Artūras Račas

Vienas šio blogo skaitytojas, atsiliepdamas į diskusiją apie elitą, pasiūlė prisiminti prieš aštuonerius metus parašytą tekstą.

Su malonumu prisidedu prie šio siūlymo

*******************************************************************

Jurga IVANAUSKAITĖ

Dvasios galiūnams stinga pinigų

Visi, net ir elito atstovai, turbūt pripažins, kad lietuviška visuomenės grietinėlė smarkiai skiriasi nuo angliškos, prancūziškos ar itališkos. Geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad Lietuvoje yra net ne vienas, bet kokie trys elitai. Jei turėsime omenyje svetimšalius, pavyzdžiui, ambasadorius ir kitus garbius užsieniečius su jų tragiškai žlungančiais Vienos pokyliais ir labdaros akcijomis, tų elitų bus net keturi.

Taigi visuomenės piramidės viršūnėje yra politikų elitas ir verslininkai, arba naujieji lietuviai. Kita elitinė grupė – dvasios ir proto galiūnai, kurie, užuot mėgavęsi išskirtiniu tautos dėmesiu bei pagarba, Lietuvoje yra atsidūrę kažkokiame skurdžiame, tamsiame, liūdesio persmelktame užribyje. Tragiškiausia, kad jiems stinga ne tik dėmesio ar pagarbos, bet ir pinigų. Dviejų pirmųjų elitų atstovai dažniausiai sutaria tarpusavyje, o trečiasis -dvasingieji ir išmintingieji – niekina pirmuosius.

Nors panieka, pavydas ir pagieža nėra nei išminties, nei dvasinės stiprybės atributai, bet – ką padarysi – elitas juk lietuviškas. Ką tik iškepti politikai, švelniai tariant, nerodo didelės meilės dvasios aristokratams. Tačiau save gerbiantiems verslininkams menininkai, filosofai ir mokslininkai yra įdomūs, kaip retos ir nykstančios rūšies gyvūnai.

Norėčiau tikėti, kad ši tendencija Lietuvoje tik stiprės – juk pasaulio turtingieji, supirkę egzotiškas rojaus salas, skurde mirusių praeities genijų tapytus paveikslus ar akmenines kariuomenes, prieš kokius 4000 metų saugojusias kinų imperatorių kapavietes, vis dažniau mėgsta įsigyti gyvųjų žaislų -kūrybos ir dvasingumo erdvės atstovų. Be abejo, jei šie parsiduoda.

O ar lietuviško dvasinio elito atstovai norėtų būti perkami? Sprendžiant iš daugybės diskusijų apie niekam tikusį dabartinį Labdaros įstatymą ir rėmėjų paieškos kryžiaus kelių, kuriuos yra nuėjęs kiekvienas bent kiek rimtesnio kūrybinio projekto autorius, atrodo, kad taip. Mums reikia jūsų pinigų, naujieji lietuviai (tik, šiukštu, nereikia jūsų!!!).

Intetektualai neatsparūs turtui

Bet kurio intelektualų pokalbio metu kaip privalomas priedainis būtinai nuskamba didele panieka ir pasišlykstėjimu atmiešti keiksnojimai ,,Stiliui“ ir šio žurnalo herojams – politikų bei verslininkų elitui. Prisipažįstu, ir aš dažnai užtraukiu tą giesmę.

Ar turtingos sielos žmogui dera nekęsti pralobusiojo, nors piniguotis, kūrybingo skurdžiaus manymu, privalo garbinti kiekvieną dvasingąjį? Ar materialinis skurdas yra neišvengiamas dvasingumo ir kūrybiškumo paly-dovas? Galima vardyti ilgus sąrašus menininkų, kūrusių varge ir skurde, tačiau ne mažiau yra talentingų, net genialių, bet dar ir turtingų. Pasitaiko menininkų, kurie sąmoningai pasirenka skurdą, taip maištaudami prieš sočią, pinigais aptekusią ir bedvasę buržuaziją. Bet kiek Lietuvoje iš tikrųjų yra tokių maištininkų?

