Artūras Račas

Vertėja I.Balčiūnienė, nevyniodama žodžių į vatą, paaiškina, ką sovietmečiu reiškė „tarnauti Lietuvai“:

Šiandien kaip grybai po lietaus dygsta uoliausių Maskvos padlaižių Astrausko,  Barkausko, Brazausko, Šepečio prisiminimai apie tai, kaip jie „tarnavo  Lietuvai“. Aukų skaičius jų netrikdė, jie, mat, velykas-kalėdas šventė, ir  kažkokiam dievui meldėsi. Viską, ką Maskva ne tik leido, bet ir dosniai  finansavo – muziką, knygas, spektaklius, pokalbius, mokslą, jie vaizduoja kaip  pasipriešinimą, pamiršdami, kad meno, literatūros, mokslo, sporto  voratink­liu būdavo labai sėkmingai pridengiamas nepasiduodančios tautos  dalies kraują čiulpiantis blogio imperijos voras. Jei tautiniai jausmai įgydavo  politinį atspalvį, Maskva reaguodavo griežtai. Visų broliškų respublikų kompartijos viršūnės patyrė valymus. Tik lietuviškoji visada postus išlaikė, nes  buvo be galo klusni ir patikima. Atkūrus Nepriklausomybę, ji kaipmat perdažė savo pažiūras, vertybes, elgesį.

Delfi

…Pritariu 120 procentų… Nepaisant to, bent jau vienam iš tų „padlaižių šiandien statomi paminklai ir jo vardu vadinamos mokyklos…

(3 balsų, vidurkis: 3,67 iš 5)

Loading...