėjui kreiptis su skundu dėl savo teisių gynybos, kaip ir nepašalina žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundą. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad prieiga prie skundžiamos publikacijos tinklalapyje http://racas.lt buvo viešai prieinama visiems ja pasinaudoti norintiems asmenims per atvirus viešojo naudojimo elektroninius tinklus. Žurnalistų etikos inspektoriaus atliekamo tyrimo atveju nėra svarbu, kiek laiko skundžiama publikacija buvo viešai skelbiama, svarbus pats informacijos viešo paskelbimo visuomenės informavimo priemonėje faktas.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog ginčijamos informacijos (publikacijos) pašalinimas iš atitinkamo internetinio tinklalapio yra reikšmingas sprendžiant galimą civilinės atsakomybės taikymo problemą. Tai reiškia, kad pašalindamas ginčo objektu esančią informaciją iš atitinkamo tinklalapio, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) daromą teisės pažeidimą nutraukia. Ši aplinkybė nepanaikina asmens teisių pažeidimo fakto, tačiau yra svarbi vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kurį pagal kompetenciją sprendžia teismas ar individualizuojant atsakomybę.

A. Račas nepagrįstai pareiškėją laiko viešuoju asmeniu. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtinta definityvinė norma, kurioje pateikiamas sąvokos „viešasis asmuo“ apibrėžimas. Pagal ją, viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Šios nuostatos lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, kaip dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, nepatenka į išvardintų pareigybių sąrašą, jam nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, jis taip pat neadministruoja ir viešųjų paslaugų teikimo, o jo oficialiai vykdoma veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Iš to seka, kad pareiškėjas neatitinka viešąjį asmenį charakterizuojančių požymių, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje.

Ginčo objektu esančiame teiginyje „Prasigėręs politinis propagandistas Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK“ pareiškėjui yra priskiriama konkreti savybė, t. y. prasigėrimas, girtuokliavimas, ir ši informacija skleidžiama ne su abejonėmis, nuorodomis, kad tai A. Račo manymas ar nuomonė, o užtikrintai, kategoriškai tvirtinant, konstatuojant faktą. Pagal etimologinę reikšmę žodis „prasigėręs“ naudojamas pavadinti žmogų, kuris nuolat geria svaigiuosius gėrimus, girtuokliauja. Ar tokio pobūdžio informacija atitinka tikrovę, gali būti patikrinta, vadinasi viešai kitą asmenį pavadindamas prasigėrusiu, informacijos skleidėjas skelbia žinią, o ne nuomonę. Asmens pavadinimas prasigėrusiu, suponuoja negatyvų visuomenės požiūrį į tokį asmenį, diskredituoja, kadangi girtuokliavimas geros moralės požiūriu yra nepriimtinas, netoleruotinas elgesys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6 punkte yra įtvirtinta, kad paskleistų žinių žeminantis pobūdis nenustatinėjamas, kai žodis ar jų junginiai, kuriais išsakytos žinios, yra akivaizdžiai žeminančios; teiginys „girtuoklis“ visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai ir jo paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį.

Jau minėta, kad ginčo teiginyje paskelbti faktinio pobūdžio duomenys apie pareiškėją, kaip prasigėrusį asmenį, gali būti patikrinti įrodinėjimo priemonių pagalba. A. Račas, būdamas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), ir turėdamas pareigą įrodyti, kad elgėsi sąžiningai, siekdamas informuoti visuomenę, neįrodė pareiškėjo prasigėrimo, girtuokliavimo fakto, nenurodė, kokiais metodais ar priemonėmis buvo nustatytas pareiškėjo piktnaudžiavimo alkoholiu faktas, tai nėra niekaip užfiksuota. Pats A. Račas savo paaiškinime pripažįsta, kad neturi jokių konkrečių įrodymų, o yra tik girdėjęs, kad pareiškėjas darbo metu daug kartų buvo pastebėtas neblaivus ar vartojantis alkoholį. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistikos etikos“ Nr. 1003 (1993) 4 punktas numato, kad žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis ir būti imami už pagrindą rengiant ir viešai skelbiant atitinkamas publikacijas (net ir apie viešus asmenis). Visais atvejais svarbus tikrasis paskelbtų žinių santykis su tikrovės reiškiniais. Nagrinėjamu atveju A. Račo paaiškinime reiškiama nuomonė, kad apklausus atitinkamus „Verslo žinių“ darbuotojus jie galbūt galėtų paliudyti apie pareiškėją paskleistos žinios tikrumą, nepašalina žurnalisto pareigos teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiga įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę bei informuodamas visuomenę jis laikėsi visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiavo informacijos laisve, atitenka viešosios informacijos rengėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁶³-1487/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad informacijos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas, kuris turi teisę pats pasirinkti jos pagrindimo būdą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1293/2009). Nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjo pasirinktas informacijos pagrindimo būdas (nekritiškas informacijos šaltinių ir jų patikimumo vertinimas) laikytinas nepakankamu, kad būtų galima viešai skelbti pareiškėją esant prasigėrusiu. Todėl, remiantis paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, prezumpcija, laikytina, kad apie pareiškėją paskleista žinia, jog jis yra prasigėręs, neatitinka tikrovės. Paskelbdamas žinią, kad pareiškėjas yra prasigėręs ir nepateikdamas įrodymų, patvirtinančių šią žinią, A. Račas formavo klaidingą visuomenės nuomonę apie pareiškėją bei pažemino jo garbę ir orumą.

Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai (Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalys, 41 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais (Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Nagrinėjamu atveju A. Račas šių reikalavimų nesilaikė, nes iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėjas yra prasigėręs, t. y. moralės bei visuomenėje pripažintų normų požiūriu jo elgesys nepriimtinas, netoleruotinas, tačiau A. Račas neįrodė, kad pareiškėjas taip elgiasi. Paskelbdamas neigiamu aspektu pareiškėją vaizduojančią žinią, A. Račas neįsitikino skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu, tokiu būdu nevykdė aukščiau išvardintų teisės aktuose jam numatytų pareigų. Visuomenės informavimo priemonė, paskelbusi tikrovės neatitinkančią informaciją (žinią), žeminančią asmens garbę ir orumą, privalo šią žinią paneigti (Visuomenės informavimo įstatymo 15, 44 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, kad atsiprašymas nėra nei teisinės atsakomybės, nei teisinės gynybos būdas, o asmens, paskleidusio duomenis, ir asmens, apie kurį paskleisti žeminantys jo garbę ir orumą duomenys, tarpusavio santykių aspektas, todėl žurnalistų etikos inspektorius negali tenkinti pareiškėjo prašymo įpareigoti A. Račą jo atsiprašyti.

Pagal etimologinę reikšmę žodis „propagandistas“ naudojamas įvardinti propagandos darbuotoją. „Propaganda“ reiškia filosofinių, mokslinių, religinių ir kitų teorijų, idėjų skleidimą siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, „Alma Littera“, 2001, p. 607). Pareiškėjo pavadinimas „politiniu propagandistu“ ginčo teiginyje vertintinas atsižvelgiant į visą publikacijos tekstą, kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinių konstrukciją, logines sąsajas. Atsižvelgiant į tai, kad 2003 m. gegužės 14 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas A. Račo prašymas „ištirti, ar dienraštyje „Verslo žinios“ 2003 m. gegužės 9 d. numeryje skelbiama informacija <…> neprieštarauja Referendumo įstatymo 16 straipsnio reikalavimams, draudžiantiems agitaciją likus mažiau nei 30 valandų iki balsavimo pradžios“, „Verslo žinioms“ atstovavo pareiškėjas, įvertinus tai, kad 2003 m. gegužės 14 d. Vyriausioji rinkimų komisija priėmė sprendimą Nr. 144, kuriuo konstatavo, kad 2003 m. gegužės 9 d. skelbiant atitinkamą informaciją laikraštyje „Verslo žinios“ buvo siekiama paveikti rinkėjų valią, kad jie balsuotų už referendume siūlomą priimti sprendimą ir tuo būdu buvo pažeistas Referendumo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas agituoti likus mažiau kaip 30 valandų iki balsavimo referendume pradžios ir balsavimo dieną ir minėtos publikacijos neturėjo esminės įtakos rinkėjų apsisprendimui, galima daryti išvadą, kad egzistuojančių tikrų faktų pagrindu A. Račas pareiškė savo nuomonę apie pareiškėją, pavadindamas jį „politiniu propagandistu“. Tai yra vertinamojo, subjektyvaus pobūdžio duomenys, kurie pagal savo pobūdį nėra žeminantys, įžeidžiantys ar vaizduojantys pareiškėją kitokiu neigiamu aspektu. Išsireiškimas „politinis propagandistas“ pats savaime, be platesnio konteksto jokios žeminančios ar įžeidžiančios reikšmės neturi. Pats pareiškėjas skunde šio pasakymo žeminančio pobūdžio taip pat neatskleidė. Minėta, kad nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas, jos neprivaloma įrodyti, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nuomonei netrūko faktinio pagrindo, jos pareiškimo būdas ir forma visuomenei nėra nepriimtini ar netoleruotini, konstatuotina, kad A. Račas šiuo atveju sąžiningai naudojosi savo teise reikšti nuomonę ir neperžengė šios teisės ribų.

