Artūras Račas

Nusprendžiau, kad jei negirdi, reikia bandyti dar kartą... Tai - 2009 metų gegužės 6 dienos įrašas. Pakeista tik jame esanti citata. ******************************************************************************************************* Žinot, šiandien mane šiek tiek sunervino… Gavau laišką, kuriame magistrinį darbą rašanti studentė prašo manęs paslaugos. Tokios visai menkos (kalba netaisyta):

Suprantu, jog siuo metu del nesibaigiancio konflikto esate labai uzsieme, bet galbut rastumete laiko atsakyti i keleta klausimu? Butu labai saunu savo darbe panaudoti jusu mintis, tai padetu geriau suprasti ir analizuoti. Tiesiog parasykite savo nuomone, jei kuris klausimas jums nepatinka, tiesiog

Iš Kauno miesto Tarybos sekretoriato pranešimo spaudai:

Kauno miesto savivaldybė ketvirtadienį apskundė Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą dėl D. Kedžio dukros atidavimo motinai Laimai Stankūnaitei.

Laikant skulptūras kaip yra, tik aptvėrus saugumo sumetimais, turėtume atsižvelgti į jų prasmę, interpretacijas ar tiesiog neaiškumą Vilniaus svečiams. Todėl tiktų skulptūrų cokoliuose įtaisyti lenteles kaip būdavo: architektūros paminklas saugomas valstybės (nors ir griūtų). Po šiais keturiais konkrečiais darbais tiktų informuoti: „sovietinio ideologinio propagandinio meno pavyzdys; metai“. Galima būtų pratęsti kiek ir hermeneutikos: „Laimingi žemdirbiai, iš kurių atėmė žemę“ arba „Sovietų kariai, ilgam užėmę Lietuvą išvadavimo pretekstu“. Tokias lenteles Vilniaus miesto taryba galėtų rengti nedelsdama, ypač, kad artėja Lietuvos sovietinės

Prisimenant pilietinio judėjimo apraiškas Garliavoje ir policijos pasirengimą skatinti pilietiškumą šalyje, atkreipiau dėmesį į vieną detalę: vidaus reikalų ministro Raimondo Palaičio vaidmenį. Gal tiksliau reikėtų sakyti - to vaidmens nebuvimą. Man tai pasirodė įdomu: juk teoriškai galėjo atsitikti taip, kad Panevėžio apygardos teismas nebūtų priėmęs sprendimo dėl Kėdainių apylinkės teismo nutarties vykdymo sustabdymo ir kad anstoliui būtų tekę tą nutartį vykdyti. Be policijos pagalbos tikriausiai nebūtų pavykę išsiversti. Galbūt būtų reikėję svarstyti ir kitokias, gal net pilietinei visuomenei nelabai priimtinas priemones. Vėlgi svarstant teoriškai, pagrindinius sprendimus dėl ...

Beieškant informacijos, žvilgsnis netyčia užkliuvo už "Vilniaus mero 2009 metų veiklos ataskaitos (www.vilnius.lt puslapio dešinėje). Daug ten visokių įdomių dalykų yra - ir apie gatves, ir apie šiukšles, ir apie gerą merą. Tačiau mane labai sudomino trumpas skyrelis, pavadintas "Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyrius". Daug nuveikė per metus:

Rinkodaros ir Viešųjų ryšių skyrius per 2009 metus parengė ir išplatino per 1000 pranešimų žiniasklaidai įvairiais aktualiais miestui klausimais. Parengė ir pravedė apie 50 Spaudos konferencijų aktualiausiomis miestui temomis. RVR skyrius dalyvavo mieste vykusių sporto, kultūros,

Atsižvelgdamas į labiausiai pilietiškų Lietuvos gyventojų pastangas apginti tiesą ir teisingumą bei nemažos dalies šio tinklaraščio komentatorių nuomonę ir jų reiškiamą palaikymą pilietiškumo akcijai Garliavoje, siūlau spręsti problemą iš esmės. Visus, nepatenkintus Lietuvos teismų sprendimais ir pritariančius nuomonei, jog teisingumą Lietuvoje tikslinga vykdyti kitais būdais, kviečiu pasirašyti peticiją "Teismams - ne". Nebūkite abejingi, ir Lietuvoje nugalės tiesa ir teisingumas. Tinklaraštininkus, pritariančius peticijos tekstui, kviečiu prisidėti ir kuo plačiau paskelbti apie šią peticiją. Ypač raginčiau tai padaryti kolegas Kaune. Viliuosi, kad siūlomą peticiją parems ne mažiau aktyvių ...

"Literatūros analizės mokslų šiek tiek ragavusiam" L.Jakimavičiui jokių klausimų teisėje nekyla:

Mergaitės grąžinimo ar negrąžinimo motinai klausimas turėtų būti nagrinėjamas paskutinis, kai teismai išsiaiškins, ar mergaitė buvo tvirkinta, ar prievartauta, kokiu būdu be motinos žinios ji galėjo patekti į pedofilų seksualinių orgijų lauką, nes įtarimai A. Ūsui pareikšti, kas surengė Kaune žudynes, kas ir kokiais tikslais iš mūsų teisėsaugos institucijų nutekindavo slaptą ikiteisminio tyrimo informaciją A. Ūsui, L. Stankūnaitei ir žiniasklaidai?