Artūras Račas

Sveiki, mano mieli studentai.

Ši kartą pakalbėsime apie kompetencją, reputaciją ir grasinimus. Visi šie trys dalykai tarpusavyje labai glaudžiai susiję. Nes kai neturi kompetencijos, rizikuoji prarasti reputaciją, ypač, kai būdamas kvailas, pradedi grasinti.

Savo darbo praktikoje esu turėjęs ne vieną atvejį, kai nepatenkinti skaitytojai, paskambinę į redakciją, savo pokalbį pradėdavo žodžiais „aš jus paduosiu į teismą“. Tai visada būdavo vieni iš linksmiausių mano sunkaus darbo momentų ir mano atsakymas visada būdavo toks pat: „Paduokite“. Nes aš visada žinojau, ką darau.

Buvo atvejų, kai skaitytojai mano patarimo paklausydavo. Tačiau tais vienetiniais atvejais viskas baigdavosi taip pat, kaip ir advokato M.Ginkaus atveju.

Todėl, mano mieli studentai, jei kartais sugalvosite tapti žurnalistais, o galbūt net redaktoriais, prisminkite vieną paprastą taisyklę: geriau būti račais nei černiauskais, nes pirmieji turi kompetencijos, žino ką daro ir savo pažadus įgyvendina, o antrieji yra tyrėjai, moka gražiai nusilenkti prieš prezidentę, tačiau kompetencijos neturi, todėl nuolatos viešai apsijuokia.

Panagrinėkime konkretų pavyzdį.

15min.lt darbuotojas Šarūnas Černiauskas, kuris prezidentei Daliai Grybauskaitei patarinėja teisėjų skyrimo klausimais socialinio tinklo Facebook profilyje viešai uždavė klausimą: „Ar duoti abejotinos moralės poną į teismą už tai, kad savo mėšlidėje transliuoja mano vaiko atvaizdą ir visaip kaip dergiasi? Šiaip šitą kažkada buvusį žurnalistą sėkmingai ignoruoju, bet ir mano kantrybei yra ribos. Gydykitės, Artūrai – žinau, kad mane sekate taip, kaip iškrypėliai su ploščiais sekioja mergaites miškuose.“

Kadangi Š.Černiauskas neseniai paaiškino, kas yra pseudožurnalistas, tai kaip ir visi pseudožurnalistai, jis savo klausime neįvardijo, kas yra tas „abejotinos moralės ponas“, kas yra „mėšlidė“, kas yra „buvęs žurnalistas“ ir ką jis lygina su iškrypėliais.

Toks elgesys būdingas bailiams ir pseudožurnalsitams, kuriuos Š.Černiauskas pakankamai gerai aprašė.

Nedarykite to, mano mieli studentai, nes žurnalistai neturi būti pseudo ir neturi būti bailūs, kaip Š.Černiauskas ar A.Užkalnis, kuris nuolat rašo apie iguanas. Žurnalistai turi būti drąsūs ir prisiimti atsakomybę už savo žodžius.

Be to, kaip ir minėta, žurnalistai turi būti kompetentingi. Tai reiškia, kad viešai užduodami kokį nors klausimą, jie turi suprasti, ko klausia ir būti pasirengę argumentuoti savo klausimus.

Mūsų aptariamas Š.Černiauskas ne veltui rašė apie pseudožurnalistus. Nes užduodamas klausimą, ar paduoti „abejotinos moralės poną į teismą“ ir viešai pareikšdamas, kad jo „kantrybei yra ribos“ jis nesuprato, ko klausia ir visai be reikalo kalbėjo apie savo kantrybę, kuri turi ribas. Nes jo kantrybė jokių ribų neturi.

Tai Š.Černiauskas viešai patvirtino kitu savo įrašu, kuriame paskelbė, jog „Ponas Artūras R. nebus duodamas į teismą už tai, kad pažeidė įstatymą ir savo verbalinės trydos puslapėlyje ištransliavo mano vaiko nuotrauką.“

Mieli mano studentai, noriu atkreipti dėmesį į porą šio įrašo subtilybių.