Daugelis kuriančių, bet galo su galu nesuduriančių ir naujuosius lietu-vius keiksnojančių asmenų vaišinami pietautų ,,Stikliuose“, neatsisakytų dovanojamų ,,Nijolės“ kailinių ir už svetimus pinigus atostogautų Šri Lankoje. Tokių gundymų akivaizdoje kaipmat išgaruotų taurioji, katalikiškoji skurdo dvasia. Beje, ar tvirto katalikiško tikėjimo pagrindas yra skurdas? Juk Vatikanas, kurio plotas tik 0,44 kvadratinio kilometro, yra viena turtingiausių valstybių pasaulyje.

Ar Dievui patinka skurdas? Sprendžiant iš tos prabangos, kurioje jis garbinamas skirtingiausiose pasaulio religijose, atrodo, kad ne. Tačiau dvasingiems lietuviams maloniau tikėti, kad iš aukštybių gražiai atrodo tik sielos turtai, o auksas ir visokios jo išraiškos – pinigai, pilys, automobiliai – susilieja su mėšlu ir dulkėmis.

Pirmą kartą nuvykusi į Rytus buvau labai pasipiktinusi, kad garsiausi dvasiniai mokytojai, giliausi mokymai, magijos bei mistikos paslaptys lengvai prieinami turtingiems, bet skurdžiams – užrakinti devyniais užraktais. Iš įniršio graužiau nagus matydama, kaip koks nors Holivudo pašlemėkas Richardas Gere’as ar bevardė, bet turtinga Šveicarijos ponia vaikšto su Dalai Lama susikibę už rankų, o aš, dėl dvas-nių aukštumų pasiryžusi paaukoti gyvybę, lieku nieko nepešusi.

Tuomet man buvo paaiškintos budistinės filosofijos subtilybės -turtingi žmonės turi gerą karmą, todėl jie nusipelno pagarbos. Jei jie ne tik turtingi, bet ir fiziškai gražūs, karma – o siaube! – yra ypač gera. Žinoma, netinkamai naudojantis savo grožiu ir pinigais, galima sugadinti karmą, bet tai pasireikš tik kitame gyvenime. Šalyse, kur tikima reinkarnacija, skurdžiai neburnoja ant turčių, mat neabejoja, kad patys savo praeities darbais ir susikūrė blogą karmą.

Pavydas trukdo tobulėti

Beje, pasak budistinės filosofijos, viena negatyviausių, nuolat gadinančių karmą emocijų yra pavydas, o bene pozityviausia charakterio savybė – sugebėjimas džiaugtis kitų sėkme. Nihilizmas, negatyvus mąstymas, nūnai toks būdingas Lietuvos kultūriniam elitui, yra ne mažiau žalingas ir labai trukdo dvasiškai tobulėti. Tačiau kodėl būtent šie jausmai dominuoja menininkų ir intelektualų širdyse, ypač kai kalbama apie politinį, juo labiau verslininkų elitą?

Žiūrint iš mūsiškės, kultūrinės, barikadų pusės, politikai atrodo tarsi vienadieniai drugeliai, kurie, palakioję su smokingais ar vakarinėmis sukniomis vieną ar vos pusę kadencijos, sudega savo pačių nežabotų troškimų ugnyje. Dažniausiai šiuos žmones net sunku pavadinti politikais tikrąja šio žodžio prasme, nes į Seimo belangę ar kitus valdžios namus jie pateko ne iš politinių ar elitinių sluoksnių.

Priešingai nei daugelis mano kolegų, nemanau, kad pinigų, net ir labai didelių, turėjimas yra yda.Tačiau vien pinigai, turtas ir geri bei gražūs daiktai žmogaus nepadaro elito atstovu. Man elitas asocijuojasi su rafinuotu skoniu ir aristokratiškumu. Aristokratiškumas nebūtinai reiškia mėlyną kraują ir garsios giminės pavardę. Tai greičiau yra savotiška turto, grožio ir prabangos filosofija, pagrįsta ne tik aistra turėti, bet ir menu būti, pajusti tikrą gyvenimo pilnatvę.Tai taip pat yra gebėjimas dalytis su kitais ir sąmoningas suvokimas, kokią reikšmę kiekvienai valstybei turi jos kultūra.