A. Račo paaiškinimas, kad pareiškėjo tvirtinimas, jog jis jį pavadino „paėmusiu kyšį ar gavusiu atlygį už tai, kad kreiptųsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją“ neatitinka tikrovės, yra pagrįstas. Iš tiesų, ginčo teiginyje nei pažodine, nei perkeltine reikšme nėra kalbama apie kyšį. Ginčo teiginio tekstas yra „<…> Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK“. Analizuojant visą skundžiamos publikacijos tekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją, galima sutikti su A. Račo argumentu, jog šioje nagrinėjamo ginčo teiginio dalyje yra reiškiama jo nuomonė. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010, 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Šioje nagrinėjamo teiginio dalyje A. Račas kelia klausimą, abejonę dėl motyvų, paskatinusių pareiškėją kreiptis su skundu į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl A. Račo veiksmų. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2003 m. gegužės 14 d. posėdžio protokolo Nr. 32 išrašo bei šios komisijos 2003 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 165 kopijos matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai ištirti, ar A. Račo interviu Lietuvos TV žinių laidoje, transliuotoje 2003 m. gegužės 11 d. 18.30 val., neprieštarauja Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 16 straipsnio reikalavimams, draudžiantiems agitaciją likus mažiau kaip 30 valandų iki balsavimo pradžios ir balsavimo dieną. Šis pareiškėjo prašymas pateiktas 2003 m. gegužės 14 d., t.y. iš karto po to (tą pačią dieną, tame pačiame posėdyje), kai Vyriausioji rinkimų komisija priėmė nepalankų sprendimą jo atstovautų „Verslo žinių“ atžvilgiu. Išsireiškimas „Judo sidabriniai“ nagrinėjamu atveju panaudotas kaip metafora, perkeltine reikšme siekiant atkreipti dėmesį į Referendumo įstatymą pažeidusių „Verslo žinių“ agitacinių publikacijų rengimo ir skelbimo apmokėjimo problemą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), jeigu tai nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Lingens v. Austria byloje, 1986 m.) Todėl nagrinėjama teiginio dalis „<…> Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius <…>“, kelianti klausimą dėl pareiškėjo kreipimosi į Vyriausiąją rinkimų komisiją motyvų, laikytina kritiškos, subjektyvios, pareiškėjui nepalankios, tačiau demokratinėje visuomenėje priimtinos nuomonės pareiškimu. Nuomonė negali būti patikrinama ar paneigiama. Atsakomybė už pareikštą nuomonę gali būti taikoma tuomet, kai nuomonė yra pareikšta nepadoria ar įžeidžiančia forma. Nagrinėjamu atveju nei nuomonės pareiškimo būdas, nei forma nerodo, kad A. Račas siekė pažeminti pareiškėją, todėl darytina išvada, kad teise reikšti nuomonę piktnaudžiauta nebuvo.

Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalies 1 ir 2 punktais, žurnalistų etikos inspektorė

nusprendė:

1.   Pripažinti pareiškėjo D. Tarasevičiaus skundą dėl publikacijoje „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“ (http://racas.lt, 2012-11-12) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.

2.   Įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) A. Račą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pažeidimo.

3.   Reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią pareiškėjo garbę ir orumą.

4.   Išsiųsti sprendimą pareiškėjui D. Tarasevičiui ir A. Račui.

Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos.

Žurnalistų etikos inspektorė                                                                                           Zita Zamžickienė

(Dar neįvertinta)

Loading...