Pirma, Š.Černiauskas, kaip ir visi pseudožurnalistai, yra bailys ir nedrįsta viešai įvardyti, apie ką jis kalba, nes „Artūras R“ teisme yra nepakankams įrodymas, kad bailys Š.Černiauskas turi galvoje Artūrą Račą.

Mieli studentai, nedarykite taip, nes, jei taip pasielgsite, tai liudys, kad nesate tikras žurnalistas.

Antra, Š.Černiausko teiginys, kad „Artūras R. nebus duodamas į teismą už tai, kad pažeidė įstatymą“, ne tik liudija jo nekompetenciją ir teisės neišmanymą, bet dar ir tai, kad Š.Černiauskas yra blogas pilietis, nes, žinodamas apie įstatymo pažeidimus, juos nutyli.

Tikras žurnalistas į įstatymo pažeidimus turi reaguoti, nepaisydamas galimų laiko ir finansinių sąnaudų. Nes ne veltui žurnalistai kartais yra apibūdinami kaip „watchdog“.  Tai yra, stebintys ir perspėjantys apie pavojų. Lietuvoje, tiesa, populiaresni yra parodiniai šunys. Bet, mano mieli studentai, tai nėra žurnalistika.

Tikra žurnalistika yra tada, kai žurnalistas turi kompetencijos, daro tai, kuo tiki ir prisiima atsakomybę už savo viešus pažadus.

Tikros žurnalistikos pavyzdys esu aš, Artūras Račas. Kai sakau, kad kreipsiuosi į teismą, neklausiu patarimo FB, kaip vargšelis Š.Černiauskas, o rašau ieškininį pareiškimą. Po to einu į teismo posėdį, jame pateikiu argumentus ir įrodau, kad esu teisus. Net jei tai užtrunka 9 mėnesius ar 2,5 metų.

Štai, pavyzdžiui, pažadėjau Žurnalistų etikos inspektorei, kad ji pasigailės, kad daro nesąmonęs, ir tai teisme įrodžiau. Ir gavau laišką iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos su prašymu nurodyti banko sąskaitos numerį, į kurią jūs visi sumokėsite už Z.Zamžickienės nekompetenciją.

Arba – pamačiau, kad delfiai pažeidinėja Etikos kodeksą ir teisme tą sėkmingai įrodžiau, nedalyvaujant Etikos komisijos atstovui. 99 proc. esu tikras, kad birželio 29 dieną teismas paskelbs, kad mano kompetencija yra gerokai aukštesnė nei delfių advokato Andžeij Čaikovskio. Jums už tai nereikės mokėti, bet teismas patvirtins mano kompetenciją.

Žinote, mano mieli studentai, kuo skiriasi račai ir černiauskai arba kuo skiriaisi Artūras Račas nuo Šarūno Černiausko“ Ogi tuo, kad pastarasis tik grasina, o pirmasis savo pažadus vykdo.

Š.Černiauskas, pasikonsultavęs su VRK nariu, bardu ir rašytoju Justinu Žilinsku, nusprendė nesikreipti į teismą dėl Artūro Račo. Artūras Račas, pasikonsultavęs su savimi (nes J.Žilinskas, kaip rodo A,Račo asmeninė patirtis santykiuose su VRK, teisėje nelabai ką išmano) nusprendė kreiptis į Visuomenės informavinmo etikos komisiją dėl pastarųjų Š.Černiausko komentarų portale 15min.lt ir į teismą dėl Š.Černiausko viešų užgaulių pareiškimų apie A.Račą socialiniame tinkle Facebook.

Tuo A.Račas iš esmės skiriasi nuo Š.Černiausko ir tuo žurnalistai skiriasi nuo pseudožurnalistų.

Todėl, mano mieli studentai, jei norite būti žurnalistais, nebūkite černiauskais, nerašykite apie tai, ko neišmanote, ir negrasinkite, jei savo grasinimų negalite įgyvendinti.

Iki kito karto.

(3 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)

Loading...