Žymus kultūrologas ArnoldasToynbee tvirtino, kad kiekvienos tautos išlikimą lemia ne politika ar ekonomika bei šių sričių specialistai, bet kultūra ir kūrybingi žmonės, Pastarieji beveik visur sudaro mažumą, tačiau kai jos nebelieka, valstybė žlunga.

Visi šio pasaulio reiškiniai vyksta laike. Sveikam ir normaliam elitui susiformuoti taip pat reikia laiko.Tik svarbu įsisąmoninti, kad elitas nėra ponai ir ponios, kurie vakarėliuose šlamščia lašišas, maukia šampaną ir spokso į fotoobjektyvą zombių veidais. Tai yra žmonės, kurie (nors skamba pompastiškai) privalo jaustis atsakingi už savo šalies ir tautos likimą.  

*****************************************************************

O čia dar vienas tekstas apie elitą, išspausdintas ten pat ir tuo pačiu metu. Autorius – nežinomas…

Gerbiama redakcija,

 Jūs savo žurnale galite aprašyti kitaip gyvenančias moteris, kitokį nei daugeliui įprasta gyvenimo būdą ir vertybes. Mes, paprastos skaitytojos, galime tuo žavėtis, piktintis, pavydėti ar iš viso neskaityti ir nematyti nepatinkančio leidinio, tačiau įžeidinėti nederėtų.

Cituoju: ,,Kodėl tu viso to neturi? Todėl, kad nenori ar nesugebi turėti? Nesugebi sukurti tokio materialaus ar intelektualaus produkto, už kurį šiandien visuomenė mokėtų didelius pinigus? Nesugebi turėti vyro, kuris tau podovanotų puikų gyvenimą?“

Bandau ieškoti atsakymo. Turiu puikų vyrą, kuris mėgina užtikrinti kuo geresnį mano gyvenimą, todėl du trečdalius metų itin sunkiai dirba ne Lietuvoje. Turiu du aukštojo mokslo diplomus, dirbu biudžetinėje įstaigoje, kurioje jau antrą mėnesį nemokami atlyginimai. Dirbu kūrybinį darbą, kad gaučiau pinigų įstaigos veiklai, bet už jį niekas nemoka. Turiu du vaikus, kuriems reikia ne tik duonos ir batų, bet ir vadovėlių bei saldainių.

Stengiuosi bent minimaliai sutvarkyti buitį, nes laikau keturias namų kertes. Savęs niekada nelaikiau menkesne už jūsų žurnale pristatomas moteris – nei fiziškai, nei intelektualiai. Tačiau mašina verta kelių tūkstančių litų, man neužtenka pinigų kilmingam šuniui, kuri galėčiau pristatyti Lietuvai kaip šeimos narį, rūbus (daugumą) perku dėvėtų drabužių parduotuvėse, jie verti kelių litų. (Pabrėžiu – užimu ne prasčiausią padėtį visuomenėje.) Mano rankos amžinai juodos nuo papildomų buities darbų, o nagai trumpi, kad netrukdytų dirbti.

Taigi, kodėl viso to neturiu? Ar verta tokias kaip aš įžeidinėti? Jums tikrai būtų paranku pažinti abi Lietuvos puses (nors antroji – ne elitinė ir nedomina). Gal tada suprasite, kad gyvenimas priklauso ne vien nuo subjektyvių (kurias akcentuojate), bet ir nuo objektyvių prižasčių, kurias lemia, sprendžia tie gražūs ponai ir ponios. Ir nieko čia nepadarysi – jų puotos, rūbai veidai labai skiriasi nuo darbų.

Nelaimėlė, kurios nėra Lietuvos elite

2001 metai

(6 balsų, vidurkis: 4,17 iš 5)

Loading...